Naktinius dviračių žygius panevėžiečiams organizuodavęs Ovidijus Bacevičius dabar buria į senovės baltų religinę bendriją – „Romuvą“.
Panevėžys O. Bacevičių pažįsta kaip naktinių dviračių žygių po miestą ir jo apylinkes organizatorių. Naktinėti minant dviračių pedalus jis kvietė grįžęs iš studijų viename iš Jungtinės Karalystės muzikos koledžų ir po jų sekusios savanorystės kaimyninėje Latvijoje.
Ovidijus teigia, jog metus gyvendamas Latvijoje jis ir susidomėjęs baltų religija.
Toje šalyje šią religiją išpažįstantieji vadinami dievturiais, Lietuvoje – romuviais.
Dabar O. Bacevičius – Kupiškio kultūros centro kultūrinės veiklos padėjėjas.
Tačiau nuo Panevėžio 26-erių Ovidijus nenutolo.
Jaunuolis nusiteikęs įkurti Skaistakalnio „Romuvą“ ir pasirengęs tapti jos vadovu – vaidila.
Jis skaičiuoja, kad Lietuvoje po „Romuvą“ veikia kiekviename didesniame mieste.
Panevėžyje ir jo apylinkėse yra tokios trys. Joms vadovauja vaidilos, o pats vyriausias romuvų hierarchijoje yra krivis.
„Jei lygintume su Katalikų bažnyčios hierarchija, krivis būtų tolygu popiežiui, o vaidilos – vyskupams“, – paaiškina O. Bacevičius.
Skirtingai nei Katalikų bažnyčioje, kur dvasininkais tapti gali vien vyrai, baltų tikėjime ir vaidilomis, ir kriviais suteikiama teisė būti ir moterims.
Lietuvos romuviams šiuo metu vadovauja krivė Inija Trinkūnienė.
Apeigos įtraukė
O. Bacevičius savo kelią į romuvius vadina įdomiu ir nenuspėjamu.
Nemėgusį folkloro, gyvenantį Jungtinėje Karalystėje jį patraukė lietuviškos sutartinės, kurių ėmė klausytis įsijungęs kompiuterį.
Gyvendamas Latvijoje, vėlgi susidomėjo toje šalyje išpažįstamu senovės baltų tikėjimu – dievturyste.
„Kartą, genamas smalsumo, nuvykau į romuvių stovyklą Švenčionių rajone Dvarciškiuose, netoli sienos su Baltarusija. Toje vietoje yra šventviečių su akmenų ratais, aukurais. Ten vyko baltų apeigos, kurios mane įtraukė, ir tapau romuviu“, – pasakoja Ovidijus.
Tapęs romuviu, O. Bacevičius teigia nuolat važinėjantis į Vilnių, su kitais šio tikėjimo išpažinėjais dainuojantis folkloro grupėje „Kūlgrinda“.
Prieš pusantrų metų pats ėmėsi rengti romuvių šventes Panevėžyje – Žiemos saulėgrįžos, pavasario bei rudens lygiadienių, kvietęs švęsti Žolinę.
„Į pirmą mano organizuotą „Romuvos“ šventę susibūrė, sakyčiau, tikrai nemažai – apie pusšimtį žmonių. Į kitas ateina jau apie devyniasdešimt. Susirenka ir vyresnio amžiaus žmonės, ir jaunimas, tėvai atsiveda vaikus. Pastebiu, kad daugiausia dalyvauja tie, kam nuo 30 iki 40 metų“, – pasakoja O. Bacevičius.
Išskirtinis ženklas – žalvario pakabukas
Kadangi seniausias Panevėžio parkas Skaistakalnis žinomas kaip vieta, kurioje senovėje garbinti baltų dievai, Ovidijus sako esantis pasirengęs tęsti tradiciją ir oficialiai įkurti Skaistakalnio „Romuvą“ bei tapti vaidila.
Pasak Ovidijaus, į romuvius apeigų metu įšventinamas kiekvienas, pasirinkęs šį tikėjimą. Romuvio skiriamasis ženklas – specialus žalvario pakabukas.
Nepamiršti šaknų
Būsimasis „Romuvos“ vaidila pabrėžia, jog gręžtis į senovės baltų tikėjimą, taip pat ir kurti kuo raugiau romuvų svarbu todėl, kad tai mūsų protėvių tikėjimas.
„Tai kiekvieno mūsų šaknys, protėvių perduodamos tradicijos, kurias turime išlaikyti, o išlaikydami kurti savąją tapatybę“, – tvirtina O. Bacevičius.
Skirtingai nei katalikai, besiburiantys į bažnyčias, romuviai, pasak O. Bacevičiaus, šventovių neturi. Romuvos bazė, aiškino jis, yra patys žmonės, išpažįstantys ir propaguojantys šią religiją, garbinantys baltų dievus – Praamžių, Žemėpatį, Saulę, Mėnulį, Perkūną, Gabiją ir kitus.
„Esu girdėjęs pastabų, kad romuviai garbina stabus. Bet kas vienam tik stabas, kitam yra šlovinimo verta dievybė“, – sako O. Bacevičius.
