Kadaise miesto pakraščiuose pulsavęs gyvenimas šiandien laikrodžių dūžių nebeskaičiuoja. Išmirę, kolektyvizuoti, emigracijos paliesti kaimai apie save primena tik sulaukėjusia gamta, mediniais kryžiais, lentelėmis ar vietomis kyšančiomis pamatų nuolaužomis.
Dalis Panevėžio rajone buvusių kaimų nušluoti nuo žemės paviršiaus dar sovietmečiu, per masinę melioraciją.
Kaimai nyko dėl įvairių priežasčių: vienus sodiečius ištrėmė į Sibirą, kitus nukėlė melioracija, trečius varu suvarė į kolūkių gyvenvietes, kas išmirė, kas išsikėlė į miestus arba emigravo – taip iš žemėlapių dingo šimtai kaimų.
Panevėžio rajone nebelikę daugiau nei pusantro šimto kaimų ir viensėdžių. Vieni prijungti prie kitų kaimų, miestelių ar miesto, kiti visai išnyko. Sovietmečiu panaikinti tokie viensėdžių pavadinimai kaip Kumelieknis, Ringis, Sausgirys, Svistapolis, Rateliai, Beržytė, Kabalda, Paliaudė, Variakojai, Žeriaukai, Trakai, Abazėlis, Gojus, Paįstrio Kalnas, Smirdėlynė, Šilelė, Eglaičiai, Ulianka, Auksautynė, Pašilys, Gardinas, Plūdė ir daugelis kitų. Nebėra ir Papartynės, Petrauskynės, Šermukšnynės, Trimitų, Vanaginės, Graužuojos, Vidurmiškio, Pasodų, Gaidų, Meškaduobės, Kumpių, Palivarko, Plaučgalio, Žaibgalos, Dvarmiškio ir daugelio kitų kaimų.
Kad ir kaip būtų gaila, tačiau ir pastaruoju metu kaimai išgyvena tuštėjimo metą. Istorikai dėl to per daug nesijaudina – sako, vis tiek nieko nepakeisi, tokia realybė, tačiau jie baiminasi, kad iš žemėlapių nykstantys kaimai su savimi išsineša krašto istoriją.
Anot Etninės kultūros globos tarybos specialistės Aukštaitijos regionui Vitalijos Vasiliauskaitės, keičiantis visuomenės gyvenimo būdo sanklodai, neišvengiamai keičiasi ir kraštovaizdis, ypač sparčiai nyksta kultūrinis kraštovaizdis, pažymėtas žemės vardais. Migracija vyksta pasauliniu mastu, žmonės telkiasi į didesnius miestelius ir miestus. Užduotis, kuriai reikia suteikti valstybinį mastą, labai svarbi – būtina rasti būdų, kaip išsaugoti tuos nykstančius vardus.
Mirę kaimai apie save primena sulaukėjusia gamta, mediniais kryžiais, lentelėmis ar kyšančiomis pamatų nuolaužomis.
Mirę kaimai apie save primena sulaukėjusia gamta, mediniais kryžiais, lentelėmis ar kyšančiomis pamatų nuolaužomis.
Bendruomenės palikimas
V. Vasiliauskaitė sako, jog kaimai ypač vertingi dėl savo pavadinimų – juose užfiksuota neįkainojama informacija.
„Žmonės, kurie suteikdavo kaimui pavadinimą, tą darydavo labai atsakingai. Tam tikrų vietovių, laukų, miškų, kelių, upelių, taip pat ir kaimų pavadinimai yra tarsi žemės kalba, žemės atmintis slypi jos varde. Ir tai ne tik žemės atmintis, tai ir bendruomenės, kuri gyveno vienoje ar kitoje vietoje šimtus metų, kartų kartoms perduotas dvasinis paveldas. Su nykstančiais kaimais ir jų vardais mes tarsi mažiname Lietuvos teritoriją. Nelieka vardo – nelieka vietovės. Taigi su nykstančiais kaimais labai daug netenkame, jau nekalbu apie materialųjį etnoarchitektūrinį paveldą“, – „Sekundei“ teigė specialistė.
