Palestinos žemė lietuvei tapo sava

Žurnalistė, o dabar ir knygos autorė Giedrė Steikūnaitė Palestinoje dvejus metus praleido tam, kad pažvelgtų tiesai į akis. Nors palestiniečių gyvenimą lydi tragiškos patirtys, tačiau tai nesunaikina jų kasdienybę lydinčios vidinės šviesos.

Prieš vykdama į Palestiną, Giedrė Steikūnaitė kurį laiką gyveno Londone, kur baigė žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijos studijas. Kaip ir dauguma, regiono pavadinimą ji ne kartą buvo girdėjusi, tačiau ilgą laiką nesigilino į sudėtingą šio krašto istoriją. Tačiau vieną dieną į merginos rankas pateko emigracijoje gyvenančios palestinietės autobiografija, kuri jos galvoje pasėjo nemažai dvejonių.

„Pradėjusi daugiau bendrauti su žmonėmis, skaityti įvairią informaciją, supratau, kad apie Palestiną žinau labai mažai arba tai, ką maniau žinanti, nebūtinai yra tiesa. Kadangi esu žurnalistė, norėjau į tą kraštą nuvykti, kad turėčiau teisę apie jį rašyti“, – „Sekundei“ sakė G. Steikūnaitė.

Žurnalistės teigimu, okupacijos sąlygomis gyvenančioje Palestinoje atsiskleidžia ir įprastas gyvenimas, ir istorijos tragizmas. Nors dauguma palestiniečių yra nukentėję ar patyrę asmenines tragedijas, tačiau jie nepraranda žmogiškumo bei šviesos.

Kita vertus, vietiniai gyvena nužmoginimo tamsoje. Pavyzdžiui, naktį iš namų grobiami vaikai, Izraelio valdžia tai vadina areštu. Visiškai nesvarbu, ar tam jaunuoliui yra dvylika ar keturiolika metų. G. Steikūnaitė atskleidė faktą, jog kariai bandė suimti netgi dvejų metukų vaiką, nes jis nuo stogo mėtė akmenukus.

„Vaikai tiesiog ištempiami iš tėvų glėbio ir apie juos kelias dienas nieko nežinoma. Kai tu matai tokį emocijų, įvykių ir žmogiškumo spektrą, suvoki, kodėl Palestina yra tokia gyva“, – kalbėjo mergina.

Giedrė nei prieš išvykdama į Palestiną, nei gyvendama joje baimės ar pavojaus niekuomet nejuto. Nors susidūrus su Izraelio kariais širdis pradėdavo sparčiau plakti.

„Netgi nedarydamas nieko blogo, tu esi įstumiamas į tokias situacijas, jog nesijauti patogiai. Žmogus verčiamas jaustis grėsme. Tai yra labai neteisinga nei į tokias situacijas patekus trumpam arba kaip palestiniečiai – nuolat“, – pabrėžė žurnalistė.

Žmonių nežinojimą pateisina

Mergina apgailestauja, jog Lietuvos ir pasaulio žiniasklaida palestiniečius pristato kaip teroristus, todėl žmonės juose mato nepagrįstą grėsmę. Pasak jos, reikėtų kiekvienam savęs paklausti, ar 6 milijonai istorinėje Palestinoje ir tiek pat diasporoje ar tremtyje gyvenančių palestiniečių gali būti pavojingi asmenys.

„Tai, jog žmonės gyvena stereotipais apie Palestiną ir jos nepažįsta, nėra jų kaltė. Tokia informacija juos maitina didžioji žiniasklaida. Palestinos gyvenimas pateikiamas labai vienpusiškai, o tam didelę įtaką turi Izraelis, – emocijų neslėpė Giedrė. – Žmonės dažnai nežino faktų, kuriuos labai lengvai galima patikrinti, tačiau jiems brukama informacija yra tokia gaji, jog tai sunaikina norą išgirsti kitokių nuomonių.“

Ji įsitikinusi, kad pasaulį taip pat valdo islamofobija, kuri yra ryški ne tik Palestinos, bet ir kitų islamiškų kraštų atžvilgiu.

„Palestina yra tarsi Niujorkas, apie kurį atrodo viskas žinoma net jo neaplankius. Tačiau kiek mes iš tiesų žinome apie palestiniečių kasdienybę?“ – svarstė žurnalistė.

Dauguma vietinių ilgus metus vertėsi žemdirbyste, todėl netekę savo žemių, jie prarado ir duonos kąsnį. Palestiniečiai vis dar stengiasi savo identitetą išsaugoti per kultūrą, tad neapleidžia rankų darbo produkcijos gamybos. Tuo išsiskiria Hebrono miestas, esantis Vakarų Kranto pietuose, kuriame gyvena ypatingi žmonės, tačiau jo senamiestį yra užėmę naujakuriai.

