Gyvenime neišvengiamai susiduriame su tam tikrais virsmais – kartais tai akistata su savimi, o kartais – tarsi pokalbis su Alberu Kamiu.
Spalio mėnesį kviečiame skaityti Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos mokinės Guodos Skukauskaitės kūrinį, kuriame ji jautriai kalba apie artimos sielos draugės netekties nuojautą ir patirtį.
Guoda Skukauskaitė, 10 klasė
Geriausia mano draugė
Kai viskas pasikeitė…
Kiekvieną sykį, kai užeidavau pas savo senąją draugę, metų metus ji sėdėdavo virtuvėje, krėsle prie lango. Vieną gruodžio popietę užsukusi pasisvečiuoti pastebėjau, kad ji jau ne sėdi krėsle, bet guli kitame kambaryje, lovoje. Močiutės dukros paaiškino, kad ji susirgo. Taip praėjo Kalėdos, Naujieji Metai, atėjo ir praėjo Velykos. Ji pasveiko, bet nusilpo ir iš lovos pasikelti jai pasidarė per daug sudėtinga. Kiekvieną penktadienį po mokyklos užeidavau į svečius, bet tik kartais pavykdavo pasikalbėti, nes dažniausiai ji pavargusi miegodavo.
Kartais prisėsdavau ant taburetės šalia jos lovos ir atrodė, kad galėčiau visą amžinybę žiūrėti į jos pilkšvai melsvas akis ir lyg ant balto sniego pabertų pelenų spalvos plaukus. Kartais akys kalba garsiau už žodžius ir nežinau kodėl, bet tada šalia jos pajusdavau ramybę ir palaimą. Mes viena kitą per daug gerai suprasdavome be žodžių ir aš buvau net ir tada, tyliai prie jos sėdėdama, labai laiminga, kad pabėgusi nuo viso pasaulio šurmulio galiu ramiai atsisėsti ir žiūrėti žiūrėti… Galbūt pagalvosite, jog žmogus, gulintis mirties patale, yra silpnas? Taip, tiesa, fiziškai tikrai silpnas, dažnas ir psichologiškai, bet tik ne ji, tik ne mano senoji geroji bičiulė. Iš jos akių ir veido galėjau pamatyti tokią stiprybę ir ramybę, kad net pati pasijusdavau stipresnė. Kartais, kai niekas nematydavo, apkabindavau ją, nors šiaip nemėgstu apsikabinimų. Jos negalėdavau paleisti, bet kai pajusdavau, kad akyse pradeda tvenktis ašaros, atsitraukdavau.
Jaučiuosi laiminga būdama šalia jos. Tada, eidama namo, jaučiausi ramesnė, kad paskutines jos gyvenimo dienas būnu kartu. Kartais, kai nepavykdavo nei pasikalbėti, nei šalia pasėdėti, nei išgirsti sunkiai tariamo „Guodute, Guodute“, net sėdėdama virtuvėje jaučiau jos būtį, ir man to pakako. Pakako to jausmo, kad ji šalia kažkur už sienos miega, jai nieko neskauda, kartais išgirsdavau, kad nusižiovauja ar kažką sumurma per miegus. Aš džiaugiausi būdama šalia už sienos. Buvau kažkur girdėjusi sakant, jog reikia džiaugtis ir žavėtis mažais dalykais, kad sugebėtum rasti džiaugsmą didžiuose. Taip ir buvo…
***
Jau atėjo mano gimtadienis, man suėjo šešiolika. Įdėjusi į indelį torto gabaliuką nuskubėjau pas bobutę. Šįsyk man pasisekė – pasikalbėjome. Kartu gėrėme arbatą su mano gimtadienio torto gabaliuku. Po penkių dienų nuo mano gimtadienio būna jos gimtadienis. Jai jau devyniasdešimt šešeri artėja… Pakalbėjome, kaip greitai laikas bėga… Pamenu, kai dar į pirmą klasę pradėjau eiti ir mokytoja kasdien išmokydavo parašyt po vieną raidę, po pamokų visad bėgdavau pas bobutę ir ant laikraščio užrašydavau, ką išmokusi. Dažnai aptardavome ir žurnalus bei laikraščius, kurie gulėdavo ant stalo, arba kaimo naujienas. Vasaromis ji augindavo daug įvairiausių daržovių ir kiekvieną sykį atėjusi apžiūrėdavau jas ir mėsinius viščiukus, kuriuos be galo smagu būdavo į gardą suvyti. Mėgdavau tiesiog kartu sėdėti ir stebėti, kaip vėjo plaikstomos šoka smilgos, jos užburdavo mane taip, kad kartais mano maža ir niekad nenustojanti čiauškėti burna