Čeliabinske gimęs, Londone ilgai gyvenęs ir ten miręs poetas visą laiką tikino, kad per savo gyvenimą nematė gražesnio ir širdžiai mielesnio kampelio, kaip jo vaikystės miestas Ukmergė.
Eilėraščiai mylimam kraštui
„Smulkmenų neprisimenu./Tik žinau, kad jisai,/ukmergiškis dangus,/buvo tūkstantį kartų platesnis už mano gyvenimą“. Tai eilutės iš poeto Vlado Šlaito kūrybos. Jos ne vienintelės, skirtos Ukmergei – miestui, kuriame būsimasis poetas augo, brendo, iš kurio laiko keliais buvo išvestas į platų pasaulį ir atgal niekada nebegrįžo.
Laimei, iš V. Šlaito gyvenimo liko ne tik datos – 1920–1995 metai. Kūrėjo atminimą įamžina jo nuoširdūs, prasmingi eilėraščiai ir knygos. Be to, poeto vardu pavadinta Ukmergės miesto biblioteka, o jo mylėtas ir garbintas miestas 1999-aisiais įsteigė kasmetę Vlado Šlaito literatūrinę premiją – 2 tūkstančius litų. Ji skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, publicistikos, literatūros kritikos ir kitus kūrinius, išreiškiančius meilę gimtajam kraštui.
Premijas yra gavę rašytojai, poetai, publicistai. Premijos laureatė yra ir V. Šlaito bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė. Ji buvo apdovanota 2000 metais, kai dar dirbo Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ žurnaliste, už publicistikos rašinių ciklą. Pernai V. Šlaito premija buvo skirta rašytojui Algimantui Zurbai.
Dabar kviečiama siūlyti kandidatus jubiliejinei – penkioliktajai – 2013-ųjų Vlado Šlaito premijai.
Nuo pat gimimo
Susidomėjusieji V. Šlaito gyvenimu ir jo kūryba daug medžiagos gali rasti poeto vardu pavadintoje bibliotekoje.
„Mūsų Staselė – vaikščiojanti enciklopedija. Ji ne tik apie Vladą Šlaitą, bet ir apie visus Ukmergės krašto šviesulius žino labai daug“, – Bibliografijos skyriaus vedėją Stanislovą Talutytę apibūdina bibliotekos direktorė R. Griškevičienė.
S. Talutytė parengė ir išleido knygą – bibliografijos rodyklę, skirtą V. Šlaitui, ji yra sukaupusi gausybę medžiagos, pasakojančios apie šį iškilų krašto žmogų nuo pat jo gimimo iki mirties.
Likimo nublokštas į Angliją V. Šlaitas nuolat rašė apie Ukmergę, jos gatves, Žemaitkiemio miestelį, Šventosios upę.
„Keičiasi metai ir keičiasi nuotoliai,/ir keičiasi ilgio ir nuotolio linijos,/tačiau vienas dalykas taip ir liko nepasikeitęs,/tai mano/amžinos atminties/skaistusis vaikystės dangus Ukmergės karalystėje“.
„Tai kaip Ukmergė galėtų pamiršti, šitaip miestą mylėjusį, visą gyvenimą jos ilgėjusisį žmogų“, – sako S. Talutytė.
V. Šlaito gimimo vieta toli nuo Ukmergės, Čeliabinske. Į tą Rusijos miestą poeto tėvas Stasys Šlaitas buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metais.
Ten pamilęs iš turtingos inteligentų šeimos kilusią jaunutę rusę Antaniną ją vedė ir kartu su jau gimusiu sūnumi parsivežė į Lietuvą.
Apie V. Šlaito gimimą liudija į biblioteką iš Čeliabinsko miesto archyvo atsiųsta gimimo liudijimo kopija. Joje rašoma, kad berniukas gimė septyniolikmetei Antaninai ir dvidešimt ketverių metų Stasiui.
Nepamiršti namai
Poetas paliko ir daugiau šiltų, įvairioms Ukmergėms vietoms skirtų eilėraščių.
O pirmieji jo vaikystės prisiminimai, ko gero, iš Žemaitkiemio, tėvo gimtinės, kur šeima įsikūrė grįžusi iš Rusijos. Netrukus, 1926-aisiais, persikėlė į Ukmergę ir berniukas čia pradėjo lankyti pradžios mokyklą.
S. Talutytė vardina svarbiausias V. Šlaito gyvenimo ir kūrybos datas. Ji sako, kad 1932 metais būsimasis poetas pradėjo lankyti Antano Smetonos gimnaziją.
Čia besimokydamas jis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius, aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje.
1934-aisiais po vyro mirties Antanina Šlaitienė su sūnumi persikėlė į nedidelį namą Vytauto gatvėje – nuomojo du mažus kambarėlius ir virtuvę. Šį butuką būsimasis poetas vadino Versaliu.
Baigęs gimnaziją, o paskui pradžios mokyklos mokytojų kursus V. Šlaitas buvo paskirtas dirbti Tauragės apskrities Būdviečių pradinėje mokykloje. Pasibaigus mokslo metams, V. Šlaitas grįžo į Ukmergę ir savivaldybėje įsidarbino raštininku. Juo dirbo porą metų.