Čia palestiniečiai vyrai kuria keramikos gaminius, ant kurių smulkūs raštai ištapomi ranka, ar pučia stiklą, moterys beduinės iš pačių išaugintų avių vilnos verpia įvairiaspalvius audinius. G. Steikūnaitė susipažino su vieninteliu Palestinoje likusiu žmogumi, kuris gamina unikalias klumpes.

„Jų per metus įsigyjama vos keletas porų, nes visi perka importinius batukus. Tačiau vyras jaučia pareigą ir atsakomybę tokiu būdu išlaikyti savo kultūrą“, – aiškino žurnalistė.

Dalytis yra kasdienybė

Nuvykusi į Palestiną G. Steikūnaitė daug bendravo su vietiniais žmonėmis. Tačiau tik maža dalis pokalbių nugulė Lietuvos ir užsienio spaudoje, dauguma jų paskendo kompiuterio atmintyje. Ji vieną dieną suprato, jog tai nesąžininga, nes vietiniai savo istorijomis dalijosi ne tam, jog būtų smagiau pasėdėti prie kavos puodelio. Su atsidavimu ir tikėjimu Giedrei papasakotos istorijos amžiams savo vietą rado neseniai išleistos knygos „Palestina. Laisvė yra labai graži“ puslapiuose. Čia galima rasti 27 iškalbingus pokalbius su įvairiais žmonėmis: nuo menininkų, ūkininkų iki politinių kalinių ar psichologų. Juos pertraukia pačios Giedrės išgyvenimai, kurie atskleidžia, kokią palestiniečių kasdienybę ji matė savo akimis.

„Tokios pažintys su šalimi kaip mano nėra mezgamos tam, kad padėtum pliusiuką. Palestina vis dar yra okupuota, žmonių teisės pažeidžiamos ir jie dėl to labai kenčia. Lietuvos ir pasaulio piliečiai apie tai turi žinoti“, – tvirtai kalbėjo mergina.

Knygos viršeliu tapo reikšmingas piešinys nuo Vakarų Krante įsikūrusios palestiniečių tremtinių stovyklavietės sienos. Istorines Palestinos žemes vietiniai turėjo apleisti dar 1948 metais, įsikūrus Izraeliui. Tuomet iš didžiulės teritorijos buvo išvyta apie 700–800 tūkstančių palestiniečių.

„Kai kurie buvo išginti, kiti iš namų bėgo, kai netoliese buvo bombarduojama. Vėliau Izraelio valdžia tvirtino, kad žmonės išvažiavo savo noru“, – istoriniais faktais dalijosi žurnalistė.

Tie, kurie turėjo giminių Vakarų Krante, traukėsi į šią teritoriją. Nemaža dalis gyventojų išsikraustė į aplinkines šalis, nes jose buvo saugiau. Palestiniečiai tikėjosi, jog vieną dieną galės sugrįžti į savo gimtąsias žemes, tačiau to padaryti jiems neleidžiama iki šiol.

G. Steikūnaitė pasakoja, kad tremtinių gyvenvietės yra įsikūrusios mažuose plotuose, plėsti gyvenamosios teritorijos plotą jiems negalima. Taigi gausėjant šeimai namai kyla į aukštį.

„Iš pradžių stovyklavietėse stovėjo tik palapinės, vėliau jas pakeitė namai. Galų gale žmonės suprato, kad greitai niekas nepasikeis, ir pradėjo statyti mūrinius namus. Tremtinių gyvenvietėse žmonės gyvena labai glaudžiai, kaimynai lengvai užuodžia vieni kitų pietų kvapus“, – kalbėjo Giedrė.

Nors privatumo trūkumas palestiniečius vargina, tačiau daug blogiau, jei iš kaimyno kambario nesklinda joks maisto kvapas. Tai dažniausiai reiškia, jog jis neturi ko valgyti. Vietiniai yra pats svarbiausias vieni kitų ramstis, tad pasidalyti pietumis su kaimynu jiems yra kasdienybė.

Atskirti nuo Jeruzalės

G. Steikūnaitė piešinį savo knygos viršeliui pasiskolino iš gyvenvietės netoli Ramalos miesto Vakarų Krante. Į ją žmonės buvo atkelti iš buvusio vieno svarbiausių Palestinos uostų Jafos ir jo apylinkių. Tačiau šiuo metu nuvykti prie Viduržemio jūros palestiniečiams neleidžiama.

