Jaunųjų Panevėžio rajono pedagogų būrį papildžiusi Smilgių gimnazijos psichologo asistentė Gabija Frolovaitė juokauja, kad ją link psichologijos, ko gero, pastūmėjo aistra kriminalams.
Tarp psichologijos ir veterinarijos
Gabija Frolovaitė sako, kad jos gyvenimas šiuo metu apsiriboja darbu ir namais, be didesnio šurmulio ar išorinio triukšmo.
Tačiau už šios ramybės slepiasi jauna mergina, jau spėjusi sukaupti patirties, kurios daugelis jos amžiaus žmonių dar tik ieško.
Gabijos kelias į psichologiją prasidėjo ne iš vadovėlių ar atsitiktinės užgaidos. Ji nuo mažens girdėdavo aplinkinių komentarus, kad yra puiki klausytoja ir patarėja.
Jai visada buvo įdomu, ką slepia mūsų reakcijos, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip.
„Gal nuskambės kiek šiurpiai arba netikėtai, tačiau aistra kriminalams labiausiai pastūmėjo psichologijos link, – šypsosi ji. – Prie to prisidėjo ir kitų palaikymas, tikėjimas mano gebėjimais.“
Gabija svajojo apie įvairias profesijas, kol galiausiai liko dvi: veterinarija ir psichologija.
„Nepasakyčiau, kad mokyklos suole blaškiausi. Labiau norėjau sukti į psichologiją, kadangi veterinarijai esu pernelyg jautri“, – prisipažįsta ji.
Atgal į mokyklą
G. Frolovaitė darbuojasi Smilgių gimnazijoje psichologo asistente – toje pačioje, kurią pati baigė vos prieš kelerius metus.
Į savo mokyklos koridorius ji grįžo dar neturėdama rankose universiteto diplomo.
Nyderlandų, kur studijavo, sistema labai skiriasi: gauti dokumentą galima kiek vėliau, tad Gabija ieškojo darbo, kol laukė diplomo.
O Smilgių mokyklai tuo metu labai reikėjo specialisto.
Po ilgesnių pokalbių su direktore ji ryžosi sugrįžti į labai gerai pažįstamą aplinką – šįkart jau ne kaip mokinė, o kaip žmogus, tiesiantis pagalbos ranką moksleiviams.
Kitokios studijos
G. Frolovaitė psichologijos žinias gilino Mastrichto universitete, Nyderlanduose. Ji pasakoja, jog studijos svetur gerokai skyrėsi nuo Lietuvos švietimo sistemos.
Jos buvo paremtos tyrimų principu – studentai patys rengdavo eksperimentus, planuodavo praktiką, rinkdavo duomenis ir galiausiai apie tai rašydavo mokslinį straipsnį.
Mokymasis vyko problemų sprendimo metodu: iš pradžių studentams pateikiama reali ar psichologinė problema, o tada prasideda diskusijos, analizė, literatūros nagrinėjimas.
Maždaug trylika studentų vienoje grupėje bendrai svarstydavo, ieškodavo kelio, kaip suprasti žmogų.
„Mokymo procesas paremtas vadinamuoju „problem-based“ metodu – mums pateikia problemą, ar tai būtų psichologinės, ar gyvenimiškos bėdos – apie jas mes perskaitome literatūrą ir auditorijoje diskutuojame, ką sužinojome, ką išmokome. Taip skatinamas kritinis mąstymas bei bendradarbiavimas kaip komandai“, – pasakoja pašnekovė.
Tokia mokymo struktūra Gabiją sudomino, tačiau, anot jos, turėjo ir savų minusų.
„Ne visi mes mėgstame kalbėti viešai, kitiems būdingas „free rider“ efektas – kam kalbėti man, jei pasakys kiti? Tačiau labai džiaugiuosi turėjusi galimybę mokytis kitaip, nei esu įpratusi“, – sako G. Frolovaitė.
Kultūrų lopšyje
Gabiją žavėjo kultūrų įvairovė universitete. Tolerancija, pagarba kitam tapo kasdienybe.
„Turėjau progą susipažinti su įvairaus plauko žmonėmis ir iš jų daug išmokti“, – džiaugiasi G. Frolovaitė.
Jai labai padėjo tai, kad vos dvidešimt minučių nuo universiteto gyveno sesė.
„Pas ją gyvenau apie pusmetį. Man sunku adaptuotis naujoje aplinkoje. Jei ne sesė, būtų buvę labai sudėtinga“, – pasakoja Gabija.
Vėliau, nurimus stresui, susirado darbą, draugų, pati persikraustė į Mastrichtą ir gyvenimas tapo kur kas lengvesnis.
Mastrichtas smilgietei padarė ryškų įspūdį – senoji architektūra, miestas garsėja mokslu, medicinos tyrimais ir jaunatviškumu, kurį atneša čia studijuoti atvykęs jaunimas.
„Žmonės ten labai draugiški, paslaugūs ir mandagūs“, – tikina G. Frolovaitė.
Skirtingos teorijos
Šiandien jaunos pedagogės įprasta darbo diena gimnazijoje prabėga užsiimant su vaikais. Daugiausia ji dirba su pradinukais – per žaidimą kalba apie emocijas, stresą, pyktį, kaip nusiraminti ir atpažinti savo jausmus.
Su vyresniais mokiniais pokalbiai jau kitokie: apie spaudimą, ribas, nerimą, vienatvę.
„Dažniausiai mokiniai susiduria su stresu. Ar tai būtų egzaminai, ar didelis krūvis – mokomės jį valdyti“, – pasakoja ji.
Pradinukai Gabiją priima iškart ir labai lengvai – jie tyri, atviri ir nuoširdūs.
