Buvo laikas, kai didelę dalį Aukštaitijos miestų gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės. Jie gražiai sutarė ir darniai gyveno su lietuviais ir kitų tautų žmonėmis.
Tokie raudoni mūrai Molėtuose turėjo būti du, tačiau pastatyti antrojo žydai nespėjo. U. Mikaliūno nuotr.
Atminimas gyvas
Ne išimtis ir Rytų Lietuvos miestas Molėtai. Čia 18-ajame amžiuje įsikūrę žydai kiek vėliau sudarė apie 80 procentų visų miestiečių. 1897 metais Molėtuose buvo 2397 gyventojai, iš jų 1948 buvo žydai. Dauguma jų vertėsi smulkiąja prekyba, amatais. Yra žinoma, kad Molėtų žydų merginos mezgė kojines mažoms Vilniaus įmonėms.
Po Antrojo pasaulinio karo žydų Molėtuose nebeliko. Tačiau šios darbščios, kūrybingos tautos atminimas čia gyvas.
Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė, pakvietusi pasivaikščioti po miestą, ne kartą atkreipė dėmesį į išlikusius žydų paveldo pastatus.
„Molėtų žydų istorija tokia pat, kaip ir kitose Lietuvos vietose gyvenusiųjų. Jų bėdos prasidėjo 1940 metais, kai buvo nacionalizuotos įmonės, parduotuvės, dauguma jų priklausė žydams. Tuo metu visos sionistinės organizacijos buvo uždarytos. Toks pats likimas ištiko ir žydų mokyklas. Nuo tada žydų gyvenimas kasdien blogėjo“, – „Sekundei“ pasakojo molėtiškė.
1941 metų birželio 26 dieną į Molėtus įžengė hitlerinė kariuomenė. Jau pirmą savaitę buvo suimti ir sušaudyti 60 žydų jaunuolių. Dalis kitų šios tautybės žmonių buvo išvaryti į Uteną ir nužudyti kartu su uteniškiais žydais.
Taip kadaise atrodė Molėtų sinagogos. Molėtų krašto muziejaus nuotr.
Po poros mėnesių, rugpjūtį, miestelyje likę žydai buvo uždaryti sinagogoje. Čia juos išlaikė tris paras be maisto ir vandens. Daug kentėję žmonės rugpjūčio 29 dieną buvo atvaryti į miestelio pakraštį ir nužudyti. Pasibaigus karui toje vietoje atkasta septyni šimtai vyrų, moterų ir vaikų lavonų. Genocido vietoje stovi paminklinė lenta su užrašu lietuvių ir žydų (jidiš) kalbomis: „Šioje vietoje hitleriniai galvažudžiai ir vietiniai pagalbininkai 1941 08 29 d. nužudė apie 700 žydų: vyrų, moterų, vaikų.“
Krašto muziejaus surinkta medžiaga byloja, kad žydai gyveno ir buvo išžudyti ir kituose Molėtų rajono miesteliuose: Joniškyje yra dvi genocido vietos, Inturkės žydų masinės kapavietės yra Rašos, Giedraičių, Pašilės miškuose.
Teigiama, kad kai kam pavyko pabėgti iš žudynių vietos, tačiau daugelis vėl buvo pagauti lietuvių pagalbinės policijos. Gyvi išliko tik pavieniai žydai, juos per visą karą slėpė lietuviai. Šių žmonių pavardės yra Jad Vašumo instituto archyve, Jeruzalėje.
Pirmasis kino teatras
Stabtelėję prie Molėtų savivaldybės miesto svečiai turėtų atkreipti dėmesį į čia pat kieme esantį žalią pastatą, kuriame dabar įkurta Pedagoginė psichologinė tarnyba. Tai – molėtiškio žydo Iciko Charifo namai, juose būta ir restorano. Įdomu, kad šiame name buvo įkurtas pirmasis Molėtų kino teatras „Oaza“.
Mesto centre žydų pastatų išlikę ir daugiau. Netoliese, kur dabar stovi bankas, kadaise buvo turtingiausio Molėtų žydo Jochelio Leibovičiaus Gordano namai ir restoranas. „Dvilypiame“ name šalia teismo pastato buvo Bazelio Levino ir Ruvelio Videckio namai, o pusrūsyje – krautuvėlė.
„Žinome, kad Videckis buvo kirpėjas, o Levinas prekiavo medžiagomis, žiemą – obuoliais“, – sako muziejaus direktorė. Ji siūlo pažvelgti čia pat esančio pašto link – čia, kiek toliau nuo gatvės, kadaise buvo įvairiomis smulkmenomis – siūlais, sagomis – prekiavusio Karcevo namas ir krautuvėlė.
