Pabaisos gyvos!

Tiesa, vampyrai yra ligoniai, krekenai – drovuoliai, o vienaragius su karvėmis sieja artimi giminystės ryšiai.

Istorijos apie antgamtinius gyvius tokios pat senos, kaip ir pati žmonija. Nuo vilkatų iki vampyrų, mitinės būtybės įkvėpė begalę kultūros kūrinių. Taip pat pastūmėjo daugybę tyrinėtojų į neginčijamų įrodymų apie tokių būtybių egzistavimą paieškas.

Kai kurie iš pasakiškų gyvių ilgainiui buvo pripažinti tikrais, kiti – pramanu, bet dėl daugybės jų mokslo pasaulis vis dar karštai tebesiginčija.

Vampyrai

Mokslininkai spėlioja, kad jų legendą pagimdė viena iš kelių net labai realių medicininių būklių.

Pagrindinė „įtariamoji“ – porfirija, grupė retų ligų, sutrikdančių hemoglobino gamybą.

Porfirija sergančio žmogaus odoje ima kauptis toksinai, dėl kurių ši tampa jautri šviesai, lūpos plonėja, o dantenos ima trauktis. Tuo galėtume paaiškinti, kodėl vampyrai vaizduojami pabaisomis deformuotais veidais ir ilgais iltiniais dantimis.

Bet pasakojimuose apie vampyrus atsispindi ir simptomai, būdingi sergantiesiems tuberkulioze – pavyzdžiui, blyški oda, kraujas aplink burną. O tai, kad tuberkuliozė nepaprastai užkrečiama, greičiausiai galėjo paskatinti tikėjimą, jog vampyrizmas persiduoda geriant kraują.

Taip pat yra specialistų, manančių, kad legendos apie vampyrus atsirado iš tamsuoliškumo, mirties baimės ir nežinojimo, kas po jos nutinka kūnui. Tarkime, besitraukianti oda tikrai gali sudaryti iliuzija, kad numirėliui ir toliau auga plaukai ir nagai, vadinasi, jis gali būti nosferatu – nemirusysis.

Keisčiausia tai, jog nėra beveik jokių įrodymų, kad vampyrų mitą pakurstė iš tiesų kraują siurbiantys gyviai, tokie kaip šikšnosparniai ar siurbėlės.

Grifonai

Legendas apie keistas sparnuotas būtybes liūto kūnu ir erelio galva galima atsekti iki Centrinės Azijos VII a. pr. Kr.

Manoma, kad šios mitinės būtybės, neva saugodavusios aukso lobius, buvo įkvėptos radinių – žmonės aptiko pirmąsias dinozaurų fosilijas.

Viena iš tikėtinų rūšių buvo protoceratopai – snapuoti dinozaurai, gyvenę Azijoje prieš 75–71 mln. metų. Jų suakmenėjusias kaulų liekanas skitų aukso kasėjai maždaug prieš 2000 metų rado Gobio dykumoje.

Tik yra problemėlė: grifonų aprašymai senesni už šiuos radinius.

Minotauras

Graikų mitologijoje šis padaras, gyvenęs požeminio labirinto centre, vaizduotas jaučio galva ir žmogaus kūnu.

Ankstyviausia pasakojimo apie Minotaurą versija siekia bronzos amžių – Mino epochą Kretoje. Tačiau Minotauro kaip žmogaus ir buliaus hibrido apibūdinimas atsirado gerokai vėliau: iš pradžių pasakota tik apie po žeme gyvenantį žvėrį, kuriam įniršus viskas paviršiuje imdavo griūti.

Minotauro mitas pilnas užuominų į tai, kas mums dabar yra labai gerai suprantamas reiškinys: žemės drebėjimus.

Kretos sala yra tiesiai virš didelės subdukcijos zonos – regiono, kur po maža tektonine plokšte Egėjo jūroje slysta kita, daug didesnė Afrikos plokštė sukeldama virpesius. Dėl to Kretoje vyksta daug stiprių žemės drebėjimų. Tikėtina, kad toks intensyvus seisminis aktyvumas ir davė pradžią mitui apie Minotaurą, gyvavusiam, iki išsivystė tektonikos mokslas.

Undinės

Gražuolės moters liemeniu ir žuvies uodega folklore gyvavo tūkstantmečius.

Gali būti, kad šis konkretus mitas kilo iš Sirijos maždaug 1000 metų pr. Kr. kartu su pasakojimu apie Atargatę – vaisingumo deivę, kuri įšoko į ežerą ir virto žuvimi.

