Kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną ties Peremyšlio miestu, esi priverstas išgyventi daug šokiruojančių akimirkų.
Jei nesi kariškis ir anksčiau neregėjai karo baisumų, prieš akis atsiverianti nesuskaičiuojama pabėgėlių gausybė sukrečia. Per pirmąsias dvi karo savaites į Lenkiją pateko daugiau kaip 1,3 mln pabėgėlių. Dauguma jų keliavo per Peremyšlį.
Per šį Lenkijos miestą vyksta traukiniai iš Lvovo, kur iš visos Ukrainos dabar traukia bėgantieji nuo karo. Nuo sostinės Kijevo 550 kilometrų nutolęs Lvovas turi patį geriausią sausumos susisiekimą su kaimyninėmis Vakarų valstybėmis.
Todėl į šį miestą, kuriame kol kas nevyksta karo mūšiai, ir skuba pabėgėliai. Jie iš Lvovo į pasienį organizuotai gabenami ne vien traukiniais, bet ir autobusais, keliauja nuosavomis mašinomis.
Pabėgėliai renkasi ir į kitas kaimynines valstybes: Slovakiją, Vengriją, Moldovą, tačiau pagrindinis srautas vis vien teka Lenkijai. Pasienio perėjimo punkte ties Peremyšliu susidariusi nuolatinė 5–8 kilometrų automobilių eilė.
Kelias paras nemiegojusiems, per didelius vargus pasienį pasiekusiems pabėgėliams tenka atstovėti ilgą eilę, kol Ukrainos, o vėliau Lenkijos pasieniečiai surašys jų duomenis. Šitaip po atviru dangumi tenka laukti po keliolika valandų.
Bėgusiems pirmomis karo dienomis reikėjo stovėti net po kelias paras.
Viltis – pamatyti sūnus gyvus
Lenkijos ir Ukrainos pasienyje ties Peremyšliu eilėje matyti beveik vien moterys, vaikai ir paaugliai. Ukrainos vyrai nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų įtraukti į karo rezervininkų sąrašus. Eilėje šąlančias moteris bei vaikus humanitarinių organizacijų savanoriai vaišina arbata, sumuštiniais, kiek apšilti galima prie kelių degančių laužų.
„Naktį buvo siaubingai šalta, eilėje teko stovėti aštuoniolika valandų, glaudėmės vieni prie kitų, trypčiojom, dalijomės užklotais“, – pasakoja 87 metų Raisa Semerenko, jau pasiekusi Lenkiją ir palapinėje laukianti autobuso tolesnei kelionei.
R. Semerenko keliauja kartu su marčia. Jos pabėgo iš Nikolajevo. Ten liko du pensininkės sūnūs, vienas jų kaunasi mūšiuose su okupantais.
Moterys Lenkijoje nusprendė nepasilikti. Toliau trauks į Jungtinę Karalystę, pas Raisos dukrą.
„Iš vaikystės pamenu Antrojo pasaulinio karo baisumus. Nebesitikėjau, kad kada nors dar tai teks išgyventi ir tokiame amžiuje sprukti iš tėvynės“, – kalba devintą dešimtį bebaigianti R. Semerenko.
Siuvimo fabrike visą gyvenimą dirbusi Raisa viliasi dar pamatyti Ukrainoje likusius sūnus ir sugrįžti į laisvę atgavusią Ukrainą.
Spruko teturėdama rankinuką
Pasienio perėjimo punkte užkalbintos dvi paauglės seserys Lena ir Oksana iš Odesos nenorėjo bėgti, juolab kad miestas kol kas nebuvo atakuojamas. Mergaitėms su mama trauktis iš Ukrainos liepė Lenkijoje dirbantis tėvas. Pas jį į Vroclavo miestą jos dabar ir vyksta.
„Tikiuosi, ne vėliau kaip po pusmečio grįšim, nes mūsų gynėjai yra šaunuoliai. Maskvos teroristai netrukus bus išvyti“, – pareiškia Lena.
Oksana visgi abejojo, ar karas baigsis taip greitai. Ji ilgisi Odesos, kur liko jos vaikinas.
O iš Charkovo pasprukusi Viktorija Fomina su dukra Kristina apie grįžimą į tėvynę dabar stengiasi negalvoti. Kristina tenykščiame Politechnikos institute trečius metus studijavo vadybą, o mama ten pat užsieniečiams dėstė rusų ir ukrainiečių kalbas.
Prasidėjus Charkovo apylinkių bombardavimui, moterys iš savo buto dvyliktame aukšte persikėlė į slėptuvę šešiolikaaukščio namo rūsiuose. Tą dieną, kai kelios bombos sprogo pačiame miesto centre nusinešdamos keliolikos žmonių gyvybes, mama ryžosi nebegrįžti namo pasiimti daiktų, o sprukti turėdama vien rankinuką, su kuriuo atėjo į darbą.
Dukra nepaklausė mamos nurodymo ir, parlėkusi namo, čiupo katiną.
„Užaugau be tėčio, neturiu nei brolio nei sesers. Fuksas man juos kažkiek atstojo, niekaip jo negalėjau palikti“, – sako studentė.
Traukinyje alpo, tuštinosi į maišelius
Bombų sprogimai bei gatvėje matytos kruvinos žuvusiųjų kūnų dalys sukrėtė Viktoriją ir Kristiną. Ilgu siaubu tapo ir kelias paras užsitęsusi kelionė traukiniu iki Lvovo. Traukinys dardėjo vien naktį ir išjungtomis šviesoms, kad okupantai negalėtų apšaudyti.
Traukinys sausakimšas, iki tualeto negalintys prasibrauti žmonės tuštinosi tiesiog į maišiukus ir juos mėtė pro langus. Keli senesni liguisti keleiviai nualpo, vieną pabėgėlį ištiko epilepsijos priepuolis, tačiau visi stengėsi drąsinti vieni kitus, dalijosi turimu maistu.
Pakelėse barikados
Į Lenkiją uždarbiauti dar iki karo buvo išvykę apie milijoną ukrainiečių, tad spėjama, kad čia įsikurs ne mažiau kaip pusė visų pabėgėlių. Juolab jog Lenkijos vyriausybė nusprendė finansiškai paremti ne tik kiekvieną pabėgėlį, bet ir jį savo namuose priglaudusį asmenį.
Pervažiavus Lenkijos ir Ukrainos sieną ir judant link Lvovo pribloškia pakelėse matomos daugybė barikadų. Per 1991 metų sausio įvykius tokios buvo suręstos vien prie Seimo ir dar keliolikos svarbių pastatų.
Užtat važiuojant šimtą kilometrų nuo Peremyšlio iki Lvovo barikadas tenka matyti kas keletą kilometrų. Nusprendus sustoti prie posūkio į Čolgini kaimelį, kelią man irgi užtvėrė nedidelė barikada, o jos gynėjai puolė klausinėti, kas aš toks ir ko vykstu.
