„Jaunimo kūrybos erdvės“ tribūnoje esantys autoriai labai skirtingi, originalūs, net rašydami ta pačia tema. Jų kūrybos kartelė pakelta labai aukštai. Tai skatins norą visiems kūrėjams šokti dar aukščiau.
Rugilė Paliukėnaitė (10 kl.)
Haiku ciklas „Metų laikai“
Apie rudenį
*
Sunkus liūdesys
Skęsta lėtai balose.
Apsemia mane.
*
Skėčiais keliauja
Ašaros ryto dangaus.
Tyro ir vangaus.
*
Kodėl lapai vėl
Neapsisprendžia? Tikra
Anomalija.
Apie žiemą
*
Viską paslepia
Po antklode paslapties.
Net ir šypsenas.
*
It slapti nuodai
Į odą sunkiai sminga
Varveklių šukės.
*
Tyliai ir lėtai
Tirpsta tamsoko dangaus
Papuošaliukai.
Apie pavasarį
*
Neregiu gamtos.
Vieversio giesmė piešia
Švelnų jos grožį.
*
Trokštu apkabint
Liaunus gluosnius, įkvėpti
Naujos gyvybės.
*
Lange narcizai.
Veržiasi šiltas vėjas
Pro senas duris.
Apie vasarą
*
Kuždasi tyliai
Ežiuolės ir levandos.
Kas per paslaptis?
*
Vėjo žaidimai.
Lengvai suvelia plaukus.
Jaučiuosi laisva.
*
Glūdi siurprizas
Plyšy pievos glūdumos.
Ir vėl pražydo.
Vaida Bubrevičiūtė (12 kl.)
Mokytoja Regina Grubinskienė: „Vaida jau abiturientė. Gyvena Daujėnuose, nedideliame miestelyje, nedaug nutolusiame nuo Pasvalio. Groja akordeonu – yra baigusi muzikos mokyklą. Mėgsta užrašyti savo mintis: dažniausiai pasirenka esė žanrą, bet neseniai pradėjo kurti eilėraščius.“
***
Tu žinai, kas tu.
Aš nežinau, kas aš.
Matai, kaip kasryt pateka saulė.
Aš tik sugebu suprast, kaip ji leidžiasi.
Tavo kūną paliečia mėnulio šviesa.
Mane gąsdina tamsa.
Tavyje ištirpsta nebūties baimė.
Man silpna nuo amžinųjų klausimų.
Tu esi begalybė.
Man iki tobulybės visada trūks beprasmybės.
Tavęs nepavys taisyklės.
Mane kankins nuobaudos.
Tu pirmas susapnuosi sapną.
Aš pabusiu iš košmaro siaubo.
Nuo minties
Iki prisilietimo.
Atstumas, siejantis
Tave ir mane.
***
Prisiliesk.
Juk neskauda, neskauda, kai lieti sielą.
Ne, tavo rankų prisilietimai
Negali būti skausmingi.
Rankos – juk ne žodžiai.
Delnas, kuriame telpa širdis.
Pirštai dar nespėjo sustabarėti nuo šalčio.
Pirštų galiukai, kurie pasiklysta mano plaukuose.
***
Nenoriu žinot.
Nenoriu žinot, ar turiu teisę nieko nežinoti,
paprasčiausiai nekreipti dėmesio.
Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į gęstančios saulės žūtį
prieš atiduodant dienos duoklę
nakties tėvui – mėnuliui.
Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į nusileidžiantį lėktuvą,
kuris galbūt savo skrydžiu kažkam padovanojo
naujus atradimus ar sugrąžino meilę į glėbį.
Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į autostradoje lekiančius automobilius,
jiems lengva skubėti, nes tam yra priežastis:
automobilio trajektorija tiesiausia nei bet kur kitur.
Paprasčiausiai nekreipti dėmesio į garsiai nakties tyloj skambantį laikrodį,
kurio rodyklės taip skaudžiai užgauna…
Nenoriu žinoti, ar turiu galimybę nežinoti.
Ar turiu galimybę nežinoti, kada kviečio grūdas paaukoja save,
kad taptų kasdiene duona.
Ar turiu galimybę nežinoti, kur dingsta realybė, virtusi sapnu.
Ar turiu galimybę nežinoti, kur ir kada baigiasi naktis ir prasideda rytas.
