Nuo degtinės ir žirnelių – iki meno

Vienas iš ryškiausių Panevėžio pramoninės architektūros pavyzdžių – buvęs konservų fabrikas miesto centre – atgimsta jam neįprastu amplua. Kol šis istorinės vertės pastatas tebelaukia naujo šeimininko, gyvybės senoliui įkvėpė jo langų nišose įkurta netradicinė lauko galerija, kviečianti pažinti praeities Panevėžį per autentiškų fotografijų ekspoziciją.

Beveik 150 metų Kranto gatvėje stūksantis raudonplytis buvęs konservų fabrikas tapo dar vienu traukos centru.

Jo užkaltų langų nišas pridengė istorinės nuotraukos, pasakojančios, kaip per pastarąjį šimtmetį keitėsi Panevėžio veidas ir žmonės.

Galeriją fabriko langų nišose sukūrusios Panevėžio plėtros agentūros direktorė Monika Miniotaitė sako, kad šis projektas – dar vienas žingsnis paskatinti lankytojus pažinti miestą ne tik per pagrindinius objektus, bet ir per mažesnes, išsibarsčiusias traukos vietas.

„Norime, kad turistas, lankantis didelį muziejų, ne užsibūtų tik ten, o atrastų daugiau miesto. Tokie objektai kaip šviečiančių sodų ekspozicija Skaistakalnio parke ar Jolitos Puleikytės piešinys tunelyje prie Laisvės aikštės jau rodo, kaip miestas gali būti gyvas, įdomus ir netikėtas. Konservų fabrikas – dar viena tokia įdomi vieta“, – teigia M. Miniotaitė.

Pasak jos, šis pramoninės architektūros paveldo objektas jau seniai traukia praeivių žvilgsnius – smalsumą kelia raudonų plytų fasadas, puošnios rozetės, istoriniai karnizai.

Anot M. Miniotaitės, norėjosi, kad šis smalsumas turėtų prasmę: pro langus būtų galima „žvilgtelėti“ į miestą, koks jis buvo prieš kelis dešimtmečius ar visą šimtmetį.

Žvilgsnis į praeities miestą

Kranto gatvės galerijoje po atviru dangumi eksponuojama 38-ios istorinės nuotraukos, atrinktos bendradarbiaujant su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka ir Panevėžio kraštotyros muziejumi. Plėtros agentūros darbuotoja Rūta Sakalauskienė pasakoja, kad svarbiausia buvo perteikti kuo įvairesnį praeities miesto gyvenimo spektrą.

„Stengėmės atrinkti nuotraukas, kurios atspindėtų Panevėžio architektūrą, pramonę, lankytinas vietas, žmones. Dalis fotografijų fiksuoja tarpukario verslus, senąsias miesto gimnazijas, transportą, koks anuomet važinėjo miesto gatvėmis. Keliose atrinktose nuotraukose matyti Nevėžio pakrantės.

Dabar atrodo, kad jos fotografuotos užmiestyje, nors iš tikrųjų tai – miesto centras“, – sako R. Sakalauskienė.

Vienoje iš nuotraukų matyti ir pats senasis konservų fabrikas – taip šis objektas tampa ne tik ekspozicijos vieta, bet ir jos dalimi.

Senų nuotraukų formatas tapo iššūkiu

Rengiant parodą vienas rimčiausių iššūkių buvo nuotraukų formatas.

Dauguma istorinių fotografijų horizontalios, o konservų fabriko langai vertikalūs.

Todėl kiekvieną nuotrauką teko kruopščiai apkarpyti taip, kad išliktų pagrindinis vaizdas ir nepasimestų jos turinys – objektai, žmonės, architektūros detalės.

Pasak R. Sakalauskienės, iš visos ekspozicijos tik kelios nuotraukos natūraliai tiko vertikaliam formatui – visos kitos buvo adaptuotos iš horizontalių.

„Manome, kad iškabinę ekspoziciją su istorinėmis nuotraukomis atidarėme dar vieną traukos vietą miesto centre ir savaip įprasminome kultūros paveldo pastatą“, – pažymi R. Sakalauskienė.