Molėtiškio I. Charifo name buvo įkurtas pirmasis kino teatras mieste. U. Mikaliūno nuotr.
Apie praeities gyvenimą Molėtuose muziejaus darbuotojams pasakojo ne tik istoriniai šaltiniai, knygos, nuotraukos, bet ir užrašyti žmonių prisiminimai.
„Paties nuostabiausio informacijos teikėjo, seno istoriko Stepono Kulbio atmintyje išlikę viskas. Jis su šypsena prisiminė net Chafkos duonos kepyklos kvapą“, – tvirtino muziejininkė.
Pasakota, jog penktadieniais, kai katalikams būdavo pasninkas, žydai pasirūpindavo, kad krautuvėlėse nepristigtų žuvies. Jie nuomodavo ežerus, todėl žuvies būdavo užtektinai. Penktadieniais restoranuose pagrindiniai patiekalai būdavo žuvų. Visiems žiemą užtekdavo ir obuolių – pavasarį žydai išsinuomodavo žydinčius sodus, o rudenį surinkdavo derlių.
„Sakoma, kad perkant iš žydų visada būdavo galima nusiderėti“, – pasakojo prieškario laikus menantieji.
Iškalbingi faktai
Muziejaus direktorė atkreipia dėmesį į vieną įdomų faktą. Užfiksuota, kad 1817 metų balandžio 8 dieną Molėtų medikas Moišė Gutmanas Vilniaus universiteto bibliotekai dovanojo Šventojo Rašto Naująjį Testamentą sirų kalba, išleistą 1664 metais. „Tai iškalbingas faktas, bylojantis apie to meto molėtiškių žydų socialinę padėtį“, – sako direktorė.
Praeityje Molėtuose buvo dvi žydų mokyklos. Vienoje nuo 1920 metų buvo mokoma jidiš kalba, kitoje – hebrajų. Tas mokyklas lankė 160 vaikų. 1923 metų duomenimis, iš 1772 Molėtų gyventojų 1343 buvo žydai. 1924-aisiais buvo atidaryta ir religinė mokykla.
19-ojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje daug miestelio žydų emigravo į Pietų Afriką ir į kitas šalis. Kai kurie išvykusieji labai išgarsėjo.
Žydų tautinio – sionistinio – judėjimo pradininkas molėtiškis J. L. Gordonas 1891 metais išvyko į Izraelį ir tapo vienu iš dešimties žmonių, įkūrusių garsųjį žydų išeivių miestą Haderą. Tuomet turtingi žydai iš viso pasaulio keliavo į Izraelį, kad galėtų nupirkt žemės, joje statyti sionistų miestus ir į juos kviesti pasklidusius po pasaulį žydus.
Žinoma, kad Molėtuose irgi veikė sionistų socialistų partijos „Ceirei-Cion“ skyrius, sionistinio jaunimo organizacijų „Gordonija“ ir „Beitar“ skyriai. Buvo Molėtuose ir „Makabi“ futbolo komanda, „Ezro“ labdaros draugija, „Bilserchelm“ sveikatos organizacija, žydų karių sąjungos skyrius. Seni molėtiškiai prisimena, kad už neturtingų žydų gydymą mokėdavo jų visuomeninė sveikatos organizacija.
Keturi maldos namai
Molėtuose buvo keturios sinagogos. Muziejaus direktorės duomenimis, 19-ojo amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje religiniam žydų gyvenimui vadovavo rabinas Meiras Šolomas Gurjonas, paskui jis mirė Jeruzalėje. Amžių sandūroje Molėtuose dirbo rabinas Izraelis Dovidas Elpernas, o nuo 1920 metų Icchokas Aje Bilickis, miręs 1939 metais.
Jo sūnus – paskutinis Molėtų rabinas Notžas Chojimas Bilickis, pradėjęs ganytojišką veiklą po tėvo mirties, 1941 metų rugpjūtį buvo nužudytas kartu su kitais žydais. Sakoma, kad tai jis, pakėlęs pirštą į dangų, paragino visus tautiečius taikiai mirti, esą tokia Dievo valia. Ir žydai jo klausė.
Molėtų žydams, kaip ir visai jų tautai, buvo skirta daug sunkių išbandymų. 1915 metų liepos mėnesį caro kariuomenė čia buvo surengusi žydų pogromą. Kazokai grobė, žudė, prievartavo šios tautos žmones, trėmė juos į Penzos sritį (Rusija).