Anot V. Vasiliauskaitės, iš tiesų vietovardis yra paminklas vietos bendruomenei, bet mes jį galbūt lengva ranka nurašome. Kai kuriuose kaimuose nors niekas negyvena, nėra sodybų, plyni laukai, tačiau bendruomenės atstovai dar gyvi ir gyvena miestuose. Jie kaimo vietoje pastato kryžių, išlaiko kraštiečių tradiciją susitikti per atlaidus.
Kai kur pastatytos lentelės su išnykusių kaimų pavadinimais. Pavyzdžiui, Vadoklių apylinkėse Atgailos kaimo teritorijoje yra medinė lentelė su įrašytu šio kaimo pavadinimu. Plynas laukas, nė vienos sodybos, o buvusio kaimo pavadinimas bent jau lieka įamžintas. Tačiau tokių pavyzdžių vos keletas. Didelė dalis kaimų, nebelikus gyventojų, nuėjo užmarštin ar, geriausiu atveju, tėra įrašyti žemėtvarkos planuose, tačiau jų pavadinimai nebevartojami.
Kaimo palikimas – ąžuolas
Kaip pasakojo V. Vasiliauskaitė, didelė dalis Panevėžio rajone buvusių kaimų nušluoti nuo žemės paviršiaus dar sovietmečiu vykstant masinei melioracijai. Tada buvo kuriamos grandiozinės programos apie žemės ūkio našumo kėlimą, tam reikėjo dirvonuojančius laukus paversti derlingais. Ypač nukentėjo vidury laukų, pamiškėse įsikūrę vienkiemių kaimai.
Buvo skiriami milžiniški pinigai, dėl to žmonės sutikdavo keltis iš savo rankomis pasistatytų namų į beveides silikatinių plytų kolūkių gyvenvietės. Buvo mokama net už kiekvieną išrautą sodo obelį.
Vietoj buvusių kaimų šiandien daug kur plyti laukai. Atpažinti vietoves galima tik iš didelių medžių. Geriausias to pavyzdys – buvęs Ėriškių kolūkis, melioruojant laukus visi aplinkinių kaimų gyventojai buvo sukelti į Ėriškius.
Šiandien visiškai tušti yra Žaibgalos, Mingelionių, Sabonių, Tvankstės, Kumpių ir kt. kaimai. Tačiau buvęs šio pavyzdinio kolūkio pirmininkas Alfonsas Giedraitis supratingai sukėlė šių kaimų žmones į atskiras gatves, kurioms suteikė buvusių kaimų pavadinimus. Pasak V. Vasiliauskaitės, per kelis dešimtmečius daug kaimų yra įsiurbęs miestas, pavyzdžiui, šiandien Panevėžio miesto dalimi tapo buvę
Anot V. Vasiliauskaitės, migracija vyksta pasauliniu mastu, žmonės telkiasi į didesnius miestelius ir miestus. Tad reikia pasistengti išsaugoti bent žemės vardą.
Girelės, Katkų, Plukių, Sanžilės ar Daumėnų kaimai. Daug kaimų išnyko didesnių miškų ar Žaliosios girios masyvuose.
Jei šiandien atsiverstume Panevėžio rajonų kaimų žemėlapį, pastebėtume, kad kone trečdalis, 147 kaimai, yra visiškai tušti, juose negyvena nė vienas žmogus.
Pavadinimai – mūsų turtas
Specialistė sako, jog dabar sodybos tuštėja dėl kitų gyvenimo padiktuotų aplinkybių. Miesteliai plečiasi aplinkinių kaimų sąskaita. Buvę kaimai patenka į miesto teritorijas, ir čia susiduriama su dar viena problema.
Pasak V. Vasiliauskaitės, kaimai atsiduria miesto teritorijos pakraštyje, formuojami nauji miesto gyvenamieji kvartalai ir gatvės, o buvusių kaimų pavadinimai lieka užmarštyje. Ji teigia, kad gatvių ir miestelių pavadinimus reikia rinkti labai atsakingai ir, kaip paveldo sergėtoja, siūlo buvusius kaimų pavadinimus suteikti į gatvėms. Ėriškiai galėtų būti pavyzdžiu, kaip naujoviškai tvarkyti žemės ūkį neprarandant buvusių kaimų atminimo.
