Šiandien Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje – Panevėžio „Minties“ gimnazijos talentas – Milda Lileikaitė.
Milda Lileikaitė (12 kl.)
Savo bendraklasę, jaunąją autorę Mildą, apibūdina Brigita: „Milda yra perfekcionistė. Ji visada siekia tobulumo iki paskutinės smulkmenėlės. Ji yra ne tik darbšti, bet ir sumani, kūrybinga: ji galėtų vieną niūrų paprastą sakinį nuspalvinti visomis vaivorykštės spalvomis ir praplėsti iki ilgiausio teksto.“
Sielos paslaptis
Kokonas sutraška. Kornelija, nekantraudama pagaliau išvysti, kaip lerva tampa nuostabiu drugiu, vos laikosi nepradėjusi šokinėti iš laimės. Ji viena laukia miško proskynoje, kuri dvelkia pradedančiais skleistis medžių žiedais ir prabundančiomis laukinėmis gėlėmis. Kadangi jau pavasario pradžia, storų kailinių, einant į lauką, apsivilkti nebereikia. Mergaitė vilki savo mėgstamiausią ryškiai raudoną lietpaltį, kurį pastebėtum už dviejų kilometrų, ir mūvi juodus, patogius sportinius batelius. Todėl, greitai pasiėmusi savo buldogo veislės šunį Tomį iš namų, ateina iki šios stebuklingos vietos, kur viskas įmanoma, kur galima pasijusti savimi ir atitrūkti. Nuo tėvų riksmų ir piktų žodžių, lūžtančių daiktų ir duženų, šukių, kurios sminga kiaurai per sienas į Kornelijos sielą ir širdį. Kai jau norisi klykti visa gerkle, kad tai baigtųsi, nebepakeldama šio jausmo naštos, spaudžiančios krūtinę, gniaužiančios gerklę it žnyplėmis, ji atsiduria šioje didelėje pievoje, kur gali tapti ir būti bet kuo, net ir sielos gyvūnu – plaštake. Būdama pavasario pranašautoju, gali įsivaizduoti, kaip išskleidžia savo sparnelius ir nuplasnoja. Ta begalinė laisvė, kurią drugelis patiria visą savo gyvenimą, bet kurios taip maža jos pačios egzistencijoje… Ak, kaip mergaitė norėtų būti peteliške! Galėtų skristi, kur nori ir kada nori. O dabar… jos gyvenimas labiau primena triušio, kuris pateko į spąstus ir nebegali ištrūkti, bet stengiasi iš paskutiniųjų. Gyvūnai, kaip ir žmonės, yra priklausomi nuo gamtos dėsnių, likimo, kuris užkoduotas žvaigždėse.
Kornelija, atėjus vakarui, stebi šimtus jonvabalių, skraidančių lyg mažos švieselės. Jų žibėjimas primena žvaigždėtą dangų, kuriame galima įžiūrėti Didžiuosius bei Mažuosius Grįžulo Ratus, Oriono žvaigždyną. Vaizdas neapsakomas. Mergaitei atvimpa apatinė lūpa. Atsitokėjusi ji pažvelgia į dangų ir kaip tik tuo metu pastebi krentančią žvaigždę. Sugalvoja norą: ,,Viskas bus gerai. Nes aš nepasiduosiu. Niekada.“
