Įamžinęs nepriklausomybės atkūrimo priešaušrio įvykius panevėžietis fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius dabar ir pats stebisi, kaip visur suspėdavo ir kuo rizikuodavo. Tačiau, tvirtina istorinių nuotraukų autorius, kai jautiesi tautos dalimi, baimei vietos nelieka.
Įamžinęs nepriklausomybės atkūrimo priešaušrio įvykius panevėžietis fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius dabar ir pats stebisi, kaip visur suspėdavo ir kuo rizikuodavo. Tačiau, tvirtina istorinių nuotraukų autorius, kai jautiesi tautos dalimi, baimei vietos nelieka.Pro panevėžiečio Stanislovo Bagdonavičiaus fotoobjektyvą užfiksuotas Sąjūdis ir to meto įvykiai dabar tapę istorija, pasakojama vadovėliuose, muziejuose ir išlikusi prisiminimuose.
„Kai dabar pažvelgiu atgal, net keista, iš kur tiek to laiko buvo. Visuose mitinguose reikėjo dalyvauti, visuose įvykiuose, o juk dar ir darbą turėjau – dirbau tekintoju aklųjų kombinate“, – svarsto S. Bagdonavičius.
Užfiksuota istorija
Fotomenininkui širdį glosto, kai jo darytose to meto nuotraukose istorinių įvykių dalyviai dabar atpažįsta save, artimuosius, kaimynus.
Ne vienas jam yra paskambinęs padėkoti, o kartu ir papasakoti savo istoriją.
Būta ir įdomių sutapimų.
Prieš daugelį metų atkasant partizanų palaidojimo vietą Raguvoje, visa tai dokumentavo S. Bagdonavičius.
Praėjus kuriam laikui pažįstama paprašė nufotografuoti giminaičius Raguvoje. Atėjusi atsiimti nuotraukų moteris išvydo save, visai vaiką, prie partizanų karstų ano meto nuotraukose.
Kitąkart atėjęs į parodą vyras istorinėje nuotraukoje išvydo save dar mažą, o dabar jis pats dviejų vaikų tėvas.
„Tai – užfiksuota gyvenimo istorija, miesto istorija“, – sako S. Bagdonavičius.
Anot jo, taip fotografija tampa vertingesnė, asmeniškesnė, nes joje – ir žmonių likimai.
„Net nežinai, kas vertingiau – ar tai, kas tą minutę buvo užfiksuota, ar tas vaikas ir jo likimas, kurį sužinai vėliau“, – svarsto fotomenininkas.
Jo nuotraukose įamžinti Panevėžyje vykę Sąjūdžio mitingai, Švč. Trejybės bažnyčios grąžinimas tikintiesiems, paminklo nužudytiems ligoninės gydytojams atidengimas ir kiti svarbiausi to meto istoriniai įvykiai.
Šiose nuotraukose dabar įdomi ne tik užfiksuota istorija, bet atsitiktinai į kadrus patekę to laikmečio pastatai, įmonės, kurių jau seniai nebelikę.
Fotomenininkas mąsto, galbūt fotografijose Sąjūdį fiksavo savaip, gal kartais ir poetiškai.
„Gal per daug idealios tos nuotraukos, bet jos – kaip šventė. Graži mano gyvenimo šventė“, – sako pašnekovas.
Leninas burokų lauke
S. Bagdonavičius skubėjo nuotraukose įamžinti unikalų laikmetį, kai Lietuva po pusės amžiaus raudonojo teroro išgyveno staigius pokyčius.
Ypatingą vertę dabar turi 1988 m. jo darytos fotografijos iš bažnytinės procesijos, kai Panevėžyje lankėsi kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Tų pačių metų rugpjūtį fotomenininkas užfiksuoja Paberžėje, pas Tėvą Stanislovą, jautrų atsisveikinimą su disidentu monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Ką tik iš griežtojo režimo punkto Permės lageryje, įsikišus JAV, dvasininkas paleistas į laisvę, bet su sąlyga, kad išvyks iš Sovietų Sąjungos be teisės sugrįžti.
1987-ųjų lapkritį įamžinta, kaip panevėžiečiai švenčia Spalio revoliucijos 70-metį žingsniuodami demonstracijoje.
„Paskutiniai raudonųjų vėliavų vėliavnešiai ir netrukus įvyksta Sąjūdis, kiti jau neša Trispalvę. Du skirtingi pasauliai“, – pamena pašnekovas.
O jau 1990 metais Panevėžyje nuverčiamas ir išgabenamas Lenino paminklas. Fotomenininkas pasakoja kaip tik tuo metu buvęs darbe.
„Žiūriu – Leniną veža. Puolu fotografuoti, kaip jį išgabena iš Panevėžio. Buvo toks purvinas, gulintis. Tą vaizdą išvydę panevėžiečiai plojo. Tokia būsena, tarsi šventė ateina“, – pasakoja S. Bagdonavičius.
