Veteranų klubas šiuo metu vienija apie 30 buvusių geležinkelio darbuotojų. Ne vienas jų traukiniams atidavęs didžiąją dalį savo gyvenimo – geležinkelyje išdirbęs 40, 50 metų. Dažnam bėgiai ir dundantys traukiniai atėję iš vaikystės: šalia jų užaugę, su jais dirbę ir dabar veteranai negali ir nenori nuo jų atitrūkti. Į panevėžiečių šventinį renginį atvykusios Pakruojo kultūros skyriaus vyriausiosios kraštotyros specialistės Marytės Vaitiekūnienės pristatytas projektas “Pro siauruko langą” ašarą spaudė ne vienam veteranui.
Į kalną traukinį tekdavo stumti
“Esame pionieriai, nutarę pastudijuoti siauruko istoriją”, – pristatė pakruojiškius M.Vaitiekūnienė. Pasak jos, projektas, į kurį įsitraukė Pakruojo miesto ir rajono kultūros darbuotojai, pedagogai, mokiniai, vykdomas nuo 2001 m., per tą laiką užrašyta gausybė pasakojimų apie siauruko tiesimą, darbą geležinkelyje, surinkta juos iliustruojančių nuotraukų, netgi eksponatų. M.Vaitiekūnienės teigimu, Lietuvoje siaurasis geležinkelis pradėtas tiesti dar carinės Rusijos laikais – 1985 m. O po ketverių metų – 1899-aisiais – nutiesta linija Švenčionėliai – Panevėžys. Vėliau siaurojo geležinkelio bėgių, kurių provėžų plotis tebuvo 650-750 mm, daugėjo, o stotys tapo tikraisiais civilizacijos židiniais. Jose virte virė gyvenimas – pirkdavo, parduodavo, muzikuodavo, netgi kino filmus demonstruodavo. Pasak M.Vaitiekūnienės, važiuojant siauruku netrūkdavo nuotykių. “Žmonės pasakojo, kaip vėjui pučiant važiuodami į ant kalnelio įsikūrusią Linkuvą turėdavo išlipę traukinuką užstumti. Ne vienas mūsų kalbintas prisiminė, kaip važiuojant pritrūkus malkų išlipę pakeliui prisikirsdavo ir toliau kelionę tęsė”, – pasakojo kraštotyrininkė. Pasak jos, ne mažiau buvo įspūdingas pats siaurojo geležinkelio bėgių tiesimas – kad pylimai būtų gražūs, klodavo velėną, o vandenį jai lieti veždavo arkliais cisternomis. M.Vaitiekūnienė vylėsi, kad prie pakruojiškių tyrinėjimų prisijungs ir panevėžiečiai ir siaurasis geležinkelis atgims bent jau muziejuose.
Ekstremalu ir linksma
52 metus išdirbęs geležinkelyje veteranų klubo pirmininkas Jonas Bernatavičius džiaugėsi turįs aukščiausią savo darbo apdovanojimą – garbės geležinkelininko ženklelį. Pasak pono Jono, tokį apdovanojimą yra pelnę tik 132 ir 14 000 šalies geležinkelininkų. “Nors dirbau ne tik mašinistu, bet ir meistru, ir depo viršininku, bet iki šiol sapnuose vairuoju traukinį”, – prisipažino J.Bernatavičius. Veteranų klubo pirmininkas prisiminė niekada iš atminties neišblėsiantį įvykį, kaip po jo vairuojamo traukinio ratais vos nepateko dvejų metų vaikas. “Važiavau Anykščių – Rubikių ruože, kai tarp bėgių pamačiau smėlį kapstantį vaiką. Su padėjėju puolėme stabdyti šilumvežį pildami smėlį – nieko neišeina: ratai čiuožia ir nenumaldomai artėjame prie dėmesio į mus nekreipiančio vaiko. Padėjėjas jau buvo pasiruošęs šokti iš traukinio, kad jį nustumtų, bet taip galėjo žūti abu”, – dalijosi prisiminimais J.Bernatavičius. Nebematant kitos išeities buvo pradėti deginti elektros varikliai, kad ratai imtų suktis atgal. Vis dėlto likus vos porai metrų šilumvežį pavyko sustabdyti. “O vaikas net nereagavo”, – prisiminė ponas Jonas.
Geležinkelininkų darbe netrūksta ir linksmų nutikimų. J.Bernatavičius ir dabar šypsosi prisiminęs, kaip kartą į savo kabiną moteriškės priprašytas paėmė vežti paršiuką. “Vagone jai gyvulėlio neleido vežti kontrolierė. Nors ir mes neturėjome teisės priimti tokio keleivio, bet vis dėlto sutikome”, – prisipažino buvusią “nuodėmę” geležinkelininkas. Vis dėlto toks nusižengimas vos nebuvo išaiškintas – į mašinisto kabiną užsuko kontrolierius. “Paršiuką į mašinų skyrių įkišom, o ten – nežmoniškas karštis, manėme, kad jau neištvers. Paskui ištraukėme leisgyvį ir visą raudoną, tai prieš ventiliatorius vėdinome”, – pasakojo J.Bernatavičius.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
