Paspaudus didesniems šalčiams Panevėžio nakvynės namai sulaukdavo gerokai daugiau benamių, ieškančių šilumos ir saugios vietos pernakvoti.
Tačiau jau ne vienerius metus stebima kitokia tendencija.
Vietų nebeužpildo
Ieškoti valdiškos pastogės panevėžiečius atveja nebe speigas, o prarasta sveikata, nutrūkę ryšiai su artimaisiais, priklausomybės ar įvairios krizės.
Pasak Panevėžio socialinių paslaugų centro Nakvynės namų vedėjos socialiniams reikalams Erminos Šejenko, praktiškai kiekvieną naktį šios įstaigos duris praveria apie dešimt benamių.
Ryte, net ir spaudžiant stipriam šalčiui, jie vėl išeina savais keliais.
Nakvynės namuose įrengta dvidešimt vietų laikinam, tai yra vienos nakties, apnakvindinimui, tačiau darbuotojai jau nebeprisimena, kada visos jos būtų buvusios užpildytos.
„Orai tikrai labai atšalę, bet mūsų klientų skaičius nesikeičia. Kai kurie žmonės jau ne vienerius metus čia ateina tik pernakvoti. Yra ir tokių, kurie užsuka vienai ar dviem naktims ir vėl kažkur dingsta“, – pasakoja vedėja.
Pagalbos nori ne visi
Šaltuoju metų laiku Nakvynės namuose dažniausiai apsistoja nuolatiniai benamiai, o šiltesniais mėnesiais daugiau vadinamųjų migruojančių asmenų.
Jie atvyksta net iš kitų savivaldybių, neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos keliauja iš miesto į miestą, ieškodami laikino prieglobsčio.
Didelė dalis vadinamųjų vienos nakties benamių – priklausomybių turintys žmonės. Tokiems itin sunku laikytis Nakvynės namų taisyklių. O čia galioja griežta tvarka: jokio alkoholio, būtina palaikyti švarą, yra ramybės valandos.
„Kai matome, kad žmogus ateina ne pirmą naktį, bandome jį kalbinti, jam siūlyti pagalbą. Tačiau dažniausiai jos atsisako. Tokie žmonės įpratę gyventi be taisyklių, visiškai laisvai. Toks yra jų pasirinkimas“, – sako E. Šejenko.
Anot jos, toks gyvenimo būdas kai kuriems taip įsišaknijęs, kad kitaip jie tiesiog nebegali ar nebenori. Nors iš šalies gali atrodyti paradoksalu, daliai benamių laisvė be stogo virš galvos atrodo priimtinesnė nei gyvenimas šiltai, tvarkingai, bet kartu – ir atsakingai.
Ne tik šilta lova
Be laikinai pernakvojančių žmonių, Nakvynės namuose glaudžiasi apie tris dešimtis ilgalaikių gyventojų. Šiuo metu jauniausiam – vos 22-ejų, bet gyveno ir 19-mečių, vyriausiam gyventojui – 78-eri, nors visai neseniai čia glaudėsi ir 88-erių senjoras.
Jie įsikūrę antrame aukšte įrengtuose kambariuose.
Už vieną naktį Nakvynės namuose mokamas simbolinis mokestis – iki 20 proc. gyventojo gaunamų pajamų. Tačiau, anot darbuotojų, mainais suteikiama kur kas daugiau nei tik šilta lova.
„Dažniausiai pas mus atvyksta vyresnio, priešpensinio amžiaus žmonės, turintys rimtų sveikatos problemų ir ne visada galintys savimi pasirūpinti“, – pasakoja vedėja.
Tokiais atvejais Nakvynės namai tampa tarpine stotele: čia sutvarkomi neįgalumo dokumentai, nustatomi specialieji poreikiai, ieškoma vietos globos namuose.
„Šie žmonės dažniausiai gyvena vieni, neturi artimųjų, būna įsiskolinę, kartais jiems tiesiog reikia patarimo, informacijos ar pagalbos“, – teigia E. Šejenko.
Tarpinė stotelė
Jaunesni Nakvynės namų gyventojai dažnai atvyksta iš įkalinimo įstaigų. Ilgus metus praleidę už grotų, jie būna praradę ryšius su artimaisiais ir tiesiog nebeturi, kur grįžti.
„Kartais žmonės atvyksta dar su galiojančiais apribojimais, pavyzdžiui, priversti nešioti apykoję. Tačiau įsidarbinę, susitaupę pradiniam būsto nuomos įnašui, išeina gyventi savarankiškai“, – tvirtina Nakvynės namų vedėja.
Didžioji dalis Panevėžio nakvynės namų gyventojų – vyrai.
Be namų likusios moterys dažniau ieško kitokios pastogės – glaudžiasi pas gyvenimo draugą, nors ne visuomet pas jį būna saugu.
Šiuo metu Nakvynės namuose prieglobstį rado moteris su sūnumi, kuriuos po daugiau nei dešimtmečio bendro gyvenimo iš namų išvijo moters sugyventinis.
Šeima atvyko iš kitos savivaldybės, mat sūnus Panevėžyje jau rado darbą, įsidarbinti tikisi ir mama.
„Labai nori kabintis į gyvenimą. Tikiu, kad po kelių mėnesių, susitaupę pinigų nuomai, jie iš mūsų išeis. Kartais nereikia nė priklausomybių – gyvenimo aplinkybės tiesiog susiklosto taip, kad žmogus lieka be pastogės, ir vėl gyvenimą tenka pradėti nuo pradžių“, – sako E. Šejenko.
Gyvenimo paraštėse
Nakvynės namuose siūloma ir pagalba įveikti krizes, tačiau ne visi jos nori. Kai kuriems tereikia šiltos lovos.
„Mūsų darbas – keisti benamystės situaciją: padėti spręsti sveikatos problemas, ugdyti socialinius įgūdžius, pagelbėti susitvarkyti valstybės skiriamą paramą. Tačiau turime ir tokių gyventojų, kurie pas mus yra ne vienerius metus ir neieško išeičių“, – pripažįsta vedėja.
Pasak jos, dažnai pats žmogus net nesuvokia, kad jam reikalinga pagalba. O kai kada galbūt nusivylimas gyvenimu atima bet kokią motyvaciją. Skyrybos, nutrūkę santykiai, sveikatos problemos, prarastas darbas ar stogas virš galvos – visa tai gali greitai nustumti žmogų į gyvenimo paribį. Iš jo ištrūkti – labai sunku, ypač tada, kai iki pensijos dar toli, o socialinė pašalpa siekia vos kiek daugiau nei 200 eurų.
„Kai tokios pajamos, neįmanoma išsinuomoti net prasčiausio būsto. Taip ir užsisuka bėdų ratas“, – pagrindines benamystės priežastis mato E. Šejenko.
Visgi Nakvynės namų darbuotojai turi ir džiugių istorijų. Kartais buvę gyventojai sugrįžta padėkoti už laiku ištiestą pagalbos ranką.
„Dažniausiai tai jauni žmonės – pilnametystės sulaukę jaunuoliai, augę globos įstaigose, ar vyrai, grįžę iš įkalinimo įstaigų. Jaunam žmogui lengviau padėti, nes jis dar nepraradęs vilties ir pats nori kabintis į gyvenimą“, – sako vedėja.