nepratardavo nė žodžio. Aišku, neilgam, vos kelioms sekundėms. Kažkada, pasigavusi pelytę už uodegos, nusinešiau parodyti, tačiau kai ateidavo ruduo ir į jos namus pribėgdavo pelių, bijodavau koridoriumi eiti. Keista, ar ne? Paskui paaugusi pripratau: kai sėdėdavome, gerdavome arbatą ir pamatydavome, kad pelytė iškiša snukutį iš po spintelės, net nusijuokdavome, kai aš nesėkmingai bandydavau ją pagauti. Taip pat rudenį stebėdavau, kaip ji grėbia lapus ir didžiuliais glėbiais neša, na, ir linksmiausia dalis – užkurdavome laužą, tada prižiūrėdavau, kad ugnis negestų, vėjui pūstelėjus dūmų į mano pusę, visa kaip išrūkyta tapdavau. Dar labai patikdavo suptis ant sūpynių, kol ji sėdėdavo ant suoliuko ir mes kalbėdavomės. Kai būdavo ruduo, ji pridžiovindavo obuolių ir duodavo man namo parsinešti, žinojo, kad labai juos mėgstu. Grįždavau pilna burna. Ir tas po visus namus pasklidęs kvapas šviežio pyrago, kurį ji kepdavo krosnyje, džiugindavo mane. Visad prieš kelias dienas pranešdavo, kada keps, kad galėčiau atskubėjus dar pamatyti, kaip traukiamas iš krosnies garuoja, paskui, šiek tiek pravėsus, pasidarydavome sumuštinių su arbata. Kartais ateidavau daug anksčiau, ir iš tos pyrago tešlos bobutė iškepdavo mielinių blynų, kurie taip iškildavo, kad atrodė, jog tuoj pradės per keptuvės kraštus lipti. Niekada nesu valgiusi skanesnių blynų ir pyrago… Žiemą per pusnis perbrisdavau, aplipusius batus ant krosnies pasidėdavau ir, kol arbata sušildydavo kūną, tai ir batai sudžiūdavo… Oi, koks geras jausmas yra kojas įsimauti į šiltus batus. Kol pareidavau namo, dar šiluma laikydavosi.
Jau gerokai man paaugus, kai pamokos ir kiti reikalai pradėjo užimti vis daugiau laiko, atsirado tradicija – kiekvieną penktadienį po pamokų užeiti pasisvečiuoti. Net neįsivaizduodavau kitokių penktadienių – po pamokų tiesiu taikymu pas bobutę. Pamenu ir tą paskutinį penktadienį, kai ją apkabinau… Tas vaizdas, kaip stoviu ir žiūriu į ją, ramiai užsimerkusią…Visi jau sakė, kad laiko liko nedaug, seko valandos… Jaučiau, kaip kūnas dreba, o akys vis labiau ašarojo. Apkabinau ją, o ji man tik sušnabždėjo, taip dusliai ir ramiai: „Guodut, aš jau mirsiu.“ Aš žinojau, aš žinojau, aš supratau, kad kada nors taip bus, tačiau realybė mane pagavo daug skaudžiau nei tikėjausi. Tai buvo tas momentas, kai suvokiau, jog greitai viskas bus kitaip – mano draugė, mano geroji, mano kantrioji, švelnioji draugė pamažu išeina… Namo važiuodama dviračiu vos mačiau kelią per ašaras, tekančias per skruostus, pasivijo ir lietaus lašai, matyt, dangus irgi pravirko…
Po keliolikos dienų, birželio 13 dieną, realybė galiausiai mane pasivijo.
Laidotuvės. Juodas kaspinas rišo plaukus, paskutiniai žvilgsniai ir tuštuma, nežinojau, kas toliau. Paskutinis prisilietimas, toks šaltas ir keistas, pirštus stingdantis. Net nespėjau pamatyti, kaip užveriamas karstas, o jau ir žemės pilasi. Pasiėmusi saujelę drėgno smėlio stipriai sugniaužiau kumštyje ir paleidau, pasigirdo dusliai garsus dunktelėjimas. Per kelias minutes užpylė, suformavo kapą, apdėjo gėlėmis, uždegė žvakes… Aš tik žiūrėjau ir mąsčiau, koks negailestingas dalykas yra mirtis, girdėjau iš paskutinių jėgų jos tariamus žodžius: „Guodut, Guodut… Guodut, ar ateisi į mano laidotuves? Noriu mirti, kai gražus oras, šilta, nes ten plonai aprengia… Ir jums nebūtų šalta stovėti…“
– Viskas gerai, brangioji, viskas kaip tu norėjai – dabar šilta, šviečia saulė, birželio vidurys mūsų kaimukuose… Saugok mane iš dangaus, drauge mano…