Jo archyvuose – ne tik negrįžtamai iš Panevėžio išvežamo, bet ir dar tebestovinčio Lenino paminklo nuotrauka.
Joje užfiksuotos darbuotojos, raunančios po pirmųjų šalčių nušalusias gėles prie paminklo, aikštėje stovi traktorius.
„Žiūri į nuotrauką ir atrodo, tarsi Leninas stovėtų burokų lauke“, – juokiasi S. Bagdonavičius, tąkart sulaukęs atsargių patarimų tokios nuotraukos niekam nerodyti, nes visgi – Leninas.
Uždraustos nuotraukos
S. Bagdonavičiaus nuotraukų serijai „Rytas Panevėžyje“ 1988-aisiais laimėjus konkurse, fotomenininkas gavo teisę su šiuo fotografijų ciklu atstovauti Lietuvai Bulgarijoje.
Tuo laiku Vilniuje milicija ir vidaus kariuomenės kariai kaip tik buvo bananais – guminėmis lazdomis – sumušusi Lietuvos laisvės lygos organizuotoje demonstracijoje dalyvavusius žmones. Nukentėjo ir niekuo dėti praeiviai. Šis įvykis neretai ironiškai vadinamas „bananų baliumi“.
Tad grįžęs iš Bulgarijos suspėjo užfiksuoti po šito vykusią protesto akciją.
Joje matyti plakatai: „Žudikų dalinius šalin iš Lietuvos“, „Saldžiausi bananai – guminiai“ ir kt.
„Kokia ten galėjo būti baimė? Ta būsena nepakartojama ir nenusakoma. Jaučiau, kad esu Panevėžio dalis, tų žmonių dalis.“
S. Bagdonavičius
Ir šias nuotraukas S. Bagdonavičius eksponavo parodoje. O vėliau sužinojo, kad jo darbai uždraudžiami.
„Man pasakė: Stanislovai, tave uždraudžia. O mane ištiko juoko priepuolis. Liuks! Iš dešimties fotografijų keturios buvo uždraustos. Kai tai įvyko, apie mane pasklido garsas. O tada mano gyvenime atsirado partizanai“, – pasakoja fotomenininkas.
Pasak S. Bagdonavičiaus, kai ateini atvira širdimi ir apkabina tremtinė ar prie visų ranką paspaudžia partizanas, o tada linkteli visi žilagalviai vyrai partizanai, reiškė pripažinimą – šiuo žmogumi galima pasitikėti.
„Toks yra tas Sąjūdis“, – sako S. Bagdonavičius.
Padėka suveikė
Atgimimo laiku S. Bagdonavičiui saugumo dėmesio tikrai netrūko.
Dabar fotomenininkas juokiasi, kad uždraudus nuotraukas iš Vilniuje vykusios protesto akcijos, duodamas interviu už tai padėkojo KGB majorui.
„Per tas uždraustąsias nuotraukas mane susirado tremtiniai, partizanai. Dėkoju tam majorui viename interviu, antrame, dešimtame. Kartą einu Laisvės aikšte ir nepažįstamas žmogus pakvietė kavos. Baigiame gerti kavą, o jis man sako: aš ir esu tas majoras. Paspaudžiau jam ranką – majorui, kurio gyvenime iki tol nebuvau matęs ir kurį taip užknisau“, – kvatojasi pašnekovas.
Tačiau su saugumiečiais teko susidurti ir rimčiau.
Devintajame dešimtmetyje kartą eidamas pro Aušros vartus juos nufotografavo. Iš karto sučiupę saugumiečiai fotomenininką nuvedė į tuščią butą Vilniuje. Ten buvo tik stalas ir pora kėdžių.
„Galop vienas jų atsisuko į mane ir sako: jūs daugiau žinote negu aš. Jūs – karinis fotografas“, – šis biografijos faktas tąkart fotografą išgelbėjo nuo didesnio dėmesio.
Pasak S. Bagdonavičiaus, tarnaudamas sovietų kariuomenėje jis išties buvo kariniu fotografu.
Po to dar dešimt metų negalėjo išvykti į užsienį.
Tik jau Sąjūdžio metais, kai terminas jau buvo praėjęs, galėjo nukeliauti į konkursą Bulgarijoje.
S. Bagdonavičius sako nuolat jautė esąs sekamas saugumiečių. Jie savo žmonių turėjo visur.
Kai apie 1990-uosius bendroje parodoje Vilniuje panevėžietis pristatė autentiškas partizanų darytas, o jo restauruotas nuotraukas, kilo nemenkas sujudimas.