Kaip ir kiti molėtiškiai, žydai nukentėjo nuo miestelį siaubusių gaisrų. 1860 metais, kai Molėtus niokojo gaisras, sudegė 130 namų ir sinagoga. Gaisrai siautėjo ir 1888-aisiais. Tada sudegė didesnė miestelio namų dalis. Tik 40 iš jų buvo apdrausti. Dar vienas didelis gaisras kilo 1906 metais, bet per keletą metų viskas buvo atstatyta.
1930 metais priimtas vietos valdžios sprendimas buvo ypač nepalankus žydams. Tada buvo nutarta nuversti 22 žydų parduotuves turgaus aikštėje: esą jos paseno. Po metų, 1931-aisiais, buvo nugriauta 14 parduotuvių ir 3 gyvenamieji namai. Būtent po šių įvykių daug žydų emigravo į Pietų Afriką, JAV, Urugvajų. Po kelių dešimtmečių Pietų Afrikoje įkurta žydų išeivių iš Molėtų draugija veikia iki šių dienų.
Nugriovus senąsias parduotuves, Molėtų centre žydai pastatė iki šių dienų išlikusius garsius raudonus mūrus. Tuomet buvo padėti pamatai ir kitam tokiam pačiam pastatui, tačiau jo pastatyti nespėta.
Žinoma, kad 1931 metais Molėtuose žydai turėjo 19 parduotuvių ir 17 smulkių įmonių. 1937-aisiais miestelyje buvo 80 amatininkų žydų.
Molėtų žydų liaudies bankas, turėjęs savo skyrių ir Aluntoje, 1927 metais vienijo 318, o 1939-aisiais – 322 narius. Molėtuose taip pat veikė žydų biblioteka, buvo įkurtas dramos ratelis. Įdomus faktas: 1939 metais Molėtuose buvo 22 telefono abonementai, iš jų 7 priklausė žydams.
Amžino poilsio vieta
Žydų Molėtuose sumažėjo, kai, nugriovus parduotuves, daug kas emigravo. Prie permainų prisidėjo ir tai, kad netekta Vilniaus krašto, o jis buvo svarbus prekybai. Vėliau žydų ekonomika buvo smarkiai pažeista lietuvių verslininkų draugijos „Verslas“ agitacijos – juk buvo agituojama, kad niekas nepirktų iš žydų.
Šimtus žydų tautybės žmonių Molėtų žemė priglaudė dar prieš baisiuosius karo įvykius – pasibaigus gyvenimo keliui, jie liko krašte, kuriame gimė, gyveno, dirbo.
Anksčiau žydų kapinėse buvo daug paminklinių akmenų, dabar jų išlikę kiek daugiau nei šimtas.
V. Kazlienė sako, kad išlikusiose Molėtų žydų kapinėse yra 118 paminklų. Yra žinoma, kad jų buvo daugiau. Paveldo registre šios kapinės vadinamos Senosiomis, bet iš tiesų Senosios kapinės buvo Ažubalių gatvėje ir yra sunaikintos.
Žydai Molėtuose nepamiršti. Jiems atminti krašto muziejuje buvo atidaryta paroda „Molėtų žydai“, būta ir kitų renginių.
„Vis dėlto reikia pripažinti, kad iki šiol Vilniaus gatvėje nėra rodyklės į lankytiną žydų holokausto vietą, nors tai yra valstybės saugomas paveldo objektas. Nėra jokios nuorodos ar užrašo prie žydų kapinių. O juk tai – irgi paveldo objektas. Kapinių vartai dažnai „papuošiami“ džiūstančiais skalbiniais ar vėdinamais kilimais, o visą regimos informacijos trūkumą „kompensuoja“ prieš pat kapinių vartus pastatytas šunų vedžiojimo aikštelės ženklas“, – sako molėtiškė.
Aplankyti savo protėvių kapų žydai atvyksta iš įvairių pasaulio šalių. Daug Molėtuose gimusių ir gyvenusių žydų palaidota toli nuo gimtinės. Juos priglaudė kiti kraštai. Kai kurie amžinąjį poilsį rado Pažadėtoje žemėje. Žinoma, kad Jeruzalėje, Alyvų kalne, esančiose kapinėse yra ne mažiau kaip penki paminkliniai antkapiai išeiviams iš Molėtų, mirusiems 19-ojo amžiaus pabaigoje.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
