„Muzikiniame teatre svarbiausia yra muzika“, – teigia režisierius Nerijus Petrokas. Jo režisuotų komiškų operų – D. Cimarosa „Kapelmeisteris“ ir G. Donizetti „Rita“ – premjera Panevėžio muzikiniame teatre įrodė, jog tai tikra tiesa. Žiūrovai buvo užtvindyti geros muzikos lavina, o jų aplodismentai po vienos ar kitos solinės partijos liudijo, kad operos žanras mėgstamas ir suprantamas.
Operų režisierius N. Petrokas džiaugiasi, kad panevėžiečiai jau įprato prie sudėtingesnės muzikos. Diptichas iš dviejų vienaveiksmių pjesių Panevėžio muzikiniame teatre nebe pirmąkart. Sėkminga dviejų kūrinių jungtis pateisino lūkesčius ir dabar režisierius nusprendė sujungti dvi artimas savo žanru vienaveiksmes operas. Jas jungia ir garsūs atlikėjai – Arūnas Malikėnas ir Liudas Mikalauskas, šmaikščius vaidmenis kuriantys „Kapelmeisteryje“ ir „Ritoje“.
Pamokanti istorija
„Kapelmeisterio“, kuriame išjuokiamos sužvaigždėjusių artistų ambicijos, atgyvenę kūrybiniai kriterijai, siužetas nesudėtingas, tačiau jis – tarsi ledkalnio viršūnė. Visa esmė slypi gelmėje. Kadangi pamokymai perteikti pasitelkus didelę humoro dozę, jie netampa įkyrūs. Salė leipsta iš juoko, kai nevykėlis kapelmeisteris bando įrodyti, koks jis nepaprastai talentingas. Jis berte beria aštrias frazes, bando dominuoti savo stotu, išraiškingais judesiais, tuo metu už jo nugaros tikrasis dirigentas nudirba visus darbus.
„Šiuo spektakliu mes pašiepiame ir išjuokiame muzikinio teatro, ir ne tik jo, bendravimo štampus kūrybinio proceso metu. Aš papildžiau „Kapelmeisterį“ tekstais, posakiais, nugirstais ir iš labai žymių, ir mažiau žinomų režisierių, dirigentų, artistų lūpų. Gal kažkas save atpažins, bet mes viską modifikavome ir sutvėrėme tam tikrą siužetą.
Repeticijos metu ateina sužvaigždėjęs dainininkas ir bando savo interpretacijas įpiršti muzikantams. Nors jo nuomonė paremta skambiais žodžiais, tačiau profesiniu požiūriu nieko verta. Susiduriame su didybės manija. Dainininkas pradeda muštruoti orkestrą, skaldyti pagal savo požiūrį. Jei jam instrumentas nepatinka, tai jis niekinamas. Jei patinka, juo žavimasi.
Lygiai taip pat būna ir mūsų gyvenime. Natūralūs žmogiški susipriešinimai. Tam tikra asmenybės gynybos pozicija, puolant alternatyvas. Operoje kalbama apie muzikos pasaulio atstovus, tačiau į tai galima žiūrėti daug plačiau. Spektaklis – pretekstas pamąstyti apie visų žmonių bendravimą“, – apie „Kapelmeisterio“ tematiką kalbėjo režisierius N. Petrokas.
Šeimoje smurtauja žmona
Gaetano Donizetti „Rita“ kalba apie smurtą šeimoje. Neįprasta yra tai, kad smurtauja čia ne vyras, o moteris. Operos veikėja Rita talžo savo sutuoktiniui antausius visų akivaizdoje. Nereikia kažkokių ypatingų nusikaltimų, užtenka sudaužyti porcelianinį puodelį ir pasipils smūgių kruša. Pati nukentėjusi nuo pirmojo vyro, ji perima šią „strategiją“ ir jos antrasis sutuoktinis – vargšas vyrelis engiamas kiek tik įmanoma.
Komiškoje operoje „Rita“ – trikampis, bet ne meilės, o išskaičiavimo. Rita ir du jos vyrai – buvęs sutuoktinis Gasparas, dingęs kitą dieną po vestuvių, ir dabartinis vyras Bepas, tikras nuolankumo įsikūnijimas, – patenka į netikėtą situaciją. Kai paaiškėja, kad piratas Gasparas yra sveikas ir gyvas, o ne dūla jūros dugne, prasideda kautynės dėl pinigų, nepriklausomybės, bet galų gale triumfuoja meilė.
„Kartais idilę gali sugriauti visiškas niekniekis – netyčia sudaužytas puodelis, ne ten padėtas dantų šepetukas. Jei tai tampa svarbiausiu akcentu, tada jau sudėtinga kalbėti apie jausmų pasaulį. Operoje „Rita“ pragmatinės vertybės sugretinamos su gyvu žmogiškumu, meile.