Su vyresniais kiek sudėtingiau, bet G. Frolovaitė pastebi, kad bendrauti su jais labai įdomu.
Svarsto, galbūt todėl, kad pati baigė gimnaziją vos prieš trejus metus ir dar puikiai prisimena, kaip jaučiasi paaugliai, kas juos gąsdina, kas skaudina, kas džiugina, su kokiomis problemomis jie susiduria.
Kuria savo istoriją
G. Frolovaitė svarsto, jog dirbant su moksleiviais jos stipriosios pusės – nuoširdumas, žodžio laikymasis ir aiškios ribos.
„Galiu pasirodyti gan griežta, tačiau esu tokio požiūrio, kad taisyklės ir susitarimai būtini. Visa tai mokiniams pravers tolesniame gyvenime“, – įsitikinusi pašnekovė.
Su mokiniais ji dažnai ir pajuokauja, tačiau daug dažniau juos tenka tiesiog išklausyti ir patarti. Dirbdama su vyresniais moksleiviais Gabija ne kartą pamato save tokio paties amžiaus.
Asmeninės patirtys gali padėti, tačiau ji aiškiai jaučia ribą tarp darbo ir asmeniškumų.
Jos tikslas – neperkelti savosios istorijos, o padėti vaikams susikurti savąją.
„Visi mes esam skirtingi ir į tuos pačius dalykus žiūrime bei juos patiriam skirtingai. Asmeninės patirtys tikrai gali suartinti, tačiau mano darbo ašis yra mokiniai ir jų išgyvenimai, o tikslas – leisti jiems atrasti savo kelią į sprendimus ir geresnę ateitį“, – sako psichologo asistentė.
Nepamiršti mokytojų
Kalbėdama apie jaunimo emocinę būseną Gabija pastebi, kad dauguma jaunuolių – labai uždari.
Jiems sunku atsiverti net jei visuomenėje vis garsiau kalbama apie psichinę sveikatą.
Anot G. Frolovaitės, įsitikinimai, kad kalbėti apie jausmus yra silpnumo ženklas, kartais ateina iš šeimos, kartais – iš aplinkos.
Tačiau, anot jos, ledai po truputį tirpsta.
„Nors šiandien vis daugiau ir atviriau kalbame apie psichologinę ir emocinę visuomenės būseną, pralaužti ledus dar sudėtinga. Tačiau labai džiaugiuosi, kad turiu mokinių, su kuriais apie jų sunkumus galiu kalbėti atvirai ir jiems taip padėti“, – sako specialistė.
Kuo G. Frolovaitei atrodo svarbi šiuolaikinio mokyklos psichologo ir jo asistento misija?
Ji sako, jog tai žmonės, kurie padeda mokiniams jaustis gerai mokykloje ir už jos ribų.
Tačiau ji mato ir vieną spragą.
„Ne visi mokytojai yra susipažinę su mokinių vidine būsena, kaip jie galėtų jaustis geriau ar kaip jų kasdienybę veikia įvairūs sutrikimai. Todėl labai svarbu dirbti komandoje – papildyti vienas kitą mokinių labui“, – sako Gabija.
Metodikos, anot G. Frolovaitės, gausu, bet labai svarbu kalbėti ir apie naujoves – mokytojų gerovę. „Labai daug laiko skiriame mokiniams, tačiau mokytojus dažnai pamirštame. Jie atiduoda labai daug, todėl svarbu, kad ir jie jaustųsi gerai. Labai džiaugiuosi, kad kartu su kitais gimnazijos darbuotojais jau dirbam su šiuo klausimu. Turime puikų kolektyvą“, – šypsosi G. Frolovaitė.
Tėvai, anot Gabijos, taip pat atlieka svarbų vaidmenį.
Švietimo specialistai gali daug, bet jei namuose vaikas mato kitokį pavyzdį, disbalansas tampa neišvengiamas.
„Labai svarbu, kad tėvai ir mokytojai bendradarbiautų. Juk dirbame vaikų labui“, – pabrėžia ji.
Jautrumas po stora oda
Paklausta, kokia buvo vaikystėje, Gabija neslepia visada buvusi tiesmuka, tiesos ieškotoja, nemėgstanti neteisybės. Tai ne kartą sukėlė įvairiausių nesusipratimų ir mokykloje, ir kitoje aplinkoje.
Visgi šios savybės padėjo ir užsiauginti, kaip pati sako, storą odą. Bet po ja slepiasi jautri, emocinga asmenybė.
Brangiausi prisiminimai iš mokyklos G. Frolovaitei – pagarbus santykis su mokytojais. Šiuos ji laikė autoritetingais draugais, su kuriais buvo galima ir pasijuokti.
Knygos, kriminalinės istorijos ir studijos
Laisvalaikiu G. Frolovaitė mėgsta leistis į knygų pasaulį. Juokauja, kad knygynuose jai jau reikėtų įvesti apribojimus.
„Vis sau kartoju, kad į knygynus man eiti draudžiama, tačiau negaliu atsispirti pagundai“, – šypsosi Gabija.
Taip pat G. Frolovaitė domisi įvairiomis pasaulinėmis kriminalinėmis bylomis.
Mėgsta ir pasportuoti, nors tam sunkoka atrasti laiko. Kadaise grojo varinių pučiamųjų orkestre, bet šį pomėgį teko atidėti dėl užimtumo.
O ateities planai? Paprasti ir realistiški.
„Artimiausias mano tikslas – magistrantūros studijos. Žiūriu į viską realistiškai, todėl žinau, kad labai toli į ateitį planuoti neverta. Niekada nežinai, kas nutiks rytoj“, – sako G. Frolovaitė.
