Visoje šalyje žinomai poetei Elenai Mezginaitei spalio 31 dieną būtų sukakę 75 metai. Nors jos gyvenimas nutrūko anksti, ji visuomet išliks gyva artimųjų, draugų, gerbėjų širdyse.
E. Mezginaitė mėgavosi gyvenimu, nebijojo aplinkinių nuomonės ir kritikos, o jos eilės randa kelią į kiekvieno širdį.
Poetei atminti G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ surengta fotografijų paroda. Renginyje buvo galima ne tik prisiminti E. Mezginaitę žvelgiant į nuotraukas, iš kurių alsuoja meilė gyvenimui, bet ir pasiklausyti dainuojamų ir skaitomų jos eilių. Tačiau pagrindiniu vakaro akcentu tapo jos artimųjų ir draugų prisiminimai. Visa tai leido suprasti, kokia neeilinė asmenybė buvo E. Mezginaitė.
Poetė Elvyra Pažemeckaitė teigė labai gerai atsimenanti savo draugę ir netgi žinanti, kaip ji įžengtų į galeriją, kurioje vyko paroda.
„Ji įeitų tylomis, nubrauktų nuo kaktos savo neklusnius ir nuo lietaus sušlapusius plaukus, šyptelėtų, su kuo nors pradėtų kikenti kampe, kam nors kepštelėtų ir kažką užsirašytų, nes buvo žurnalistė. Svarbiausia – mes visi žinotume, kad ji čia yra, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Ji būdavo visur. Koks renginys, jeigu jame nėra Elenos?“ – retoriškai klausė E. Pažemeckaitė.
Ji taip pat prisiminė, kad poetė itin mėgdavo violetinę spalvą, puikiai pastebėdavo net smulkiausias detales, buvo tikra dama ir nuolat jai kartodavo: „Elvyročka, tu tebebijai gyvenimo, o jį reikia gyventi!“
Kaip pasakojo E. Pažemeckaitė, jos draugė visuomet buvo apsupta žmonių, mėgavosi kiekviena akimirka, o apie poeziją jos beveik niekada nesikalbėjo.
Renginyje dalyvavusi E. Mezginaitės dukra Mėta Kvetkienė atskleidė, kad poetės tikrai nebūtų galima pavadinti eiline mama. Jos netradicinis požiūris atsiskleisdavo net buitinėse situacijoje.
„Kai buvau maža, vis klausdavau jos: „Kodėl tu ne tokia mama kaip visos? Kodėl mano vardas ne toks kaip visų?“ Man neleisdavo sakyti „mama“, o „mamytė“ būdavo pats baisiausias žodis, kurio jokiu būdu negalima ištarti. Visus laiškus ir raštelius virtuvėje pasirašydavo „močia“. Man prie to buvo labai sunku priprasti, tad dabar ją vadinu tiesiog Mezginaite. Ji buvo geriausia mano draugė ir jos labai trūksta“, – pripažino poetės dukra.
E. Mezginaitės dukra Mėta pripažino, kad vaikystėje dažnai mamos klausdavo, kodėl ši nėra tokia kaip visos. Tačiau ilgainiui mama tapo pačia artimiausia drauge.
M. Kvetkienė taip pat atskleidė, kad pati didžiausia šventė namuose visuomet būdavo gimtadieniai, tad dukra džiaugiasi, jog net mirus mamai jos mėgstamiausia šventė nėra pamiršta ir suburia visus artimiausius žmones.
Kiti renginio dalyviai taip pat prisiminė, kad poetė niekuomet nebuvo tokia kaip visi, jos akyse nuolat degė meilė gyvenimui, o didelis draugų būrys tik patvirtina, kad E. Mezginaite buvo vienas iš tų žmonių, prie kurių būti tiesiog gera ir jauku.
Panevėžiečiai prisimena dažnai
Poetės gimtadienio dieną vykęs renginys nėra vienintelis, kai panevėžiečiai prisimena tragiškai žuvusią moterį. Šių metų spalį jau penktąjį kartą vyko dainuojamosios poezijos festivalis- konkursas „Mano senas drauge…“ Per jį dalyviai iš visos Lietuvos turi sukurti dainą pagal E. Mezginaitės eiles. Šis renginys visuomet sulaukia susidomėjimo, nes, eilėraščiams pritaikius muziką, galima suprasti, kaip skirtingai atlikėjai interpretuoja poetės eiles ir kuriems kūriniams teikia pirmenybę.
Vis dėlto šiais metais E. Mezginaitė buvo pagerbta ypatingai ir jai atminti buvo surengtas penkių renginių ciklas „Panevėžio Elena“. Pirmiausia Lėlių vežimo teatre dvi dienas buvo rodomas spektaklių ištraukos pagal poetės pjeses. Renginys pavadintas „Svečiuose pas tetos Elenos pasakas“. Paskui muzikos ir poezijos gerbėjus sukvietė jau minėtasis festivalis-konkursas „Mano senas drauge…“ Dar dvejuose susibūrimuose buvo skaitomos E. Mezginaitės eilės, klausomasi Sigito Stankūno atliekamų dainų pagal poetės kūrybą. Renginių ciklą baigė jaukus parodos atidarymas, per jį susitiko Elenos
giminaičiai, draugai ir talento gerbėjai.
Trumpa gyvenimo istorija
Poetė Elena Mezginaitė gyveno neilgą, tačiau spalvingą gyvenimą. Ji gimė 1941 metais Rokiškio rajone, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Panevėžyje. Čia ne tik kūrė eiles, bet ir dirbo žurnaliste laikraščiuose „Panevėžio balsas“, „Panevėžio rytas“, „Panevėžio tiesa“, „Tėvynė“, rašė „Jaunimo gretose“. Ji ne tik rašė, bet ir domėjosi Lietuvos ateitimi bei laisvės idėjomis. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimo narė bei LPS Steigiamojo suvažiavimo delegatė.
Kurti eilėraščius poetė pradėjo dar
Poetė Elvyra Pažemeckaitė teigė labai gerai atsimenanti savo draugę ir netgi žinanti, kaip ji įžengtų į galeriją, kurioje vyko paroda.
mokydamasi vidurinėje, o rašymas jai buvo toks artimas, kad nusprendė studijuoti žurnalistiką. Būtent su rašikliu ir prabėgo didžioji jos gyvenimo dalis.
Tačiau, pasak artimųjų, Elena niekada nepriminė ramios, savyje užsisklendusios menininkės. Ji mėgavosi gyvenimu, poetę pažinojo visas Panevėžys, ji tarsi būdavo visur, neleisdama sau nė minutės pailsėti ir sustoti.
E. Mezginaitė yra pelniusi Salomėjos Nėries literatūrinę premiją, Julijono Lindės-Dobilo premiją už poezijos rinktinę „Šaltas ginklas“, gavusi Lietuvos nepriklausomybės medalį bei pripažinta labiausiai nusipelniusia panevėžiete kultūros srityje.
Poetė mirė 2005 metų vasario 9 dieną, kai nuvažiavusi į Rašytojų sąjungos suvažiavimą Vilniuje nukrito ant pastato laiptų ir patyrė sunkią galvos traumą. Kai kurie šią mirtį vadina piktu pokštu ar nujausta nelaime, nes prieš kelionę, likus vos keletui dienų iki nelaimės, ji pasakė: „Tikiuosi, šiame suvažiavime niekas nemirs.“ Taip poetė pasakė, kadangi 2002 metais renginio metu mirė rašytojas Jurgis Kunčinas.
Inga DAUKINTYTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
