Aukštaitijos nacionaliniame parke gausu piliakalnių, garsėjančių archeologiniais radiniais ir iš amžių glūdumos atkeliavusiais padavimais.
Atsiveria nuostabūs vaizdai
Pirmą kartą kopiantieji į Ladakalnį – iš toliau žvelgiant nelabai aukštu atrodantį kalną – nė neįtaria, kokia gamtos grožybė atsivers. Čia jau buvusieji žino ir iš anksto džiaugiasi, kad kiek palipus akmenimis grįstu keliuku bus galima grožėtis miškų, ežerų, jų pakrančių, klonių ir kalvų nuostabiais vaizdais.
Kaip teigia Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos vyresnioji specialistė Sigutė Mudinienė, Ladakalnis, kalnas, virš jūros lygio pakilęs 175 metrus, kartais vadinamas Ledakalniu. Užlipusiesiems į kalną atsiskleidžia viena gražiausių Lietuvoje panoramų. O saulėtą dieną atsistojus ant kalno ir atidžiai nuo jo pasižvalgius galima suskaičiuoti net septynis aplinkui tyvuliuojančius ežerus.
Rytinėje pusėje yra Linkmenas ir Asėkas, pietinėje – Alksnas, Alksnaitis, vakarinėje tyvuliuoja Ūkojas ir Pakasas, septintas šiaurėje, tiesa, dažniausiai pasislėpęs, – Almajas.
Legenda byloja, kad ant Ladakalnio buvo aukojama gyvybės deivei Ladai, todėl kalnas taip ir vadinamas – Lados kalnu. Tačiau, pasak S. Mudinienės, tyrimai aukojimo fakto nepatvirtina.
Daug padavimų ir legendų girdėti ne tik apie patį kalną, bet apie ir jį supančius ežerus. Alksno ežero įlanka vadinama Mergakumpiu.
„Pasakojama, kad kaimo merginos bėgo nuo Napoleono karių ir plaukdamos nuskendo šioje įlankoje“, – sako vyresnioji specialistė.
Dar pasakojama, kad Linkmeno ežere gyvenęs žaltys Linkmenas, jam čia buvo pastatyta didelė šventykla.
Prezidentų alėja
Ladakalnis garsėja ir ant jo augančiais ąžuoliukais, skirtais visiems Lietuvos prezidentams.
Šių metų spalio mėnesį alėja baigta sodinti – dabar čia savo ąžuoliukus turi visi buvę šalies prezidentai. Naująjį ąžuoliuką teks sodinti kitų metų pavasarį naujai išrinktam prezidentui.
Spalį pasodinti du paskutiniai – prezidentų Rolando Pakso ir Aleksandro Stulginskio – ąžuolai. Iš viso ant kalno auga aštuoni prezidentams skirti ąžuoliukai.
Pirmuosius du ąžuolus – savo ir pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos – šioje gražioje Aukštaitijos vietoje pasodino prezidentas Algirdas Brazauskas 1997 metais
Pernai rudenį prezidentė Dalia Grybauskaitė pasodino savo ąžuoliuką, taip pat ir kitą – skirtą partizanų generolui Jonui Žemaičiui, Seimo pripažintam ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.
Prezidentas Valdas Adamkus, kartu su savuoju, pasodino ąžuoliuką ir prezidentui Kaziui Griniui.
S. Mudinienė sako, kad tokia simbolika labai svarbi.
„Ąžuolas tautos stiprybės, valstybingumo ir jo tęstinumo simbolis. Šis medis kaip niekas kitas tinka pagerbti ir įamžinti iškilius žmones, aukščiausius šalies vadovais“, – pabrėžė specialistė.
Idėją gausiai lankomame Ignalinos krašte įkurti Prezidentų alėją kilo Seimo nariui Česlovui Juršėnui ir ji buvo sėkmingai įgyvendinta.
Pasak S. Mudinienės, Aukštaitijos nacionaliniame parke yra didelis ąžuolynas. Nuo kalno žiūrint į rytus tarp dviejų ežerų galima jį pamatyti.
O vaikščiojant po šį ąžuolyną galima rasti labai retų augalų – tokių kaip sibirinis vilkdalgis, europinis burbulis, vyriškoji gegužraibė ir kitų.
Su akmenimis
Galbūt pasakojimas, kad ant šio kalno senovėje buvo aukojamos aukos baltų deivei Ladai, pagimdė mintį nešti ant Ladakalnio akmenis ir dėti juos kaip auką. O galbūt iš svetimų kraštų atėję kiti padavimai tą mintį išpuoselėjo, tačiau toks paprotys daugeliui gerai žinomas.
„Tradicija į Ladakalnio viršūnę užnešti po akmenį ir palikti jį prie čia augančio ąžuolo vis dar gyva. Taip padarius neva išsipildys visi slapti norai. Kiti mano, kad kuo didesnį akmenį užneši, tuo daugiau nuodėmių deivė Lada atleis“, – atskleidė S. Mudinienė.
