Kasmet, sausio mėnesį, tradiciškai prieš „Jaunųjų kūrėjų almanacho“ sutiktuves, būdavo išleidžiamas išskirtinis atlankas: pasikalbėjimai su visų praėjusiųjų metų skulptūrėlių „Sidabrinis Nevėžis“ laureatais, mokytojais – projekto ambasadoriais ir pan. Pokalbiai buvo įdomūs ne tik jauniesiems kūrėjams, bet ir daugeliui skaitytojų.
Iškilo klausimas: kokiu gi atlanku pradėti naująjį – 2021 metų – sezoną? Na, tokia tema, kurios niekada dar nebuvo. Gerokai pasirausus atmintyje, pasikalbinus koleges, komandos žmones, pavyko šūktelėti eureka! Prieš metus G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka savo tinklalapyje skaitytojams uždavė klausimą: kokios 5 knygos paliko pėdsaką Jūsų gyvenime?
Atsakymus rašė Lietuvoje žinomi žmonės. Buvo įdomu. Tada iškilo dar vienas prisiminimas. Vidurvasario vakaras paežery, prie laužo. Smagūs ir įvairūs draugų pokalbiai. Kažkas be jokio didesnio sureikšminimo paklausė, ar turi kas nors savo knygą, kuri būtų visam gyvenimui svarbi. Sunku įsivaizduoti, kokį įkarštį sukėlė dalijimasis patirtimis. Jis išaugo iki žaidimo-ne žaidimo: kokios penkios knygos gyvenime padarė esminius perversmus? Kokius?
Patirtimis dalijosi, atrodo, jau suaugę, rimti žmonės, bet… įsitraukėme žiauriai. Įvardijome gal apie tris dešimtis knygų, neįskaitant visiems bendrų… Iš kažkur atsirado azartas. Juk tikrai – negi pačiam ar pačiai nepasidaro įdomu: o kokios gi knygos padarė įtaką mano asmenybės brendimui? Potėpis, dūris, pamoka, provokacija?.. Kas mane viliojo – estetika, pramoga, pažinimas?.. O gal man tinkanti gyvenimo ideologija?
Šįmet gimė idėja sulaukti projekto mokytojų-ambasadorių, misijos „pastebėk kuriantį“ dalyvių, literatūrinių gyvenimo patirčių. Todėl uždavėme vieną klausimą: kokios penkios knygos jūsų gyvenime padarė esminius perversmus? Kokius? Tik PENKIOS…
Atsakė mokytojos ir viena iš projekto autorių. Tikimės, bus įdomu. Tuo labiau kad kiekvienas turime savo penketuką. Juk – taip? Be to, ne viską ir esame skaitę…
Nida Mikšienė, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
1. Jono Biliūno „Joniukas“. Taip, tai buvo atskira knyga, viena iš pirmųjų vaikystės knygų, dar dabar matau paveikslėlį – iškeltą susiraukusios pamotės botagą. Ji įstrigo atmintyje gal ir todėl, kad skaitėme drauge su mama vieną vakarą laukdamos Vilniaus autobusų stotyje. Galbūt pirmąkart pajutau, koks neteisingas gali būti pasaulis, buvo labai graudu ir kartu gera jausti saugų mamos prieglobstį.
2. Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Pirmaisiais studijų metais iš sovietinės provincijos mokyklos į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ką tik patekusiai svajingai aštuoniolikmetei atvėrė visiškai naują, iki tol neregėtą literatūros teksto pasaulį – kažkokį magišką, įtraukiantį į tas aukštaitiškas saulėtąsias brastas ir sietuvas, panardinantį į bręstančio jauno žmogaus sielos gelmes. Ilgai vaikščiojau svaigdama šiuo kūriniu, liūdnomis Juozo Daukinčio akimis žvelgdama ir į savo tikrovę, ieškodama joje tikrumo, šviesos ir grožio.
3. Albero Kamiu „Maras“. Man rodos, B. Radzevičius ir atvedė prie A. Kamiu. Tuomet buvo atradimas, kad prasminga stengtis gerai atlikti savo darbą net tuomet, kai žinai, kad norimo rezultato vis tiek nepasieksi, kai suvoki, jog gyvenimas – nuolatinis pralaimėjimas, „bet argi dėl to liausies kovojęs?“ Ši nuostata iki šiol labai padeda mokytojos darbe.
4. Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Mane, gana racionalų ir logiką mėgstantį žmogų, labiausiai sujaudino ta Dostojevskio kūriniuose atsiverianti besąlygiškos meilės gelmė. Kaip galima visiškai išsižadėti savęs, savo laimės ir garbės dėl artimų žmonių? Kaip galima žiūrint į žmogžudį jame matyti tiesiog nelaimingą, labai kenčiantį žmogų ir jį kantriai, nužemintai mylėti, net nesulaukiant atsako? Sonia – kažkas nerealaus. Šventesnio, nors kartu ir gyvo, visai neidealizuoto personažo nežinau.
5. Andrejaus Makino „Prancūziškas testamentas“. Kokių nors didelių perversmų ši knyga nepadarė, bet ją užvertus ilgam liko nepakartojamas jausmas, įspūdis, sukeltas keisto grožio ir baisumo, meilės ir skausmo, svajonių ir realybės derinio. Jaudinanti prancūzės gyvenimo atšiauriose Sibiro stepėse, karo ir stalinizmo gniaužtuose istorija, jautriai ir poetiškai papasakota jos anūko lūpomis. Tiesiog graudžiai graži knyga, koks kartais būna pats gyvenimas.
Audronė Tichanavičienė, „Vilties“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
„Nėra kūrinių, kurie, sakyčiau, štai taip ėmė ir suformavo mane kai asmenybę. Kiekvienu gyvenimo etapu visi skaityti kūriniai kažką davė, kažko mokiausi. Vadovaujuosi taisykle: jei skaitau, vadinasi, kažką iš tos knygos gaunu.“
„Kartais knygų skaitymo klausimu mano patarėjais tampa mokiniai. Gilų įspūdį padarė jų pasiūlytas A. D. Avenia romanas „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ (2012 m.). Apie jauną mokytoją, esantį kitokį nei visi: jo akys spindi, kai aiškina savo dalyką ir kai ragina mokinius gyventi nešvaistant laiko ir siekiant svajonių išsipildymo. Tada keliu klausimą, o kokia esu aš kaip mokytoja?“
1. A. de Sent Egziuperi, „Mažasis princas“
2. V. Mykolaitis-Putinas, „Altorių šešėly“
3. F. Dostojevskis, „Nusikaltimas ir bausmė“
4. E. Hemingvėjus, labiausiai „Senis ir jūra“
5. M. Ivaškevičius, „Madagaskaras“
Nors turiu savo favoritus poetus (V. Mačernis bei J. Marcinkevičius), bet išvardytų prozininkų kūryba padėjo bręsti kaip asmenybei, tobulėti, į gyvenimą žvelgti kitaip.
