Panevėžio dailės galerijoje veikiančios parodos „Etnografinis opartas muziejų kolekcijose. Kazio Varnelio tapyba ir tradicinės lovatiesės“ organizatorius – Panevėžio kraštotyros muziejus.
Paroda ne tik kreipia žvilgsnį į geometrinius ornamentus kaimo audėjų austose lovatiesėse, bet ir ieško tradicinės tekstilės ir modernaus optinio meno sąsajų.
Optinio meno sąvoka atsirado ne taip seniai – XX a. 6–7 dešimtmetyje, kai menininkai ėmė ieškoti, kaip pakeisti tapybos kūrinio plokštumą, siekė tarsi išeiti iš jos.
Optinė dailė remiasi regos įspūdžiu, kai tapant sukuriamos gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo iliuzijos.
Tokių paveikslų kompozicijos preciziškai konstruktyvios ir racionalios, dažnai dėliojamos iš geometrinių figūrų, linijų ar taškų.
Ryškiausiai ši meno kryptis reiškėsi Prancūzijoje, o jos pradininkas – vengrų kilmės dailininkas Viktoras Vazarelis (1906–1997).
Tačiau šmaikštaujant galima pasakyti, kad optinio meno pradininkas dar nebuvo gimęs, kai Lietuvos audėjos optinius ornamentus audė į rietimus.
Tad nėra netikėta, kad audėjos Teofilės Domarkaitės ir dievdirbio bei liaudies tapytojo Kazimiero Varnelio šeimoje gimęs sūnus tapo lietuviško optinio meno klasiku.
Kazys Varnelis gimė 1917 m. Alsėdžiuose, vaizdingame Žemaitijos krašte, stipriai išlaikiusiame Užgavėnių persirengėlių ir kitas žemaitiškas tradicijas.
1926 m. į Alsėdžius užklydusi etnografinė ekspedicija vaikui sužadino norą domėtis liaudies menu ir paskatino ryžtis studijuoti Kauno meno mokykloje.
1941 m. jis baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kur, vadovaujamas Stasio Ušinsko, mokėsi dekoratyvinės tapybos.
Be tapybos, domėjosi istorija ir kolekcionavimu.
Paskatintas Valstybinio muziejaus vedėjo prof. Pauliaus Galaunės, ėmė rinkti liaudies meno dirbinius, muziejininko patirties įgijo 1941–1943 m. vadovaudamas Bažnytinio meno muziejui Kaune.
1943–1945 m. K. Varnelis išvyko studijuoti į Vienos dailės akademiją.
Po karo gyveno įvairiose Vokietijos vietose perkeltųjų asmenų (dipukų) stovyklose.
Čia aktyviai reiškėsi kaip dailininkas ir visuomenininkas.
Kūrė sienų tapybos darbus, iliustravo knygas, 1947 m. su kolegomis organizavo parodą Niurtingene.
1948 m. dalyvavo steigiant Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungą, buvo išrinktas valdybos nariu.
1948 metų pabaigoje išvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje.
Čia K. Varnelis įsteigė bažnytinio meno dirbtuves, kūrė interjerus ir vitražus bažnyčioms.
Nuo 1963-iųjų kūrėjas grįžo prie tapybos ir netrukus pradėjo dalyvauti parodose, įsitvirtino Čikagos moderniojo meno avangarde.
1967 m. jį pakvietė dėstyti Čikagos koledže, o 1973-iaisiais K. Varneliui suteiktas profesoriaus vardas. Būtent tuomet susiformavo savitas jo tapybos stilius, vienijantis konstruktyvaus minimalizmo ir optinės dailės elementus.
Menotyrininkai pabrėžia ypatingą K. Varnelio tapybos darbų muzikalumą, kurį sukuria ritmiškas tų pačių elementų – kvadratų, stačiakampių, kubų, cilindrų – kartojimas.