„Dabar kiekvienas kaimas ir miestelis, net sodininkų bendrijos privalo turėti gatvių pavadinimus, tad prisiminkime žemės, kurioje gyvename, buvusius vardus ir jais pavadinkime gatves. Tik šitaip galime padėti išlaikyti nykstančius pavadinimus gyvojoje vartosenoje. Juk yra labai gražių pavadinimų, kurie rodo mūsų kalbos turtingumą. Pavyzdžiui, Atgailos, Gasparų Trako, Rūtakiemio, Skaistakalnio ir kitais vardais pavadinti kaimai. Vietovardžiai – mūsų tautos tapatybės klausimas, todėl tai ir politinis klausimas“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Kraštotyros muziejaus nuotr.
Kitoks kaimas
Etnologė pažymi, kad pasikeitė ne tik kaimuose gyvenančių žmonių gyvensena, bet ir jausena. Šiandieninio kaimo žmogus, matyt, jaučiasi gyvenąs labiau laikinai, o senojo kaimo žmogus gyveno natūriniame ūkyje. Jis kūrė viską pats savo rankomis, kad išgyventų – gaminosi maisto produktus, darbo ir stalo įrankius, buities reikmenis, baldus, verpė siūlus, audė medžiagą, siuvosi drabužius ir avalynę. Pasitelkdavo savo išmonę ir fantaziją tam, kad jo paties ar amatininko darbas atrodytų gražiau.
„Tai du visiškai nepalyginami gyvenimai. Šiandien gyvendami kaimuose žmonės daug ką perka, patys jau nebegamina. Daugelis nebeturi žemės, gyvulių, neveisia sodo, neprižiūri bičių. Per XX a. Lietuvos kaimas iš feodalinio natūrinio ūkio peršoko į sovietinę kolektyvizaciją, visiškai suardžiusią tradicinę žemdirbio pasaulėvoką, vėliau – į liberalaus kapitalizmo sanklodą, todėl ir gyvename kitaip nei mūsų seneliai. Jie kūrė savo gyvenimą ir tapatybę ramesniu ritmu, o mes – vis dar chaotiškų permainų sąlygomis“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Tą patį teigia ir Panevėžio rajono seniūnijų vadovai. Šiuo metu viena mažiausių pagal gyventojų skaičių yra Upytės seniūnija. Dvidešimt viename kaime gyvena apie 1600 žmonių. Upytės seniūnas Giedrius Koženiauskas sako, kad seniūnijoje gyventojų skaičius jau kurį laiką išlieka stabilus ir drastiškai nesikeičia. Pasak seniūno, per šešerius jo vadovavimo metus iš žemėlapio nebuvo išbrauktas nė vienas kaimas, tačiau yra kaimų, kuriuose stovi vos viena kita sodyba, pavyzdžiui, Beržytėje, Augustave ar Radikoniuose.
„Žmonės sensta, mažėja gimstamumas. Jaunimas išvažiuoja, nes ieško geresnio ir įdomesnio darbo. Gelbsti tik žemės ūkio bendrovės, kurios pritraukia čia likusius gyventojus. Pagrindines darbo vietas čia užima laukų darbininkai, traktorių vairuotojai ar sandėlininkai“, – sako G. Koženiauskas.
Kad tuštėjant sodyboms kartu su senoliais miršta ir kaimai, pastebi ir Velžio seniūnijos seniūnas Andrius Viržaitis, tačiau jis teigia, kad miesto pakraščiuose kuriasi nauji žmonės. Senosioms pirkioms vietų nebelieka – jas keičia vasarnamiai. Velžio seniūnijoje yra apie septyniasdešimt kaimų.
„Mūsų kaimai vidutiniškai turi apie šimtą gyventojų. Negaliu teigti, kad jie miršta. Tiesiog senus pakeičia nauji. Nemažai žmonių perka sodybas, leidžia vasaras, atsikelia gyventi jaunos šeimos iš miesto. Visi namai užimti, apleistas tik vienas kitas. Aš netgi sakyčiau, kad kaimas vis labiau populiarėja. Žmonės vėl ima vertinti ramybę, savo daržą ar ūkį. Juolab kad didesniuose centruose tikrai verda aktyvus gyvenimas. Manau, kad maži kaimai nyksta daugiausia dėl mažo užimtumo ir darbo vietų nebuvimo. Tokiomis sąlygomis žmonėms išgyventi per daug sudėtinga“, – teigia A. Viržaitis.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
