Panevėžietis 76-erių Vilius Masilionis sulaukęs garbaus amžiaus atrado antrą jaunystę – su daina ir eilėraščiu.
Choristas net dviejuose Panevėžio choruose, dar viename ansamblyje dainuoja, literatų klubo narys, dviejų poezijos knygų autorius ir nuolatinis kultūros renginių lankytojas – Vilius įrodo, kad kūryba nesusijusi su amžiumi. Senjoro dienos pilnos muzikos ir bendrystės, o kiekvienas vasaros penktadienis jam buvo naujo eilėraščio šventė.
Visą vasarą Vilius savo eilėmis pagerbdavo festivalyje „Dūdų vasara“ pasirodydavusius orkestrus.
„Ir eiles kurti, ir dainuoti pradėjau išėjęs į pensiją. Niekada taip gerai negyvenau“, – šypsosi senjoras.
Išskyrė požiūris į tikėjimą
V. Masilionio gyvenimas pažymėtas negalios. Dėl jos ir mokyklą pradėjo lankyti kiek vėliau, ir besimokant teko pasigydyti ligoninėse, dėl to porą metų kartojo mokymosi kursą.
„Antramečiavau“, – paaiškina senjoras.
Gimęs Kėdainiuose, dar mažytis tėvų atsivežtas į Panevėžį. Čia užaugo, įsikūrę privačiame name Smėlynės gatvėje. Prieš kelerius metus nutaręs, kad vienam prižiūrėti ir namą, ir jį juosiantį sklypą sunkoka, persikėlė į butą Liepų alėjoje.
„Smėlynės gatvėje gyvenau ant žemės, o Liepų alėjoje žemę matau pro daugiabučio langą. Pasidžiaugiu, kai kieme žaidžia vaikai. Man patinka jų krykštavimas“, – sako Vilius.
Pats šeimos nebuvo sukūręs, dėl ko dabar, senatvėje, prisipažįsta besigailintis.
V. Masilionis pasakoja, kaip sykį jaunystėje gavo iš kitoje Smėlynės gatvės pusėje, priešais jo namus, gyvenusios merginos laišką.
„Tai nebuvo vietinė mergina. Atvykusi į Panevėžį mokytis sesele, ji apsigyveno pas mano kaimynę. Kaip vėliau iš jos pačios sužinojau, toji kaimynė jai mane pagyrė, o ir pati, matyt, jau buvo nužiūrėjusi mane, tad parašė laišką, kvietė draugauti“, – pasakoja senjoras.
Nors draugystė užsimezgė, visgi po kiek laiko santykiai iširo.
„Toji mergina buvo tikinti, aš – netikintis. Tad paliko mane“, – sako V. Masilionis.
Ir priduria, kad dabar jam labai norėtųsi susitikti tą moterį – juk įdomu, kaip gyvena, kaip jai sekasi.
Giedodamas meldžiasi dvigubai
„Dabar aš jau tikintis ir giedu Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore“, – prisipažįsta V. Masilionis.
Anot jo, giedantis žmogus meldžiasi dvigubai.
Šis choras – ne vienintelis, kurį lanko Vilius.
Anot pašnekovo, bažnytiniame chore jis gieda, o štai tremtinių chore „Likimai“ – dainuoja, kaip ir ansamblyje „Avilys“.
„Juk reikia ką nors veikti, be to, norisi išeiti iš namų, norisi bendrauti“, – sako senjoras.
Muzika V. Masilionį traukte traukia.
Jis – prisiekęs panevėžiečiams gerai žinomo pučiamųjų orkestrų festivalio „Dūdų vasara“ lankytojas.
Kai scenoje pasirodo Panevėžio krašto orkestrai, Vilius į koncertus eina su dovana – paties parašytu eilėraščiu.
Kūrėjas sako iš kitų vietovių atvykusių kolektyvų nedrįstantis apdovanoti, o saviškiams eilėraštį įteikia.
Kurti eiles, kaip ir dainuoti, V. Masilionis sako pradėjęs tapęs senjoru.
Sykį, pajutęs įkvėpimą, parašė eilėraštį, kuriame apdainavo pavasarį. Kai parodė eiles artimiesiems, sulaukė paskatinimų nesustoti. O jau tada, kaip pats sako, eilės pradėjo piltis lyg iš gausybės rago.
Jo eilėse – ir gamta, ir žmonės, ir įvykiai, ir Panevėžys.
„Kaip galima nebranginti tokio puikaus miesto, kuriame tiek puikių žmonių?“ – klausia Vilius.
Eilės sugulė į knygas
V. Masilionis – ir dviejų eilėraščių knygų autorius. Prieš devynerius metus, gavęs bičiulių paramą, išleido knygą „Gyvenimo žuvis“.
„Toliau aš brazdinu plunksnelę/ Man Dievas davė dovanėlę/ Pegaso aš sparnus pakėlęs“, – skamba senjoro eilės.
O prieš šešerius metus jis išleido vaikams skirtą eilių knygelę, iliustruotą Panevėžio vaikų dailės mokyklos moksleivių piešiniais.
Pasak kūrėjo, eilės jį tiesiog sprogdina, norisi rašyti ir rašyti. Viliaus svajonė – kad ir kitos jo eilės sugultų į knygą.
Prisiminė mamos pamokas
Pats V. Masilionis sako iš Lietuvos poetų mieliausiai skaitantis Paulių Širvį ir Salomėją Nėrį. Prisipažino, jog pats būdamas šalies patriotu šiek tiek pyksta ant šios lakštingala vadinamos poetės, kad šioji panoro tapti dar ir politike ir, gal net pati to gerai nesuvokusi, tapo Lietuvos išdavike.
Vilius svarsto, kad visoje giminėje tik jis vienas kuria. Išaugino jį mama siuvėja ir tėtis melioratorius. Mama dar nediduką pamokė siuvinėti, tad dabar, senatvėje, Vilius išsisiuvinėjo tėvų namą, kuriame pats užaugo, ir angelą, saugantį jo namus.
„Nesunku siuvinėti, labai malonus užsiėmimas“, – patikina senjoras.
Pažįsta ir vienatvę
Nepaisant užsiėmimų gausos, Viliui pažįstama vienatvė.
„Prieš šventes pasijuntu vienišas. Visi tuomet buriasi į šeimas, o aš lieku vienas. Neslėpsiu, tuomet apima pavydas tiems, kas turi daug saviškių bei artimųjų“, – prisipažino senjoras.
Jo geriausi draugai – choristai. Su jais jis ir pakeliauja važiuodamas koncertuoti, o iš kelionių parsiveža gerų įspūdžių.
V. Masilionis sako esantis itin pastovus žmogus. Netgi visą gyvenimą išdirbęs vienoje įmonėje.
Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje įgijęs pagrindinį išsilavinimą, nuėjo dirbti į miesto duonos kombinatą. Ir ten liko iki pat pensijos. Ten dirbdamas baigė ir vakarinę vidurinę mokyklą.
„Teko ir kepti duonelę, ir išvežioti ją po Panevėžio rajoną“, – pasakoja V. Masilionis.
Anot jo, eidamas į darbą niekada nė nepagalvodavo, kad galėtų dar ir dainuoti, o tuo labiau – eiliuoti.
Tačiau sulaukus pensijos ir pabandžius kurti, nebesinori sustoti.
