Fotografijos galerija meno gerbėjus pakvietė į Irenos Giedraitienės fotografijų parodą „GYVENTI = MYLĖTI“. Dauguma darbų visuomenei pristatyti pirmą kartą.
Ireną Giedraitienę galime drąsiai vadinti moterimi, kuri įeis į Lietuvos fotografijos istoriją. Jos talentas yra įvertintas ne tik tėvynėje, bet ir visame pasaulyje.
Nespalvotose dvidešimtojo amžiaus fotografijose sutilpo visas žmogaus gyvenimo ciklas: vaikystė, bažnytinės šventės, naujos gyvybės laukimas, mirtis ir net tokie kasdieniai atributai kaip turgaus gyvenimas. Daugumoje parodoje pateikiamų darbų užfiksuoti tikri gyvenimo vaizdai, tad nuotraukų herojai ne pozuoja, o pasinėrę į išgyvenamą minutę.
Būtent tai, pasak Irenos Giedraitienės, ir yra tikroji fotografija. Tai tarsi gyvenimo dokumentika, laiku ir vietoje pagautos akimirkos ir emocijos, kurias kartais pavyksta meniškai pateikti.
Tiesa, žvelgiant į nuotraukas gali atrodyti, kad parodos pavadinimas kiek netikėtas. Tai pripažįsta ir pati autorė. Pasirodo, iš pradžių parodą menininkė planavo atidaryti kartu su dukra. Fotografė būtų demonstravusi darbus, susijusius su holokausto ir noro išgyventi tema, o jos dukra ketino pateikti tapybos darbus meilės tematika.
Pasikeitus aplinkybėms, ši idėja žlugo, o pavadinimas liko. Kita vertus, pasak fotomenininkės, laidotuvės taip pat yra gyvenimo dalis, o jos kūryboje telpa visos būties spalvos.
Fotografijos partizanė
Ireną Giedraitienę galime drąsiai vadinti moterimi, kuri įeis į Lietuvos fotografijos istoriją. Jos talentas yra įvertintas ne tik tėvynėje, bet ir visame pasaulyje.
Per visą savo karjerą panevėžietė yra surengusi apie pusšimtį personalinių bei dalyvavusi daugiau nei 100 grupinių parodų įvairiose šalyse, o jos darbai saugomi Niujorke, Paryžiuje bei kituose pasaulio didmiesčiuose.
Menininkė taip pat yra pelniusi ne vieną dešimtį apdovanojimų, tarp kurių ir fotografijos „Oskaru“ vadinamas „World Press Photo“ apdovanojimas „Aukso akis“, ir aukso medalis. Jį moteris pelnė 1975 metais Amsterdame už fotografiją „Vestuvių vakarą“. Tokio pripažinimo yra sulaukę tik du lietuviai.
Šių nuopelnų gausa ypač stebina žinant I. Giedraitienės kūrybinio piko metus ir tuometę istorinę bei kultūrinę padėtį šalyje. Nors šiandien jau nieko nestebina fotografė moteris, prieš keletą dešimtmečių tai buvo tikra retenybė.
„Sovietmečiu fotografuojančių moterų Lietuvoje buvo vienetai, tai tarsi buvo vyrų amatas. Šiam darbui reikia daug pasiaukojimo, užsispyrimo, gebėjimo išlaikyti savo nuomonę, nepalūžti išgirdus kritiką… Daugumai moterų tai buvo per sunku ir jos pasitraukdavo“, – teigė I. Giedraitienė.
Menininkė pripažino, kad tai nebuvo jos pagrindinis darbas, todėl kurti ji galėdavo tik vakarais ir laisvomis akimirkomis, kurių neskirdavo šeimai ar poilsiui. Tačiau, nepaisant sunkumų, moteris fotoaparato iš rankų nepaleidžia jau nuo 1955 metų, kai išvažiavusi studijuoti ėmė fotografuoti savo šeimos narius bei drauges. Pasikeitė tik tai, kad praėjusiais metais ji pradėjo dirbti ne juostiniu, o skaitmeniniu fotoaparatu.
Paklausta, ar nemano, kad gimė šiek tiek per anksti, nes dabar fotografavimo technika yra daug tobulesnė, o ir mokytis galimybės didesnės, menininkė tik šypteli ir pripažįsta, kad kiekvienas laikmetis turi savo pliusų ir minusų.
„Dabar jaunimui dirbti lengviau. Jie gali pasinaudoti įvairiomis programomis ir pagerinti nuotraukų kokybę, o anksčiau tu to padaryti negalėjai. Kita vertus, dabar pasikeitė žmonės ir pats laikmetis, tad ir nuotraukų nebegalėčiau padaryti tokių, kokias dariau tuomet.“
Niekada nepamiršo gimtojo miesto
Net ir pelnius tarptautinį pripažinimą, I. Giedraitienės meilė Panevėžiui niekada neišblėso. Čia ji gimė, augo, baigė tuometę mergaičių gimnaziją, o dabar, grįžusi iš Kauno, kuriame gyveno 50 metų, brandina savo naujų darbų idėjas. „
Anksčiau, kai buvau jauna, mes baltai pavydėdavome užsieniečiams. Atrodė, kad jie gali visur važiuoti, visur dalyvauti, o mes negalėjome nieko. Tačiau Panevėžys man visuomet liks savas miestas“, – tvirtina fotografė.
Inga DAUKINTYTĖ
Austėjos BANKAUSKAITĖS nuotr.