Į platųjį pasaulį
Baisūs karo metai sugriovė ne vienos šeimos gyvenimą, išblaškė artimuosius. 1943-iaisiais prasidėjo ir poeto V. Šlaito klajonės. Tų metų žiemą, vokiečiams paskelbus lietuvių mobilizaciją, jis užsirašė į kariuomenės pagalbinius dalinius. Manoma, kad būsimasis poetas taip galėjo pasielgti iš didelės meilės motinai rusei, kad ši nebūtų persekiojama, suimta.
Poetą keliai buvo nuvedę į tuometį Leningradą, Olandiją, Vokietiją, Škotiją, Angliją.
Nuo 1945-ųjų V. Šlaitas gyveno stovyklose Vokietijoje, po poros metų persikėlė į Angliją, o nuo 1964-ųjų ilgam apsistojo Londone.
Skaitant poeto biografiją galima sužinoti, kad jis kurį laiką dirbo ligoninėje sanitaru, o nuo 1968 metų – „Nidos“ leidykloje linotipininku.
Kad ir kur būdamas V. Šlaitas plunksnos į stalčių nedėjo. Dar Vokietijos stovykloje jo eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose „Žiburiai“, „Lietuvių žodis“ ir kituose. Jau gyvenant Anglijoje daugelyje išeivijos laikraščių ir žurnalų, tokie kaip „Aidai“, „Draugas“, „Šaltinis“, „Europos lietuvis“ir kiti, nuolat spausdino jo kūryba.
Kuklus ir vienišas
Pats V. Šlaitas, pasak S. Talutytės, buvo labai uždaras, tylus žmogus, iš prigimties vienišius, tad nedalyvaudavo jokiuose susibūrimuose, nė karto nebandė kokiu nors būdu pasirodyti, prasimušti.
S. Talutytė girdėjo pasakojimą apie tai, kaip viename renginyje poetas buvo apdovanotas 200 dolerių premija.
„Nustebęs paėmė pinigus ir pasakė: „Ką aš su jais darysiu? Gal yra tokių, kuriems labiau reikia.“ O pats gyveno labai kukliai, asketiškai, nekreipė dėmesio į buities smulkmenas. Poetas neturėjo šeimos, po jo mirties neliko jokių artimų giminaičių.
Tik išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dešimt Vlado Šlaito poezijos rinkinių: „Žmogiškosios psalmės“ (1949), „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959), „Be gimto medžio“ (1962), „Antroje pusėje“ (1964), „Širdies paguodai“ (1965) ir kt. Pats jis savo kūrybai viešinti neskyrė jokio dėmesio.
O ji buvo verta dar didesnio įvertinimo nei pelnė. Kiekviena poeto knyga išeivijos spaudoje susilaukdavo nemažo literatūrinio rezonanso, pelnyta ne viena literatūrinė premija: už poezijos rinkinį „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija, už poezijos rinkinį „Rudenio vynas“ gauta JAV lietuvių bendruomenės literatūros premija.
Lietuvoje buvo buvo išleista tik viena jo poezijos knygelė „Be gimtojo medžio“ (1982). Visi kiti V. Šlaito poezijos rinkiniai tuo metu Lietuvoje buvo mažai kam matyti ir skaityti.
Tik 1997 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido visų V. Šlaito poezijos rinkinių ir dalies jo korespondencijos rinktinę „Saulė ant šaligatvio“.
Liko Londone
Mylimos ir išsiilgtos Lietuvos poetas taip ir nebeišvydo. Jis buvo apgyvendintas senelių namuose Braitone, po metų ten ir baigė savo žemiškąjį kelią. Palaidotas Londono Šv. Patriko kapinėse, lietuvių skyriuje.
S. Talutytė pasakoja, kad išeivijos lietuviai buvo pradėję rūpintis poeto palaikų pargabenimu į Lietuvą, tačiau to padaryti nepavykus, už surinktas lėšas buvo sutvarkytas poeto motinos kapas Žemaitkiemio kapinėse, ant paminklo užrašyta, kad sūnus Vladas ilsisi Londono kapinėse Anglijoje. „Išėjusiam negrįžtamai“, – iškalta ties poeto vardu.
Daugiau kaip pusšimtį metų praleidęs emigracijoje, V. Šlaitas labai ilgėjosi gimtojo krašto. Ukmergė jo kūryboje – ir prarasto rojaus simbolis, ir nesugrąžinamai žuvusios ankstyvos jaunystės pasaulio sostinė.
Ukmergei ir jos žmonėms V. Šlaito gyvenime ir kūryboje visada buvo skirta ypatinga vieta. Viename savo laiške poetas rašė: „Visame pasaulyje žmonės tie patys, išskyrus, žinoma, ukmergiškius.“
*****
- Atminimas
2000 metais Ukmergėje, ant Vytauto g. 62-ojo namo, atidengta juodojo granito memorialinė lenta poetui Vladui Šlaitui atminti. - 2005 metais Žemaitkiemyje, poeto vaikystės namelyje, įrengta ekspozicija. Ant namelio sienos pakabinta medinė memorialinė lenta. Ant jos parašyta: „Šiame namelyje gyveno išeivijos poetas Vladas Šlaitas.“
Žemaitkiemyje, šalia poeto sodybos, pastatytas ąžuolinis koplytstulpis su Vlado Šlaito žodžiais: „Kaip aš baisiai mylėjau svetur savo tolimą Lietuvą…“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