„Tas, kas man davė tas nuotraukas, neleido sakyti, iš kur jas gavau. Todėl po nuotraukomis tiesiog nurodžiau, kad iš partizano asmeninio archyvo. Dieve, kiek po tos parodos buvo skambučių, kiek kamantinėjimų! Kamantinėjo net tie, kurių nė neįtartum“, – pasakoja panevėžietis.
Fotomenininkas sako iš pradžių net nesupratęs, kodėl iš jo bandoma išgauti tokią informaciją. Tik vėliau susiprotėjo.
Jis svarsto, kad galbūt vienam nors sovietų valdžia buvo davusi garažą, kitam butą, tad reikėjo už tokį gėrį atidirbti.
Tačiau teigia niekada nė nebandęs aiškintis, kas kokių interesų turėjo bandydami išgauti iš jo informaciją.
S. Bagdonavičius cituoja pirmąjį demokratiškai išrinktą Čekoslovakijos prezidento, disidento Vaclavo Havelo žodžius: „tik nesakyk man mano priešų vardų, aš nenoriu prarasti savo draugų“.
„Kam man žinoti, kas išdavinėjo? Sužinojęs paskui negalėsiu su tokiais bendrauti“, – kitų sąžinei šią tamsią dėmę palieka menininkas.
Kartu su tauta
Atėjus kruvinajam 1991 metų sausiui, S. Bagdonavičius irgi veržėsi ten, kur rinkosi Lietuva – į Vilnių.
Tačiau aktyvus sąjūdininkas, krašto apsaugos vadas Panevėžyje, dabar šviesios atminties Algimantas Plytnikas sustabdė.
„Neleido man išvažiuoti. Sako: Stanislovai, nebus kam. Ir likau vienintelis, Panevėžyje fotografavęs sausio 13-ąją“, – pasakoja istorinių kadrų autorius.
Nors nuo tų įvykių praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, daugiau tos nakties fotografijų iki šiol
neatsirado.
S. Bagdonavičius pamena tuometį nerimastingą laiką.
Lietuvos televizijai pranešus, kad sostinės gatvėse pasirodė tankai, panevėžiečiai savo mieste susirinko ginti pagrindinio ryšio mazgo – telefono-telegrafo stoties Respublikos gatvėje.
„Niekas negali tau nurodyti, nes esi suaugęs žmogus, bet jauti vidumi, kad ir tau reikia ten eiti, nes esi su tauta. Susitinki vieną pažįstamą, kitą, jauti, kad esi tautos dalis“, – pasakoja fotomenininkas.
Buvo vakaras, fotografuoti galėjo tik su blykste, tačiau minioje stovinčius žmones matė iš arti.
„Kokia ten galėjo būti baimė? Ta būsena nepakartojama ir nenusakoma. Jaučiau, kad esu Panevėžio dalis, tų žmonių dalis“, – svarsto pašnekovas.
Pasak fotomenininko, tuometę būseną, ko gero, galima palyginti su ypač svarbiais šeimos įvykiais.
„Kai paklausiau Maidane, Kyjive, dalyvavusio kolegos, jis irgi atsakė, kad neįmanoma žodžiais įvardyti tos būsenos. Kaip tai paaiškinti? Yra tokie varikliai – kiek turi supratimo, kas yra tauta. Tąkart išėjo tauta ir tai – visam likusiam gyvenimui sulipdyti dalykai“, – kalba S. Bagdonavičius.
Svarbiausia išsaugoti
Vis dėlto tą istorinį sausį S. Bagdonavičius nuvažiavo ir į Vilnių. Kitą dieną po kruvinosios nakties – sausio 14-ąją, kai visas pasaulis išvydo sovietų karių įvykdytas taikių gyventojų žudynes.
Pasak S. Bagdonavičiaus, šalia Seimo visur stovėjo grotos, barikados. Dar pats padėjo nešti armatūrą naujoms barikadoms.
Fotografuojant kažkas pasiūlė nuvažiuoti ir prie televizijos bokšto.
„Žiūriu, tinklas, tvora, stovi kareivis, o aš fotografuoju. Mane stebi, seka“, – tokių akimirkų nepamiršo S. Bagdonavičius.
Visgi bičiulių buvo greitai įgrūstas į automobilį ir išvežtas.
„Svarbu buvo išsaugoti kadrus. Juk ištrauks juostelę, apšvies – ir viskas“, – sako fotomenininkas.
Taip jo archyve liko nuotraukos iš sostinės – su gedulo vainikais ant tvorų, kareiviais, šarvuočiais.
Fotomenininkas sako girdėjęs, kad tais laikais buvo bijojusių fotoaparatą net išsitraukti. Jis pats tvirtina niekada baimės nejautęs.
„Reikia sau pasakyti: jeigu ne tu, tai kas daugiau? Ir tada drąsos atsiranda“, – mano S. Bagdonavičius.
