Jau prabėgo metai, kai Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo priimti kiek daugiau nei tūkstantį pabėgėlių iš karo draskomų šalių. Tačiau per šį laiką į mūsų šalį atvyko tik daugiau nei pusantro šimto be namų likusių nelaimėlių. O ir tie patys džiaugsmu netrykšta. Daugelis jų čia vyko tikėdamiesi ne tik saugaus, bet ir oraus pragyvenimo, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia.
Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo per dvejus metus priimti 1105 asmenis, kurie bėga nuo smurto Sirijoje, Irake ir Eritrėjoje, tačiau iki šios dienos į Lietuvą buvo atskraidinta kiek daugiau nei pusantro šimto pabėgėlių, o ir dalis jų jau patraukė į turtingesnes valstybes. Delfi nuotr.
Pastarosiomis savaitėmis dėmesio centre atsidūręs nedidelis Ruklos miestelis Jonavos rajone 172 pabėgėliams yra tapęs pradine gyvenimo Lietuvoje stotele. Nors paprastai migrantai, neturintys leidimo gyventi Lietuvoje ar bent darbo ar turistinės vizos, pirmiausia apgyvendinami Pabradės užsieniečių registracijos centre, šiems iš Turkijos ir Graikijos atsivežtiems pabėgėliams šį etapą buvo leista apeiti. Mat Migracijos departamento specialistai jau iš anksto yra patikrinę visus atsivežamus žmones. Visi jie iš karto yra apgyvendinami Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kur per tris mėnesius turi „pasiruošti“ gyventi Lietuvoje savarankiškai.
Pasak Ruklos pabėgėlių priėmimo centro vadovo Roberto Mikulėno, visiems atvykėliams suteikiamas pabėgėlio statusas ir leidimas gyventi Lietuvoje. Šiuo metu centre gyvena apie 140 žmonių, bet skaičiai nuolat kinta. Nors vienu metu čia gali gyventi apie 120–140 pabėgėlių, priklausomai nuo to, ar atvyko šeimos, ar pavieniai asmenys, anot vadovo, situacija dar nėra kritiška.
„Vieni atvyksta, kiti išvyksta. Judesys visada yra, nesuskaičiuosi žmonių kaip plytų. Turime apie 120–140 vietų, ekstremaliomis situacijomis galėtume apgyvendinti ir daugiau, bet tada susidurtume su aptarnaujančio personalo stygiumi“, – „Sekundei“ teigė R. Mikulėnas.
Skirtingai nei Pabradės užsieniečių registracijos centre, Rukloje pabėgėliai gyvena daug laisviau – gali laisvai išeiti iš centro, keliauti, net įsidarbinti. Pabėgėlių priėmimo centre žmonės apgyvendinami bendrabutinėse patalpose: šeimoms skiriami atskiri kambariai, o atvykę vieni apgyvendinami su likimo draugais.
Už stogą virš galvos ir švarią patalynę mokėti nereikia, tačiau prasimaitinti ir įsigyti kitų reikalingų daiktų tenka patiems. Tam per mėnesį vienam žmogui yra skiriama 71, 40 euro. Tiesa, drabužiais ar vaikams auginti reikalingais daiktais remia ir „Caritas“ bei Raudonasis Kryžius.
Per tuos tris mėnesius pabėgėliai yra mokomi lietuvių kalbos, lanko profesinio orientavimo bei lietuvių kultūros pažinimo kursus, o jų vaikai mokosi kartu su lietuviais bendrojo lavinimo mokykloje Ruklos miestelyje. Taip pat supažindinami su lietuviška švietimo, sveikatos bei socialinėmis sistemomis. Ieškoma, kur žmogus galėtų panaudoti savo darbinius įgūdžius ir patirtį.
„Jeigu yra motyvacijos ir noro, ir per 96 valandas, kurios yra numatytos, galima pramokti lietuvių kalbos. Esant norui, galima mokytis ir papildomai. Deja, daugeliui, ypač arabakalbiams, kurie ir šiaip nėra labai raštingi, su lietuvių kalba gana sudėtinga“, – pripažįsta R. Mikulėnas.
Netikėtumai. Į Lietuvą atvykstantys pabėgėliai tikisi, kad čia galės ne tik saugiai, bet ir oriai pragyventi, tačiau realybė kiek kitokia – tenka sukti galvą, kaip išgyventi. Delfi nuotr.
