Norėdami pagerbti didįjį lietuvių kalbininką Joną Jablonskį Panevėžio „Žemynos“ pagrindinės mokyklos aštuntokai dalyvavo viktorinoje „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“, skirtoje 152-osioms jo gimimo metinėms.
Rengdamiesi viktorinai mokiniai išsamiai išstudijavo J. Jablonskio biografiją, domėjosi jo moksliniais darbais, parengė pristatymus apie profesorių: „J. Jablonskis – kovotojas su lietuvių spaudos draudimu“, „Svarbiausi kalbininko veikalai“, „J. Jablonskio naujadarai“, „J. Jablonskio taisymai“, „J. Jablonskio gyvenimo apžvalga“. Per viktoriną mokiniai ne tik turėjo įdomiai papasakoti apie šį kalbininką, bet ir sukurti komandos prisistatymą, parašyti kuo daugiau patarlių apie kalbą, atlikti testą iš kalbotyros, atsakyti į viktorinos klausimus (jie buvo iš J. Jablonskio gyvenimo ir veiklos), kuo greičiau žodyne surasti nurodytą žodį, atlikti raštingumo patikrinimo testą. Džiugu, kad visi gerai pasirengė viktorinai ir parodė išmonę, išradingumą, greitą orientaciją, puikias gimtosios kalbos žinias.
Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) gimė 1860 12 30 Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio. Aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. 1864–1865 m. pradėtas lietuvių spaudos draudimas buvo dangstomas noru lietuvius atitraukti nuo lenkų, tačiau caro valdininkams rūpėjo tautą asimiliuoti, atkurti esą kažkada buvusią vientisą rusų valstybę, kurioje kalbėta ir rašyta rusiškai. J. Jablonskis įsitraukė į kovą ir su polonizacija, ir su spaudos draudimo idėjiniais pagrindais, tiesiogiai įrodinėjo kirilicos netikimą lietuvių raštui, aktyviai dalyvavo draudžiamojoje lietuvių spaudoje. Ta kova persmelkė jo tris dešimtis pedagoginės ir mokslinės veiklos metų.
Kita vertus, carinės santvarkos nuostatai ir tiesioginės jos valdininkų represijos lamdė paties J. Jablonskio gyvenimą. Galutinai jis apsisprendė paskirti savo gyvenimą lietuvių kalbai ir dirbti lietuvybės labui, kai 1885 m. pradėjo studijuoti Maskvos universitete. Nuo 1883 m. dar studentas J. Jablonskis pradeda siuntinėti korespondencijas „Aušrai“. Jis rašo, kad draudžiama lietuvių spauda nemažina valstiečių polonizacijos. Be to, ima bendradarbiauti liberalioje rusų spaudoje.
Baigęs Maskvos universitetą J. Jablonskis trejus su puse metų veltui ieškojo mokytojo vietos Vilniaus, Varšuvos ir kitose apygardose – jam, lietuviui ir katalikui, tokios vietos neduota. Tekę verstis atsitiktiniais darbais (korepetitoriaus, teismo raštininko ir kt.). 1888 m. rudenį pagaliau gavo gimnazijos mokytojo vietą Mintaujoje. Dėstė lotynų ir graikų kalbas. Čia Jablonskių namai tampa lietuvių moksleivių ir šviesuomenės kultūros židiniu, čia vyksta slapti susitikimai. J. Jablonskis ima daug rašyti V. Kudirkos redaguojamam „Varpui“. 1890–1894 m. parašo ne mažiau kaip 24 straipsnius, į šį darbą įtraukia ir savo palaikomą Literatūriškąją draugiją. Ne vienas J. Jablonskio straipsnis „Varpe“ – ištisa mokslinė recenzija ar kalbos studija. Mintaujoje J. Jablonskį aplankydavo ir knygnešys Jurgis Bielinis. J. Jablonskio veikla Mintaujoje, ypač jo įtaka moksleiviams ir jaunimui, atkreipė žandarų akis ir jis buvo iškeldintas toliau nuo Lietuvos – į Taliną (Revelį).
