Ant septyniasdešimties keraminių vazų vilnietis Rokas Dovydėnas pasakoja apie blogio kovą su blogiu. Plėviakojo ir Loughan grumtynių vaizduose persipina Kinijos kultūra, dainų žodžiai, lietuvių mitologija. Autorius teigia, kad jo kūriniai – ne dailūs, o meniški.
Kūrybos proveržis
R.Dovydėnas Panevėžio dailės galerijoje pristato personalinę parodą „Plėviakojis vs Louhan“. Instaliaciją menininkas kūrė dvejus metus. Per tą laiką keramikas neeksponavo jokių savo darbų, todėl parodą R. Dovydėnas vadina kūrybos proveržiu.
Parodos ašis, pasak menininko, yra du veikėjai: Plėviakojis ir Loughan.
Pirmąjį padarą sugalvojo pats autorius. Tai – peraugęs buožgalvis. Jo namai – pelkė. Plėviakojis dieną slapstosi, o naktimis išlenda. Tada gąsdina vaikus ir moteris, aštriais pelekais žudo sutiktus vyrus.
Antrasis istorijos herojus – Loughan. Tai atradęs savo tikrąjį kelią budistų vienuolis. Jo gyvenimo tikslas – surasti ir sunaikinti Plėviakojį. Loughan turi gebėjimą skraidyti – persikelti laike ir erdvėje. Jis keliauja iš planetos į planetą ir ieško Plėviakojo.
Menininkas teigia, kad kiekvienas atėjęs į parodą pagrindinę mintį gali suvokti kitaip.
„Čia nevaizduojama gėrio ir blogio kova. Tai – kova tarp blogo ir dar blogesnio. Tai – ne XIX amžiaus pasaka, kur yra gėris, blogis, kančios ir džiaugsminga pabaiga. Ši istorija neturi pabaigos. Nėra ir pradžios. Yra buvimas dabar, ir tik žiūrovas išpainios viską. Gal jis suras pradžią, gal suvoks pabaigą“, – samprotavo autorius.
Imitacijos imitacija
R.Dovydėnas teigia, kad net šiais laikais Kinijos keramikos įtaka Europoje gana didelė.
„Tas baltas mėlynu krašteliu puodelis, kurį paimate į rankas su kava – Mingų dinastijos atbalsis. Kinų porceliano įtaka išties milžiniška“, – pasakojo keramikas.
Būtent todėl menininko sukurtos vazos – kiniško, arba Mingų dinastijos, porceliano imitacija. Vilnietis jas kūrė pagal tą pačią technologiją kaip ir Europos amatininkai maždaug iki XVIII amžiaus pradžios, kol buvo atrasta autentiška europietiško porceliano formulė.
R.Dovydėnas savo vazoms rinkosi ne pramonines technologijas. Jos – ne žiestos, o lipdytos rankomis.
„Fizinio darbo yra gana daug. Pirmiausiai reikia piešti eskizą, paskui jį perkelti ant vazos, galiausiai – tapyti glazūromis. Pastarasis darbas užtrukdavo 12 valandų. Čia jau be lipdymo, degimo, eskizų piešimo. Vien darbo su teptuku“, – apie kūrybinį procesą pasakojo R.Dovydėnas.
Keramikas savo kūrinius vadina imitacijos imitacija. Jis pripažįsta, kad siužetai, pateikti ant vazų, gali būti europiniai, tekstai – lietuviški, taip pat galima įžvelgti lietuviškos mitologijos atspindžių. Tačiau viskas, pasak autoriaus, susieta su Kinijos egzotika.
Nors vienas iš pagrindinių R.Dovydėno vaizduojamų herojų – budistas, menininkas teigia, kad budizmu per daug nesidomi.
„Aš esu katalikas. Į budizmą žiūriu kaip į egzotiką. Juk Europai jis tikrai egzotika. Žvelgiu tomis pačiomis XVII amžiaus keramikų akimis – tų, kurie darė kiniškos keramikos imitacijas. Ne viską suprantu, taigi improvizuoju, perkuriu“, – teigė menininkas.
Įkvepia pankrokas
R.Dovydėnas Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos studijas.
„Menininkai daro meniškus dalykus, o dailininkai – dailius. Aš pastariesiems nepriklausau. Dailus daiktas yra toks visiems. Meniškas daiktas – kitoks. Geras menas tave pagauna, priverčia galvoti. Būtent mano tikslas toks, kad atėjęs žmogus nesakytų: „O, gražu! Tiks mano namuose dėmei ant sienos uždengti.“
Mano tikslas yra priversti žmogų galvoti. Tada jis arba susidomi, arba atmeta. Bet tai skatina tam tikrą gyvą reakciją, santykį“, – samprotavo keramikas.
Pagrindinis menininko įkvėpimo šaltinis – pankrokas.
„Muzika yra didžiausias variklis. Tai – gyvenimas. Jeigu patinka leisti aitvarus – tai yra tavo gyvenimo dalis. Taip ir muzika. Jei ji tave supa, yra tavo buvimo dalis. Tu ją girdi, tu jos ritmu dirbi“, – palygino R.Dovydėnas.
Ant kai kurių vazų lankytojai pamatys dainų, kurias klauso autorius, tekstų. Keramiko pažįstami gali atpažinti save.
Vilniečio tikinimu, piešiant daug portretų, vienaip ar kitaip jie ką nors primena – panašūs į vienus ar kitus žmones.
Būtent todėl R.Dovydėno pažįstami ant vazų gali išvysti savo atvaizdą, tik jie persikūnija į budistų šventuosius, dvasias.
Labai svarbu, anot autoriaus, kad vaza kaip forma neturi nei pradžios, nei pabaigos. Iš vienos vietos jos visos negalima matyti – žmogus turi apeiti apie vazą.
„Taigi pasakojimas prasideda neaišku kur, nežinai, ar pataikei į pradžią. Viską apžiūri ir tada savo mintyse susidėlioji“, – mano keramikas.
Živilė RAŠKAUSKAITĖ, Sekunde.lt