„Kaskart naujai interpretuojamas [geometrinis] motyvas sukuria muzikalumo įspūdį. K. Varnelio drobių muzikalumas leidžia išskirti bene pagrindinį dailininko darbų elementą – ritmą.“ (J. Rimkutė, Dailė, 2021).
Ritmiškas ornamento kartojimas simbolizuoja gyvenimo ritmą.
Menininkas yra sakęs: „Aš jaučiu, kad visas mūsų gyvenimas pulsuoja ritmu, ritmas atlieka svarbų vaidmenį mūsų egzistencijoje. Pavyzdžiui, mūsų širdies plakimas, ėjimas, netgi kalba. Kitaip tariant, ritmas – tai mūsų gyvenimo dalis, ir visą laiką jis buvo naudojamas nuo pat primityviųjų ornamentų iki mūsų laikų įvairiose meno formose ir stiliuose.“ (Acta Academiae Artium Vilnensis, 2007).
Tapydamas nuolat pasikartojančius elementus, vieną nuo kito atskirtus šviesotamsos efektais, dailininkas savo paveiksluose sukuria pulsuojančią erdvę, tarsi reljefinį į paviršių iškylantį ir gilyn panyrantį vaizdą.
Šiandien tokį 3D efektą bemat sukuria kompiuterinės programos, o K. Varnelis akrilo dažais visa tai tapė ranka pasitelkdamas tik liniuotę!
Dar vienas originalus K. Varnelio tapybos darbų bruožas – ne tik keisti paveikslo plokštumos įspūdį, bet ir išeiti už paveikslo stačiakampės plokštumos ribų.
Galime matyti jo paveikslų, siaurų ir ilgų, šešiakampių, aštuoniakampių, dešimties ar daugiau kampų, ant sienos kabinamų rombo pavidalo, yra ir vienas su kitu susisiekiančių ornamento fragmentų. Netipiška paveikslo forma sustiprina ritmo arba priešingai – aritmiškumo įspūdį.
Taigi, nors K. Varnelio tapybos darbuose nuolat kartojasi panašūs elementai, bet į juos žvelgti nenuobodu.
Mūsų žvilgsnį pavergia ryškios spalvos ir šešėliai, racionalus konstruktyvumas, sukurta erdvės optinė apgaulė, begalybės iliuzija.
1998 m. Kazys Varnelis grįžo į Lietuvą su visu per ilgą tapytojo ir kolekcininko gyvenimą sukauptu turtu, kurį padovanojo Lietuvai.
Nuo 2003 metų veikia Kazio Varnelio namai – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, kur saugojami visi jo darbai ir sukauptos kolekcijos – daugiau nei 3000 eksponatų (be 9000 knygų!).
K. Varnelio kūrinių yra įsigiję Guggenheimo muziejus Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejus Čikagoje, Budapešto ir kiti muziejai, dailės institutai bei privatūs kolekcininkai.
Šiuo metu, pristatant Lietuvos meno sezoną Prancūzijoje, Paryžiuje, Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centre, eksponuojama šešiolika K. Varnelio paveikslų.
Į Panevėžį atkeliavo devyni optinio meno klasiko K. Varnelio paveikslai, tapyti daugiausia 1972 m. Yra darbų, kurtų ir 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Paroda parengta kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Panevėžio dailės galerijoje ji veiks iki 2025 m. sausio 26 dienos.
Projekto iniciatorius Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas. Parodos kuratorė dr. Miglė Lebednykaitė, architektė Ieva Cicėnaitė, konsultantės Živilė Paipulaitė ir Vitalija Vasiliauskaitė.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.
Turime itin retą galimybę pamatyti mūsų mieste vieno iš ryškiausių Europoje optinio meno meistrų kūrinius, juolab kai jie gretinami su tradicinėmis lovatiesėmis – visiems mums tokiu artimu archajiniu tautos menu.
Vitalija VASILIAUSKAITĖ – Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresn. muziejininkė.