Tačiau šis paprotys vos nenumarino vieno ąžuolo. Žmonės nešė ir krovė akmenis prie to neva stebuklingo medžio. Net iki pusės kamieno ąžuolas buvo užverstas akmenimis ir pradėjo džiūti.
Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojams teko medį gelbėti – akmenis surinkti ir paskirti vietą toliau nuo medžio jiems dėti burtais tikintiesiems.
Ladakalnis saugomas valstybės, jis laikomas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Turistų ant šio kalno visada gausu, ypač vasarą. Rudenį, pavasarį dažniau važiuoja mokinių ekskursijos, o vasarą šalia Ladakalnio įrengta poilsiavietė su prieplauka, kur galima sustoti pailsėti ir pasigėrėti supančia gamta, nuolat pilnutėlė.
Ladakalnis neseniai rekonstruotas: iškirsti medžiai, įrengta apžvalgos aikštelė, aplink kalną nutiestas pėsčiųjų takas, sustatyti informaciniai stendai apie lankytinas Aukštaitijos nacionalinio parko vietas. Gaila, kad atsiranda piktavalių, pavyzdžiui, nuo stendų naikinančių užrašus anglų kalba. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija tokiems „patriotams“ išaiškinti ketina imtis rimtų priemonių.
Ginučių piliakalnis
Pasimėgavus Ladakalnio grožiu Aukštaitijos nacionalinis parkas pakvies užkopti į dar vieną kalną – Ginučių piliakalnį, stūksantį tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų.
Pasak S. Mudinienės, piliakalnyje ne kartą rasta lipdytinės keramikos liekanų. Daugelio tyrinėjimų rezultatai leidžia manyti, kad čia stovėjo Linkmenų pilis.
Spėjama, kad 13-ajame amžiuje pilį valdė Mindaugo seserėnas kunigaikštis Linkmenas, kronikose minimas kaip Lengvenis. Menkai gintą pilį 1433 metais sudegino Livonijos ordinas.
Linkmenų pilis turėjo svarbią strateginę reikšmę šiaurės rytų Lietuvos ekonominiam bei kariniam gyvenimui. Pro pilies apylinkes ėjo senas prekybinis kelias, jungęs Vilniaus kraštą su Dauguvos upe ir ėjęs iki Polocko.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Linkmenų pilis paminėta 1373 metais Vartbergės kronikoje. Čia aprašomas tų metų vasario mėnesį įvykęs Livonijos magistro vadovaujamos kariuomenės žygis į „netikėlių („infidelium“) lietuvių žemę“.
Livonijos ordino kariai aštuonias paras plėšikavo apylinkėse, nakvynės stovyklas surengdavo vis naujose vietose. Aštuntą naktį jie nakvojo prie Linkmenų pilies.
Iš kraštotyrininkų užrašų
Senoliai pasakodavo, kad ant Ginučių piliakalnio mėgdavo lankytis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis atvykdavo pas buvusį Mintaujos gimnazijos klasės draugą Juozą Breivą, Kirdeikių kleboną.
Vieno iš piliakalnių viršūnėje A. Smetona savo 60-mečio proga, 1934 metais, pasodino ąžuoliuką, o vėliau šalia buvo pastatytas paminklinis akmuo. Sovietų valdžiai tokie simboliai nepatiko, tad 1956 metais ąžuolas buvo nukirstas, o akmuo nuridentas į Linkmeną.
1989-aisiais Vilniaus žygeivių klubo nariai surado akmenį ir jį užritino ant piliakalnio.
„Atkūrus Nepriklausomybę ant piliakalnio buvo atstatyta paminklinė lenta apie Antano Smetonos viešnagę šioje vietoje, o ąžuoliukas vėliau pasodintas ant Ladakalnio. Taip ir gimė ąžuolų alėja“, – pasakoja S. Mudinienė.
Į kraštotyrininkų akiratį piliakalnis pateko 19-ojo amžiaus pabaigoje. Buvo pateikiami žmonių pasakojimai, kad ant piliakalnio buvusią duobę įmetus daiktą dugne pasigirsdavo kritimo garsas, o kitą dieną tas daiktas vėl gulėdavo kalno paviršiuje.
Kraštotyrininkai per ekspediciją 1964 metais Ignalinos rajone užrašė tokį senolio pasakojimą apie Ginučių piliakalnį: „Ten, kur dabar piliakalnis, seniau buvo miestas. Vienąsyk potvynis nusinešė miestą ir padarė kalną. Vidury kalno buvo skylė. Kartą vienas piemeniokas atsinešė ilgą virvę ir paprašė kitų piemeniokų nuleisti į duobę, kad pamatytų, kas ten yra. Tada piemenys jį nuleido duobėn, o tas pradėjo staiga tąsyti virvę, kad ištrauktų. Kai piemenioką ištraukė, šis ėmė pasakoti: sėdi karalaitė, o ant stalo šviesu šviesu. Prie stalo tupi šuo, liežuvį iškišęs. O karalaitė tarė: „Jau daugiau neateik, ir tu taip čia sėdėsi.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