Savarankiško gyvenimo pradžiamokslis
Po trijų mėnesių pabėgėliai yra priversti palikti Ruklą ir patys kabintis į gyvenimą Lietuvoje – susirasti gyvenamąjį plotą, įsidarbinti, leisti vaikus į mokymo įstaigas. Pirmus šešis mėnesius jiems mokama 204 eurų vienam, 306 eurų dviem ir 408 eurų trims asmenims pašalpa. Jeigu žmonių yra daugiau nei trys, už kiekvieną jų papildomai pridedama dar po 51 eurą. Po pusmečio pašalpa mažinama per pusę, o po metų ji nutraukiama visai. Taip pat jie gauna ir vienkartinę įsikūrimo pašalpą, kuri siekia suaugusiam asmeniui 204 Eur, o vaikui – 102 Eur. Tačiau už tokią skiriamą paramą nuomojantis būstą didmiestyje pragyventi praktiškai neįmanoma, tad atvykėliai priversti ieškotis kito pragyvenimo šaltinio. Įsidarbinus pašalpa nėra nutraukiama.
„Patirčių su perkeltais asmenimis neturime, bet traktuojama, kad metų turėtų pakakti integruotis Lietuvoje – susirasti būstą, darbą. Ir tai jie turi jau daryti patys. Aišku, mūsų partneriai „Caritas“ ir Raudonasis Kryžius jiems padeda įsikurti, įsidarbinti ar gelbėja, jeigu prireikia vertėjo ar teisininko paslaugų. Kol kas jokių apibendrinimų negalėčiau daryti, nes pabėgėlių integracijos procesas tik įsibėgėjo, bet matome, kad vieni kabinasi į gyvenimą Lietuvoje, kiti visgi išvyksta į turtingesnes valstybes“, – sakė Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktorius.
Pagal Europos Sąjungos pabėgėlių perkėlimo programą iki kitų metų pabaigos Lietuva turi priimti dar 933 asmenis. Anot R. Mikulėno, tikimasi, kad rotacijos principu numatytą kvotą pavyks įgyvendinti. Aišku, reikalinga ir visų savivaldybių bei nevyriausybinių organizacijų pagalba, kad pabėgėlių perkėlimas į savivaldybes būtų kuo greitesnis ir sklandesnis.
„Bandome suvaldyti pabėgėlių srautus, tad labai kviečiame ir kitų savivaldybių bei verslo atstovus, kad padėtų šiems žmonėms susirasti būstą, darbą, kad paglobotų juos, kol atsistos ant kojų“, – nelikti abejingiems paragino R. Mikulėnas.
Ruklos pabėgėlių priėmimo centro vadovo Roberto Mikulėno teigimu, nors šiuo metu centre gyvena maksimalus žmonių skaičius, situacija dar nėra kritiška ir rotacijos principu per ateinančius dvejus metus tikimasi apgyvendinti dar daugiau nei devynis šimtus pabėgėlių.
Trintis su vietos gyventojais
Tačiau patys Ruklos miestelio gyventojai kiek su nerimu laukia atvykstančių pabėgėlių. Anot jau du dešimtmečius Ruklos seniūnu dirbančio Ginto Jasiulionio, praktika rodo, kad kai Ruklos pabėgėlių priėmimo centro gyventojų skaičius perkopia šimto žmonių ribą, prasideda trintis. Tada paprastai etniniu pagrindu formuojasi didesnės žmonių grupės. Kaip žinoma, grupėse žmonės jaučiasi pranašesni, todėl ima diktuoti savo sąlygas ir taisykles.
„Pamenu, kai į Lietuvą gal prieš aštuoniolika metų atvyko pirma afganistaniečių banga, mūsų moterys vengdavo jų. Jų kultūroje moterys yra menkesnės už vyrus, tad ir čia jie niekada nepraleisdavo moters su vaikais – priversdavo juos trauktis į šalikelę, kai šie eidavo. Tai tik maža smulkmena, bet jeigu jie Lietuvoje, turi taikytis prie mūsų kultūros ir integruotis į mūsų gyvenimą, o ne atvirkščiai. Todėl turėtų būti vengiama daug pabėgėlių apgyvendinti vienoje vietoje“, – „Sekundei“ tvirtino G. Jasiulionis.
Ir dabar vietos gyventojai nėra patenkinti kai kurių pabėgėlių elgesiu. Rukliečiai skundėsi, kad pabėgėliai parduotuvėje specialiai užlaiko eiles ar gadina maisto produktus. Tačiau seniūnas tikina, kad nereikėtų pernelyg dramatizuoti situacijos.
„Žmonės pasakojo, kad svetimšaliai parduotuvėje konservus, kur yra užrašyta, kad jautiena, atidaro, kad įsitikintų, jog tikrai ne kiauliena. Arba pradeda trupinti varškę ar duoną. Nežinau, kodėl jie plėšo maisto produktų pakuotes – ar tiesiog nesupranta, koks čia maistas, ar sąmoningai tyčiojasi, ar tokia jų kultūra, bet tai nėra išskirtiniai dalykai, ką reikėtų dramatizuoti“, – įsitikinęs Ruklos seniūnas.