Išduotas statybų leidimas

Panevėžio savivaldybė dar 2017-aisiais išdavusi statybos leidimą istorinio konservų fabriko pastato rekonstrukcijai.

Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo Sauliaus Glinskio teigimu, teisės aktai nenumato termino statyboms pradėti, tad tokį leidimą turintieji gali nieko nesiimti metų metus.

Šį vieną žymiausių Panevėžio centro statinių įsigijusi įmonė „Litforina“ planavo istorinį pastatą pritaikyti visuomenės poreikiams – įrengti viešbutį, koncertų sales, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Ambicijų realizuoti brangų projektą turėję verslininkai viltis dėjo į Europos Sąjungos fondus, tačiau paaiškėjus, kad iš čia finansinių gaivinimo injekcijų nebus, ambicingi planai rekonstruoti fabriką sustojo.

Jau keletą metų įmonė skelbia pastatą parduodanti. Už 70 arų sklype išsidėsčiusį keturių pastatų kompleksą, kurio bendras plotas siekia 4300 kv. m, buvo prašoma 750 tūkst. eurų, vėliau kaina pakilo iki milijono eurų.

Pirkėjui neatsiradus, o pačioje įmonėje įvykus reorganizacijai, šiuo metu konservų fabrikas – Panevėžyje registruotos įmonės „Litforina property“ rankose.

Degtinę keitė žirneliai

Antrą šimtmetį skaičiuojantis Senvagės pašonėje stūksantis buvęs konservų fabrikas dar 1990-aisiais pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Tai itin retas Lietuvoje vadinamojo plytų stiliaus statinys.

Raudonų plytų mūro pastatų komplekso Kranto gatvėje pirmieji statiniai iškilo apie 1880 metus pagal tipinį caro laikų projektą.

Iki šių dienų išlikę to meto architektūros elementai – sienoje matyti puošniosios rozetės – gėlės žiedo pavidalo ornamentai, taip pat pastatą puošiantys karnizai.

Fabrikas statytas alkoholiui gaminti.

Jame iš S. Montvilos spirito varykloje pagaminto spirito gaminta degtinė ir kiti stiprieji gėrimai.

XIX amžiaus pabaigoje įvedus valstybės monopolį degtinei, ši Panevėžyje veikusi valstybinė gamykla svaigalais aprūpino visą Kauno guberniją.

Tą patį darbą gamykla dirbo ir tarpukariu. Tai buvo viena didžiausių miesto įmonių.

Išskirtinės architektūros pastate degtinė buvo pilstoma daugiau kaip 60 metų – iki 1944-ųjų, kai fabrikas pritaikytas vaisių ir daržovių konservams gaminti.

Ši veikla buvo tęsiama ir visą sovietmetį. Viena iš jo pagrindinės produkcijos buvo tuomet deficitu laikyti konservuoti žalieji žirneliai. Jais Panevėžys aprūpindavo dalį sovietų sąjungos.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, kultūros paveldo objektas atiteko į privačias rankas.

Vizijose – ir baseinas, ir viešbutis

Žlugusio fabriko statinius 1998-aisiais įsigijo bendra JAV ir Lietuvos įmonė „Bennet Distributors“. Tuometis savininkas, verslininkas Benas Gudelis buvusiame fabrike žadėjo įrengti viešbutį, poilsio centrą, restoraną, sporto ir relaksacijos kambarius, baseiną.

Tačiau statinys miesto centre liko vaiduokliu ir galiausiai parduotas kitai įmonei – Jungtiniam duonos centrui. Šio akcininkai taip pat svajojo apie paveldo objekto renesansą, bet ir jiems nepavyko Panevėžiui padovanoti naujo laisvalaikio ir pramogų centro istorinėje aplinkoje.

Galiausiai fabrikas perėjo „Swedbanko lizingui“, iš kurio nekilnojamąjį turtą įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė „Litforina“.