Kas yra vedybų sutartis? Ar tai širdžiai reikia to parašo? Ta sutartis – pragmatinis, materialus pasaulis, kuris visada bus tam tikras barjeras žmonių santykiuose. Nereikia pykti dėl praradimų, kai vedybos iš išskaičiavimo. Jau seniai G. Donicetti numatė tai, kas eina per amžius, gal kitokiomis formomis, bet tai egzistuoja. Jau pirmykštė moteris pasiėmė vyrą todėl, kad jis jai buvo naudingas“, – kalbėjo N. Petrokas.
Vaidmenis sukūrė garsenybės
„Kapelmeisteris“ parašytas vienam atlikėjui. Todėl jam tenka itin didelis krūvis visomis prasmėmis. Vaidmenį šioje operoje pasikeisdami kuria garsūs, savo talentu pelnę didžiulį pripažinimą solistai Arūnas Malikėnas ir Liudas Mikalauskas. Tokiu pat principu operoje „Rita“ jie kuria Gasparo vaidmenį.
Muzikinio teatro vadovas V. Kapučinskas džiaugiasi, kad turintys daugybę vaidmenų, dirbantys su žymiais režisieriais, dalyvaujantys įvairiuose projektuose muzikos korifėjai sutiko vaidinti Panevėžyje. Vadovas teigia, kad opera gerokai pakelia kartelę tiek teatro repertuaro, tiek žiūrovų išprusimo, o svarbiausia, kultūrinio miesto statuso atžvilgiu.
Ritos vaidmenį kuria Laima Česlauskaitė ir Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė. Sudėtingas Algirdo Bagdonavičiaus kuriamas Bepo vaidmuo, jo solinė partija – labai ekspresyvi ir suvaidinti tokį komišką, ekscentrišką personažą išties sunku.
Prisikviesti į Panevėžį garsius atlikėjus iš Vilniaus ir Kauno nelengva. Tai ir režisieriaus Nerijaus Petroko nuopelnas, nes dauguma solistų yra jo buvę studentai ar seniai bendradarbiaujantys jo spektakliuose.
„Jei tai būtų mėgėjiška opera, gal pavyktų išsiversti ir su vietinėmis pajėgomis, tačiau kuriant profesionalią operą, atlikėjai irgi turi būti profesionalai. O jei galima pasikviesti itin talentingų solistų, iš to yra naudos visiems: tiek operos gerbėjams, tiek teatro prestižui“, – kalba režisierius N. Petrokas, kuriantis Panevėžio muzikiniame teatre jau dešimtmetį, nuo pat muzikinio spektaklio „Balius Savojoje“, kuris iki šiol yra vaidinamas ir neprarado populiarumo.
Žaidžiama pagal griežtas žanro taisykles
Itališkos komiškos operos turi savas taisykles. „Kapelmeisteryje“ ir „Ritoje“ jų itin griežtai paisoma, tai dar labiau paryškina komedijos žanrą. Čia gausu ekscentriškų momentų, perdėtų komiškų situacijų, kurios kartais gali atrodyti net nelogiškos, tačiau žanras jas pateisina.
„Akcentuoju žanro aplinkybes, nes pastaruoju metu kūriniuose taip persipina įvairūs žanrai, kad dažniausiai belieka viena eklektika. Tada jau daugelis nebežino, kaip tą spektaklį suprasti, pagal kokias taisykles priimti. Įsivaizduokit, kas būtų, jei reikėtų sužaisti futbolą pagal krepšinio taisykles“, – teigia režisierius.
„Kapelmeisteris“ ir „Rita“ sukurtos pagal griežtas taisykles. Tai tipiškos komiškos operos, išlaikančios gerąsias savo žanro savybes. Jokios maišalynės, jokios kakofonijos. Išgrynintas žanras turi komiškos operos gerbėjų lūkesčius patenkinančių savų privalumų. Muzikos žinovams toks sprendimas irgi dažnai priimtinesnis už stovėjimą žemyn galva – visišką žanro taisyklių nepaisymą, kas labai būdinga šiandienos teatrui.
„Itališkos komiškos operos žanras reikalauja labai įvairiapusio sugebėjimo, kartais ir ne akademiško garso. Tenka ir sušukti, ir surikti, subarti randant galimybę techniškai nepakenkti balsui, o po to padainuoti tą preciziką, tą plastiką, kurios reikalauja operos autorius. Tai nelengva, bet kartu tai ugdo kaip teatrą, kaip kolektyvą“, – sako režisierius N. Petrokas.
Operoje „Rita“ nesilaikoma tam tikro laikmečio traktavimo, nes šiam žanrui tai nėra reikalinga. Yra tam tikrų retro elementų. Scenografija – šviesi, būdinga Viduržemio jūros pakrančių šalims. Kostiumai – spalvingi, lengvi, atitinkantys kurorto nuotaikas. Spektaklių dailininkė Rita Kosmauskienė.
Emilija BUTKUTĖ