Po daugybės šimtmečių XV a. į krantą grįždavę Europos jūreiviai pasakodavo matę undines. Išlikęs net paties Kristupo Kolumbo aprašymas apie undinę, sutiktą 1493 metais netoli dabartinio Haičio. Jis leidžia manyti, kad keliautojai greičiausiai susidurdavo ne su mitologinėmis būtybėmis, o su kažkokiais gyvūnais, nes, kaip rašė Kolumbas, undinės buvo „ne tokios dailios, kaip apie jas pasakota, jų veiduose buvo matyti vyriškų bruožų“.

Ką gi regėdavo jūreiviai? Labiausiai tikėtina, lamantinus ir diugonius – stambius žolėdžius jūrų žinduolius, dar vadinamus jūrų karvėmis. Išaugantys iki 3–5 m, jie kartais mėgsta išnirti iš vandens „stovėdami“ ant uodegos.

Kitas faktorius, pakurstęs jūrininkų regėjimus, buvo skorbutas. Vitamino C trūkumo sukeliamai ligai būdingos haliucinacijos. Prie šių vizijų ir daugmaž žmogaus ūgio nematytų gyvių pridėkime dar ir faktą, kad laivų įgulos ilgai nematydavo kranto ir moterų, ir tampa aišku, kaip galėjo atsirasti mitas apie jūrų gražuoles.

Jūrų gyvatės

Jų istorija siekia antikos laikus, bet išpopuliarėjo tik XV a. europiečiams ėmus plačiau tyrinėti jūras bei vandenynus.

Mokslininkų manymu, vienos tikriausių kandidačių į šias mitologines pabaisas yra juostažuvės, galinčios išaugti iki 8 m ilgio ir turinčios pomėgį plūduriuoti vertikaliai.

Sutinkamos vidutinio klimato ir tropiniuose vandenyse milžiniškos juostažuvės didžiąją dalį gyvenimo praleidžia gilumoje ir iškyla tik stresinėse situacijose.

Kai kurie stebėjimai leidžia spėti, kad juostažuvės jautriai reaguoja į seisminius reiškinius vandenyno dugne, todėl vandens paviršiuje pasirodo prieš žemės drebėjimus ir cunamius. Tai paaiškintų mitą apie jūrų gyvates kaip apie nelaimės pranašes.

Krakenas

Milžiniška į aštuonkojį panaši pabaisa, skandinanti laivus, atsirado skandinavų folklore XVIII a. Tačiau pasakojimai apie gigantiškus gyvius su čiuptuvais gyvavo daug seniau – ir visame pasaulyje.

Šiuo atveju gali būti, kad mitas ne taip ir nutolęs nuo tikrovės.

Mokslui jau yra pavykę atrasti dvi pribloškiamo dydžio kalmarų rūšis, gyvenančias vandenynų gilumoje.

Gigantiškasis kalmaras, galintis užaugti iki 13 m ilgio, pirmą kartą mokslininkų buvo aprašytas XIX a. pabaigoje. O XX a. pradžioje atrasti ir milžiniškieji kalmarai, užaugantys iki maždaug 10 m ilgio.

Kadangi gyvena šie galvakojai moliuskai didžiuliame gylyje ir, kaip sako specialistai, yra „nepaprastai drovūs“, žinios apie juos vis dar labai menkos. Nors kalmarų skrandžių turinys atskleidė, kad jie minta žuvimi ir smulkesniais kalmarais, ne jūrininkais.

Pagrindinis kalmarų priešas gamtoje – kašalotai. Ant pastarųjų odos aptinkami kalmarų siurbtukų palikti randai leidžia manyti, jog tarp šių jūrų „pabaisų“ kartais kyla žiaurių mūšių. Tačiau kad kalmarai, nors ir labai dideli, sugebėtų – o ir norėtų puldinėti laivus, vargiai įmanoma.

Vienaragiai

Dažniausiai vaizduojamas kaip sniego baltumo žirgas su spirališku ragu ant kaktos, vienaragis pirmąkart buvo aprašytas labai seniai – maždaug 3300 metų pr. Kr. Pietų Azijoje. Greičiausiai – nusižiūrėjus šitą įvaizdį nuo… taurų. Išnykusių dykaragių žinduolių, kuriuos prijaukinus atsirado karvės.

Yra hipotezė, kad vienaragius mums dovanojo elementari vertimo klaida, „pavogusi“ vieną ragą.

III a. pr. Kr. netikslus hebrajiško žodžio „aurochs“ (arba galbūt „oryx“) vertimas į graikų kalbos žodį „monokeros“, reiškiantį „vienaragis“, galėtų paaiškinti, kaip atsirado mitas.

Legenda įgavo populiarumą viduramžiais, kai jūreiviai į Europą pradėjo gabenti narvalų iltis –spiralės formos net iki 3 m ilgio iltinius banginių dantis – ir pardavinėti juos kaip vienaragių ragus.

    Faktas

Mokslui dar nežinomos būtybės vadinamos kriptidais, mokslas apie jas – kriptozoolgija.