Kaltų paieškos
Jo teigimu, nereikėtų pernelyg sureikšminti ir pastarųjų savaičių įvykių, kai vieną pavakarę buvo užpultos dvi pabėgėlės su vaiku. Chuliganai vienai jų sulaužė akinius, suplėšė drabužius. Nors policija iki šiol nerado užpuolikų, netrukus po šio incidento Pabėgėlių priėmimo centre kilo sujudimas – pabėgėliai vyrai išsiruošė įvykdyti savo teisingumą, tačiau laiku buvo spėta sureaguoti. Praėjus vos savaitei, vėl buvo pranešta, kad du nepilnamečiai vietos gyventojai apmėtė akmenimis sirų paauglius, grįžtančius iš mokyklos.
„Kažkokia mistika – policija niekaip neranda galų, kas nuskriaudė tas dvi pabėgėles. Be jų paaiškinimų, daugiau niekas nieko nematė. O su tais vaikais buvo visai kitokia situacija. Kaip man pasakojo, du vaikinai eidami šaligatviu telefonu žiūrėjo juokingus vaizdelius ir garsiai juokėsi. Tuo metu pro šalį ėjo sirų jaunuolių grupelė. Vienas jų nusivilko striukę ir puolė lietuvius. Patyčios, jeigu tokios ir buvo ar pabėgėliams taip pasirodė, negali būti sprendžiamos fizine jėga. Čia dar policija turės išsiaiškinti, bet nereikėtų pernelyg didelio burbulo iš to išpūsti“, – kalbėjo G. Jasiulionis.
Tokie įvykiai Ruklos gyvenime nėra jokia naujiena. Per dvidešimt metų, kai čia veikia Ruklos pabėgėlių priėmimo centras, būta ir aštresnių įvykių bei situacijų: konfliktų, išprievartavimų, muštynių. Daugiausia problemų kildavo su afganistaniečiais bei čečėnais. Kartą pastarieji net bandė šturmuoti alaus barą. Sirai, pasak vietinių gyventojų, gana malonūs ir paslaugūs žmonės.
Įstatymai vienodi
Anot seniūno, Ruklos gyventojai gana tolerantiški kitataučiams, mat čia gyvena ne tik pabėgėliai, bet ir daugybė karių iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Portugalijos, Danijos, Vokietijos ir kitų šalių – Rukloje įsikūrusi didelė dalis Lietuvos kariuomenės.
„Kasdien susiduriame su kitų kultūrų žmonėmis, todėl labai paprastai ir tolerantiškai žiūrime į svetimšalius. Tad kai vienas po kito tokie keisti įvykiai, gali tik spėlioti, ar čia negali būti kažkas panašaus į provokaciją. Ne paslaptis, kad pabėgėliai nenori likti gyventi Lietuvoje, gal nori parodyti, kaip juos čia skriaudžia, kad galėtų greičiau išvykti kitur. Tai tik mano spėliojimai ir kaip buvo iš tiesų, parodys tyrimas“, – sakė G. Jasiulionis.
Vyro nuomone, neįsigilinus į situaciją ir aplinkybes, negalima smerkti nė vienos pusės. Lietuva yra teisinė valstybė, tad ir visi incidentų dalyviai turėtų būti įvertinti atitinkamai. Tačiau neretai iš tam tikrų institucijų ar asmenų galima pajusti tam tikrą prielankumą pabėgėliams. Bet norint išvengti nesusipratimų, visiems turėtų būti vienodos sąlygos. Jeigu padarė nusižengimą ar nusikaltimą pabėgėlių centro gyventojas, jis turi būti lygiai taip pat baudžiamas, kaip ir lietuvis, ir atvirkščiai, negali būti jokių išimčių.
„Labai norėčiau, kad policija kuo greičiau išsiaiškintų ir teisiškai įvertintų incidentų dalyvius. Ir šiuo atveju negali būti jokių nuolaidžiavimų, nes jeigu kuri nors viena šalis bus privilegijuota, kita pusė jausis nuskriausta, dėl ko gali kilti neramumų. Liūdna, kad kai tik buvo paskelbta apie šiuos įvykius, buvo užsipulti Ruklos gyventojai. Net vienas aukštas pareigūnas, kurio pavardės nenoriu minėti, pasakė, kad ne pabėgėliai, o Ruklos gyventojai yra problema, tai įskaudino ir įžeidė mūsų žmones. Norėčiau, kad visi būtume tolerantiškesni“, – teigė G. Jasiulionis.