Ar turiu galimybę nežinoti, kuo prasideda tavo aušros stebuklas.
***
Vis arčiau…
Vis lengvesniu žingsniu senomis miesto gatvėmis.
Vis gaivesniu vėjo bučiniu ir saulės prisilietimu.
Vis platesne šypsena.
Vis laisvesniais plaukais.
Vis tolimesnių kelionių muzikiniais takais,
Skambančiais ausinėse,
Einant ar prieš užmiegant.
Vis stipresniais prisiminimais.
…
Vis kažko…
Vis arčiau, bet ir aukščiau atviro dangaus.
***
išmokei klysti
taip, kaip ir skristi
nors ir sakei, kad niekad
bet tai įvyko
tūkstančius kartų
šimtus saulėlydžių
melavo tavo lūpos
bet ne tavo jausmas
juolab ne tu
nes tai nesvarbu
niekur kitur
tik tavyje
rasti tai
kas yra skrydis
ir klaida
***
kasmet
tuo pačiu laiku
grįžti ten
tavęs taip laukia
esi toli nuo visko
nieko nepažįsti
niekas nepažįsta tavęs
būti pas mylimą žmogų
atstumas išnyksta
lieka širdis
kurioje vasarinis vėjas
veliantis plaukus
***
mano klaidos
tavosios
sudėkim viską
kartu
pažiūrėkim
kieno daugiau
aš galvosiu
kad mano mažiau
tavo mintys
bus apie tave
Aironas Pateckas (6 kl.)
„Mitinis sakmių pasaulis Aironą Patecką įkvėpė kritiškai pažvelgti į aplinką ir įvertinti bendraamžių poelgius“, – pastebi mokytoja Liudmila Putauskienė.
Blogų darbų sąrašas
Kartą gyveno berniukas, vardu Tomas. Jam buvo 10 metų. Jis buvo blogas ir nedraugiškas, kiti vaikai mokykloje jo bijojo. Kartą Tomas priėjo prie klasės naujoko, kuris buvo tylus ir mažai bendravo:
– Sakyk savo vardą netylėjęs…
Naujokas neatsakė, tik žiūrėjo nuleidęs akis į knygą.
– Pasakyk savo vardą arba griebsiu tą tavo knygą ir išmesiu į šiukšliadėžę!
Bet berniukas neištarė nei žodžio. Tada Tomas čiupo knygą ir išmetė į šiukšliadėžę. Naujokas pakėlė akis į Tomą ir tarė:
– Už šį poelgį ir už visus blogus savo darbus keliausi į pragarą.
Tomas ėmė garsiai juoktis ir nuėjo savais keliais.
Kitą rytą skubėdamas į mokyklą, Tomas pastebėjo, kad gatvės tuščios ir keistai raudonos spalvos. Nei mašinų, nei žmonių, bet jis pagalvojo, kad dar labai anksti. Įėjęs į mokyklą, apsidairė ir pamatė, kad ir klasė visa raudona. Nėra nei vieno vaiko, tik kažkas sėdi mokytojo kėdėje. Tomas atsargiai priėjo ir pasuko kėdę į save. Jis pamatė, kad toje kėdėje sėdi velnias – visas raudonas ir plaukuotas, dideliais ragais, su labai smailiais nagais. Nelabasis laikė lapą – tai buvo Tomo blogų darbų sąrašas. Velnias pažiūrėjo į Tomą raudonomis akimis ir tarė:
– Blogi vaikai mokosi pas mane. Dabar žinosi, kaip skriausti nekaltuosius.
Velnias Tomą pasodino į suolą. Staiga suolą apsupo grotos, ir Tomas pamatė, kad jis atsirado narve. Ant stalo priešais jį buvo tik sąsiuvinis ir rašiklis. Velnias liepė jam rašyti „Būsiu geras ir neskriausiu vaikų“ tol, kol pasibaigs sąsiuvinis. Tačiau kiek Tomas rašė, kiek vertė lapus, sąsiuvinis nesibaigė, nes tai buvo nesibaigiančių lapų sąsiuvinis.
Nuo tada mokykloje tapo ramu, blogojo berniuko niekas nepasigedo ir neieškojo, o Tomas ir toliau tik rašė ir rašė, rašė ir rašė, o lapai nesibaigė…