Talino gimnazijoje J. Jablonskis pirmiausia pasinėrė į pedagoginį ir mokslinį darbą – Petrapilio mokslų akademijos pavestas, ėmėsi redaguoti A. Juškos žodyną, 1900 m. parašė pirmąją praktinę lietuvių kalbos gramatiką, ji 1901 m. nelegaliai išleista Tilžėje P. Kriaušaičio slapyvardžiu. Čia J. Jablonskis įsitraukė į Geografų draugijos veiklą, žurnale „Živaja starina“ paskelbė naujų dialektologijos duomenų, kitų autorių darbuose rastų klaidų tarmių vartosenos faktų pataisymų. Taline J. Jablonskį pasiekė atliekamų Palangoje lietuvių kratų aidas – užuominos apie jo dalyvavimą draudžiamoje veikloje. Kratomi Taline Jablonskių namai. Rasti keli ranka rašyti užrašai pavadinti „daiktiniais įrodymais“. Pradėta kurpti J. Jablonskiui bylą, iškilo pavojus jo mokytojo darbui. Ypač svarbiu kaltinimu laikytas vienas raštelis su žodžiais „užuos kokį niekniekį šungalviai, ir sveikas dingęs“. J. Jablonskis pabrėžė, kad tas raštelis niekada ir niekur nebuvo išsiųstas ir niekur nebuvo išspausdintas. Vadinasi, jis tiesiogiai nesikirtęs su spaudos draudimo įstatymu. Deja, kalbininkas vis dėlto buvo nubaustas administracine bauda – suvaržytos jo galimybės laisvai važinėti, atiduotas policijos priežiūrai ir ištremtas į Pskovą. Vėliau bausmė J. Jablonskiui sušvelninta – jam leista gyventi Šiauliuose ir toliau tęsti A. Juškos žodyno redagavimą.
Pagaliau rusų valdininkams pasidarė aišku, kad lietuvių spaudos draudimas visiškai beprasmis – 1904 m. gegužės 7 d. caro įsakymu tas draudimas buvo panaikintas. Tai J. Jablonskiui, kaip ir visiems su tokia kultūrine priespauda įvairiais būdais kovojusiems žmonėms, teikė tam tikrą palengvėjimo pojūtį. Tačiau laukė dar sunki kova dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose, daugybė visuomenės tolesnio tautinio žadinimo darbų.
J. Jablonskis ėmėsi energingai dirbti Vilniuje pradėtuose leisti lietuviškuose laikraščiuose – „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ ir kt. Vadovaudamasis žmoniškumo, nešališkumo ir teisingumo kriterijais, jis kėlė raštų etikos ydas, davė lietuvių etinės stilistikos pradmenis, parodė konkretų pavyzdį, kokiu stiliumi rašyti kalbos mokslo, kultūros, socialiniais klausimais, kaip kultūringai ir etiškai kritikuoti pastebėtus trūkumus ir polemizuoti net su griežčiausiais oponentais.
1906–1908 m. J. Jablonskis buvo neetatinis lietuvių kalbos mokytojas Panevėžyje. Vėliau mokytojavo Breste, Gardine, Veliže.
1915–1918 m. kalbininkas gyveno Voroneže, kur dėstė lietuvių ir lotynų kalbas suorganizuotuose lietuvių kalbos gimnazijose bei įvairiuose kursuose. 1918 m. J. Jablonskis atvyko į Vilnių, kitais metais persikėlė į Kauną. Tame mieste dirbo įvairiuose kursuose, 1922–1926 m. profesoriavo Lietuvos universitete. Mirė J. Jablonskis 1930 02 23 Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Kalbininko dėka įsigalėjo daug kalbotyros terminų. J. Jablonskio darbai svarbūs ir lietuvių kalbos rašybos, ir skyrybos stabilizacijai. Jam pradėjus veiklą, rašomoji, oficialioji lietuvių kalba tapo taisyklingesnė. Kalbininkas mokė lietuvius reikšti mintis taisyklinga kalba.
Dalia Liorančienė, „Žemynos“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