„Nemažai žmonių, ypač vaikų, jūros nėra nė matę. Kartais Izraelio valdžia išduoda leidimus, tačiau žmogus turi atitikti tam tikras sąlygas. Jis turi būti nepolitiškas, nepasisakęs prieš okupaciją, nė vienas šeimos narys negali būti buvęs politinis kalinys“, – atskleidė žurnalistė.

Tačiau apie 40 procentų palestiniečių vyrų yra nors kartą buvę okupaciniame kalėjime. Didelė jų dalis ten patenka be jokios svarios priežasties.

Palestiniečiai taip pat turi gauti Izraelio valdžios leidimą, jeigu nori patekti į Jeruzalę, kuri nuo 2002 metų pradėta juosti siena.

„Ji yra šiek tiek aukštesnė ir gerokai ilgesnė už Berlyno sieną. Kartais palestiniečiai bando ją perlipti. Tuomet jie būna apšaudomi“, – pasakojo mergina.

Knygos pavadinimą G. Steikūnaitė išgirdo iš vieno savo herojų lūpų. Nors jam vos 25 metai, jis tris kartus kalėjo Izraelio kalėjime ir aštuonis sykius palestiniečių savivaldos įkalinimo įstaigoje. Kai Giedrė vaikino paklausė, ką jam reiškia laisvė, palestinietis atsakė: „Laisvė yra graži.“

Su vietiniais žmonėmis lietuvė bendravo anglų kalba, ji šiek tiek pramokusi ir arabų.

„Jei žinai bent tris žodžius arabų kalba, tave vietiniai sutiks išskėstomis rankomis“, – šypsojosi žurnalistė.

Iš beveik 50 arabų valstybių Palestinos gyventojai pagal išsilavinimą pirmauja ir laisvai bendrauja anglų kalba. Palestinos švietimo sistema yra panaši į Lietuvos, tačiau visi darželiai yra privatūs. Kaip įprasta Lietuvoje, vos baigę vidurinę mokyklą jaunuoliai skuba stoti į universitetus, nes tokį pasirinkimą lemia politinė šalies situacija. Kitu atveju baigę mokyklą jie nelabai turėtų ką veikti, nes jų galimybes riboja tai, jog jie gyvena okupuotoje teritorijoje.

Nutildyti negali

Kai kuriuos savo knygos herojus G. Steikūnaitė sutiko atsitiktinai, kitų specialiai ieškojo. Žurnalistė neslepia, jog viena emocingiausių pažinčių jai tapo susitikimas su palestiniete, gyvenančia Salemo kaimelyje šalia Nabluso miesto Vakarų Krante. Nors moteris jau garbaus amžiaus, tačiau ji pasižymi išskirtine dvasine ir fizine jėga.

Palestinietė visą gyvenimą dirba savo žemę ir joje augina alyvmedžius. Jie yra vienas pagrindinių vietinių pragyvenimo šaltinių. Moters žemėje periodiškai apsilanko nelegalūs Izraelio kolonistai ir jos medžius įvairiais būdais bando sunaikinti. Jei alyvmedis yra padegamas, galima tikėtis, jog ateityje jis išleis ūglius, tačiau išrautas niekuomet nebeprigyja.

Kartą į moters žemes užsukę Izraelio kariai užpuolė jos sūnų ir bandė sunaikinti ūkį, tačiau palestinietė nepabūgo pasipriešinti.

„Vieną iš jų čiupo už barzdos, parvertė ant žemės ir ištarė: „Tu prie mano medžių nelįsi.“ Aš paklausiau, ar ji iš tiesų nebijojo. Ji pažiūrėjo į mane ir sako: „Čia mano žemė ir teisybė yra mano pusėje“, – prisiminė Giedrė.

Šią moterį dauguma palestiniečių pažįsta, kai kurie savo namuose netgi turi jos nuotrauką. Joje matyti šalia nukirsto alyvmedžio suklupusi moteris, o už jos nugaros stovi kareiviai. Tačiau vietiniai sužinoję apie lietuvės pažintį su šia kovotoja jos pasakojimo klausėsi su nuostaba.

Nors palestiniečiai į kalėjimą gali patekti netgi už tai, kad internete paskelbė eilėraštį ar tam tikrus pasisakymus, šis pavojus jų nenutildo.

„Galima numanyti, kokia rizika slypi pokalbyje, per kurį į paviršių iškyla tikroji tiesa. Tačiau palestiniečiai suvokia, kad tai vienintelis būdas, garantuojantis, jog tiesa bus išgirsta iš pirmų lūpų ir bus perduota kitiems“, – tvirtino mergina. Ir pridūrė: „Pasaulinės propagandos lygmeniu Izraelis laimi. O iš lūpų į lūpas pasakojamos istorijos yra tikrosios realybės įrodymai.“