Iki šiol Lietuvoje nebuvo reglamentuotos tvarkos, kuri garantuotų, kad kritinės būklės pacientas ligoninėje galėtų paskutines gyvenimo valandas praleisti su artimais žmonėmis. Tokia galimybė priklausė tik nuo gydančio gydytojo ar skyriaus vedėjo supratingumo. Tačiau nuo šių metų lapkričio visos šalies ligoninės privalės užtikrinti, kad artimiesiems būtų leista oriai atsisveikinti su išeinančiu brangiu žmogumi.
Sveikatos apsaugos ministerija rengia naujus įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos jau nuo šių metų lapkričio įpareigos gydymo įstaigas parengti ir įgyvendinti aiškias atsisveikinimo taisykles, kurių iki šiol daugelyje ligoninių nebuvo arba buvo taikomos tik išimtiniais atvejais.
Seimo kontrolierė Erika Leonaitė teigė, jog šiuo metu Lietuvoje ligoninės neįpareigotos nustatyti mirštančių asmenų lankymo tvarkos, išskyrus paliatyviosios slaugos įstaigas. Pasak jos, mirštančiojo teisė į orų išėjimą ir artimųjų teisė atsisveikinti – tai ne emocinis pageidavimas, o esminė žmogiškoji būtinybė.
„Jeigu artimas žmogus yra prie mirties, ar bus galima aplankyti ne tomis oficialiomis lankymo valandomis, visiškai yra loterija, nes tai priklauso nuo gydančio gydytojo supratingumo ar ligoninės skyriaus vedėjo, taip pat ir nuo paties direktoriaus“, – sakė E. Leonaitė.
Leidžia ir draugus
Respublikinės Panevėžio ligoninės direktorius Mindaugas Vaitkus teigė, kad nors oficialios atsisveikinimo su mirštančiais pacientais tvarkos ligoninė neturėjo, tačiau nebuvo ir tokios būtinybės.
Jei žmogus išties skaičiuoja paskutines valandas, artimiesiems leidžiama paskutines akimirkas pabūti drauge ir atsisveikinti.
Tereikėdavo tokį norą išreikšti gydytojui arba skyriaus vedėjui. Jei pageidaujama, atvyksta ir ligoninės kapelionas arba kitas sielovados atstovas.
„Kas keisis nuo lapkričio, dar sunku pasakyti, bet ir iki šiol mūsų ligoninėje sudaromos sąlygos oriai atsisveikinti su terminalinės būklės pacientu“, – patikino direktorius.
Pasak M. Vaitkaus, jei leidžia aplinkybės, toks pacientas perkeliamas į atskirą palatą, kad būtų galima užtikrinti privatumą.
Kai kuriuose atnaujintuose ligoninės skyriuose įrengti ir atskiri nedideli kambarėliai.
Visgi, pripažįsta vadovas, turėti laisvą palatą dažnai būna didelė prabanga. Tokiais atvejais gelbsti bent kiek privatumo suteikiančios laikinos širmos, atskiriančios paskutines valandas skaičiuojantį pacientą nuo kitų toje pačioje palatoje gulinčių ligonių.
„Tikrai nedraudžiame ateiti atsisveikinti ir draugui ar žmogui, kuris oficialiai nėra šeimos narys. Juk dabar ir gimdyme šalia gimdyvės gali būti ne tik gimsiančio vaikelio tėtis, bet ir gimdyvės mama ar gera draugė. Kiekviena situacija vis kitokia ir į ją stengiamės geranoriškai atsižvelgti“, – tvirtina M. Vaitkus.
Ne padeda, o trukdo
Visgi, gydytojų teigimu, artimųjų nuolatinis budėjimas prie sunkiai sergančio paciento kartais turi ir kitą medalio pusę.
„Kuo toliau, tuo dažniau, galiu sakyti kone kasdien, susiduriame su pacientų artimaisiais, kuriems atrodo, kad geriau žino, kaip gydyti ir prižiūrėti ligonį. Tokiose situacijose visuomet sakau, kad kai aš ateinu pas jus į darbą, jo nereguliuoju, tad jūs nereguliuokite manojo. Ne vienerius metus mokiausi, kad galėčiau dirbti šį darbą. Tokie reikalavimai ar mokymai, kaip medikams dirbti, visų pirma yra neetiški. O kartais tai sukelia konfliktines situacijas“, – pripažįsta M. Vaitkus.
Jis atkreipia dėmesį, kad galėti ir reikėti budėti prie kritinės būklės ligonio – skirtingi dalykai.
Gali kiekvienas, bet ne visais atvejais nuolatinis budėjimas prie mirštančiojo yra gerai.
Tai išsekina ir artimuosius, ypač matant, kad žmogui nebelabai ir galima padėti. O kai nuolat tampoma už gydytojo chalato prašant skubėti prie vieno paciento, anot M. Vaitkaus, irgi nėra gerai.
„Reikia suprasti, kad medikas ar slaugytojas negali visą dieną būti tik prie vieno paciento, jis turi ir daugiau ligonių, kuriems taip pat reikia priežiūros. Gydytojai kiekvienu atveju deda didžiules pastangas ištraukti pacientą iš mirties gniaužtų, tačiau medikai nėra stebukladariai. Artimieji turėtų pasitikėti medikais ir tą paskutinę minutę palaikyti savo artimą žmogų“, – sako ligoninės vadovas.
Pasiruošti neįmanoma
M. Vaitkaus teigimu, koks tas išėjimas būna, priklauso nuo daugelio dalykų.
Kartais net ir dedant visas pastangas žmogaus paskutinės dienos ar valandos būna itin skausmingos.
„Kad ir kaip keistai skambėtų, bet kartais išėjimas būna palengvėjimas visiems“, – pažymi gydytojas.
O kartais pasitaiko, kad artimieji per anksti pradeda atsisveikinti. Per pandemiją, kai artimiesiems nebuvo galima patekti į ligoninę, dažnas įsivaizdavo, kad iš gydymo įstaigos žmogus grįš tik karste.
„Visi tikisi kitokios baigties. Sunkiausia, kai mirtis ištinka labai staiga, tam nepasiruošus. Bet mes nė vienas nežinome, kiek mums skirta laiko šioje žemėje“, – kalbėjo M. Vaitkus.
Anot jo, pasitaiko ir tokių situacijų, kai tiesiog nėra, kas pabūtų su išeinančiu žmogumi tas paskutines valandas, palaikytų jo ranką.
Tačiau, patikina ligoninės direktorius, medikai visuomet prie mirusiojo uždega žvakelę ir į paskutinę kelionę išlydi su pagarba.