Ruklos seniūnas G. Jasiulionis neslėpė, kad kai pabėgėlių centre gyventojų skaičius perkopia šimtą, tarp atvykėlių ir vietos gyventojų prasideda trintis bei kyla įvairių problemų.
Sunki pradžia
Palikę Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, migrantai kuriasi savivaldybėse. Dėl tolerantiškesnės aplinkos bei darbo perspektyvų daugelis jų renkasi didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą.
Kaip pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos vadovė Ilma Skuodienė, vien Vilniaus apskrityje jie padeda apie 180 žmonių. Daugiausia jų – lietuvių kilmės ukrainiečiai, bėgantys nuo karo Kryme, taip pat nemažai migrantų iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Afganistano. Po truputį daugėja pabėgėlių iš Sirijos bei Irako.
Kiekvienos šeimos situacija kitokia, tad ir integracijos laikotarpis skirtingas. Pastebima, kad iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos atvykusiesiems integruotis būna daug lengviau. Tai galima paaiškinti, kad su šiomis šalimis mus siejo bendra istorija, gana panašus gyvenimo būdas, pagaliau panašios švietimo, sveikatos, socialinio gyvenimo sistemos. Bent jau sostinėje nekyla sunkumų bendraujant rusų kalba.
„Kiek kitokia situacija yra su iš Rytų atvykusiais žmonėmis, kurie nekalba rusiškai, o anglų kalbos žinios labai ribotos. Todėl jų pradinis integracijos etapas yra daug sunkesnis“, – pažymi I. Skuodienė.
Ji neslėpė, kad lietuviai kiek nedraugiškai žiūri į pabėgėlius. Todėl savotišku iššūkiu svetimšaliams tampa išsinuomoti būstą. Pirmasis sunkumas tas, kad būstų nuomos kainos tokios didelės, jog gaunantiesiems pašalpą jos tiesiog neįkandamos. Kitas dalykas, kad patys nuomotojai vengia savo būstą užleisti atvykėliams. Anot I. Skuodienės, to negalima pavadinti diskriminacija ar netolerancija, tiesiog žmonės bijo, kad nesusikalbės, nesusitars dėl taisyklių ar po kiek laiko pabėgėliai taps nemokūs.
Krenta motyvacija
Su darbu yra kiek lengviau, nes patys darbdaviai skambina ir prašo atsiųsti norinčių ir galinčių dirbti pabėgėlių. Bet paprastai darbdavys iš pradžių nori įsitikinti, ką žmogus moka ir gali.
„Įdarbinimas bent jau Vilniaus rajone nėra problema, nėra taip, kad žmogus ilgą laiką nerastų darbo. Didesnė bėda, kad pabėgėlių lūkesčiai gerokai per dideli. Norai ir įsivaizduojamo gyvenimo standartai gana aukšti, nes, jų akimis, Europos Sąjungos valstybėje kitaip ir būti negali, bet tenka susidurti su kiek kitokia realybe – skiriamos pašalpos nėra didelės, o ir atlyginimas bent jau iš pradžių toks, kad šeimai nėra lengva pragyventi. Kol įsitikinama dėl jų darbo įgūdžių bei kalbinių gebėjimų, paprastai darbdavys moka tik minimalų atlyginimą, kuris jų nežavi“, – kalbėjo pašnekovė.
Būtent dėl šios priežasties jau ne viena pabėgėlių šeima nusprendė bėgti ir iš Lietuvos. Todėl vienas iš svarbių socialinių darbuotojų ir savanorių, padedančių integruotis atvykėliams, uždavinių – motyvuoti tuos žmones.
Pasak I. Skuodienės, vieni žmonės ilgainiui susigyvena su tokia realybe ir blaiviai įvertina savo lūkesčius, supranta, kad kažkaip gyventi reikės, tad kabinasi į gyvenimą. Paprastai integracijai prireikia visų metų. O šeimoms, turinčioms mažų vaikų, tai užtrunka dar ilgiau. Todėl net ir po metų „Carito“ savanoriai palaiko ryšius su šeimomis, kad ištikus bėdai jos bet kada galėtų kreiptis pagalbos. Dalis šių žmonių vis tiek išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo į turtingesnes valstybes.
„Vienas svarbiausių sėkmingos integracijos aspektų – motyvacija. Susidūrus su Lietuvos realybe paprastai ji krenta, tad labai svarbu akcentuoti, kad žmonės blaiviai įvertintų situaciją ir negyventų savo susikurtomis iliuzijomis. Stengiamės rodyti sėkmingus integracijos pavyzdžius ir akcentuojame, kad gal šiandien ir nepavyks įgyvendinti visų savo lūkesčių, bet prie jų artėti įmanoma mažais žingsneliais“, – sakė I. Skuodienė.
Daiva SAVICKIENĖ
BNS nuotr.
