„Pakelk veidą į dangų ir tiesiog kvėpuok…“ – tai Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos dešimtokės Rasos Skurdelytės teksto eilutė, visus kviečianti išmokti mėgautis ramybe.
Rasą pastebėjo mokytoja Vida Ramoškienė. Ji, kaip ir kiti pedagogai, vykdo labai svarbią šio projekto misiją „pastebėk kuriantį“.
Rasa Skurdelytė (10 kl.)
Esu Rasa. Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje mokausi nuo 7 klasės. Rašyti eilėraščius pradėjau karantino laikotarpiu. Mintis kurti atėjo visai netikėtai, tačiau iki šiol nepabėga. Kūrybos semiuosi iš gamtos, gyvenimo ir skaitomų knygų. Linkiu ir kitiems atrasti savo įkvėpimą, išreikšti savo mintis per kūrybą.
Laivelis (pagal Antano Belazaro akvarelę ,,Laivelis“)
Kai tavo širdis apsunkusi,
Pajunti, kad skęsti,
Paleisk savo neramumus
Į vandenyno dugną.
Ir svorį, kuris jaučias lyg inkaras.
Tegu potvynis nuplauna tavo ašaras.
Tegu vėjas neša tavo sielvartus.
Pakelk veidą į dangų
Ir tiesiog kvėpuok.
Nepamiršk,
Juk tu esi laively…
Vandens malūnas (pagal Antano Belazaro akvarelę ,,Vandens malūnas“)
Prie pakelės teka upė srauni.
Tos vietos niekas nežino.
Tik aš.
Ten pat ir malūnas yra.
Ne bet koks, o vandens malūnas.
Senas jis jau, lentos baigia išlūžti.
Vos keli medžiai teauga aplink.
Tačiau upė srauni, nesigaili jų,
Atrodo,
Teka srauniau ir greičiau…
Jei gulėčiau tame žolėtame lauke
Girdėčiau paukščius, čirškančius medžiuose,
Girdėčiau lapus, šnarančius vėjyje,
Girdėčiau bites, kurios dūgzdamos praskrenda,
Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.
Matyčiau gražiausius drugelius,
Matyčiau kylančius naujus sodinukus,
Matyčiau praskrendančius paukščius,
Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.
Užuosčiau žolę, žalią ir šviežią,
Užuosčiau skaniausiai kvepiančias gėles,
Užuosčiau šalia esančius rugius,
Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.
Jausčiau žolę tarp savo pirštų,
Jausčiau pučiantį gaivų vėjelį,
Jausčiau šiltą saulę danguje,
Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.
Amžinybės siūlai
Šventi žodžiai kaip balsai danguje,
Lietuvių kalboj sklinda lyg giesmė.
Tauta sena, bet žodžiai jauni,
Poetų rašyti, kaip senųjų bažnyčių auksas.
Giesmių gijas audžia senolių rankos,
Per amžius perteikdamos gyvenimo kančią.
Žodžiai kaip gėlės kvepia amžinybe,
Lietuvių dvasią siunčia į dangų.
Tauta mūsų, puoselėdama tradicijas,
Poetinį žodį kaip brangų paveldą neša.
Kultūros aukso grūdai per laikų sietyną
Širdis glosto, mūsų sielas gaivina.
Modernybei draugaujant su technologija,
Tradiciją mes laikome praeitimi.
Bet lietuviškas žodis kaip amžinas medis
Išsilaikys, kurdamas naująją ateitį.
Tegul poetinis žodis mūsų dvasią įkvepia
Lietuvių kalbos šventumo tylioje giesmėje.
Tegul tradicijos tęsiasi kaip saulės spindesys,
Ir šiandienos akimirkas puošia amžinumo piešinys…
