Giedraičių geografinė padėtis leidžia šiam miesteliui nepajusti nuošalių gyvenviečių dalios. Po dvidešimt kilometrų nuo Širvintų bei Molėtų ir kiek daugiau nuo sostinės nutolusių Giedraičių gyventojams ir nedarbo problemos ne tokios beviltiškai skaudžios.
Giedraičių centre daugiau kaip aštuoniasdešimt metų stūkso žuvusiųjų atminimą įamžinantis paminklas.
Bet šis miestelis garsus ne tuo, kad įkurtas patogioje ir ežerais apsuptoje vaizdingoje vietoje. Giedraičių vardas garbingai įrašytas Lietuvos kariuomenės istorijoje.
Lapkričio pabaigoje minint Lietuvos kariuomenės dieną Giedraičiuose rengiama įspūdinga šventė, sulaukiama garbingų svečių, vyksta įvairūs renginiai, o svarbiausias – visada prie bene didžiausios miestelio įžymybės, dar prieškario metais pastatyto paminklo „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovose ties Giedraičiais 1920 metais“. Paminklą sukūrė garsus kraštietis dailininkas Antanas Jaroševičius, jo vardu dabar vadinama Giedraičių gimnazija.
Sovietmečiu paminklas nebuvo nugriaustas, jis buvo net restauruotas. Paminklas dabar ypač kruopščiai prižiūrimas ir rūpestingai saugomas.
Turi apie ką pasikalbėti Giedraičių seniūnas Vytautas Valansevičius ir bažnyčios klebonas Dainius Jančiauskas.
Besidomintieji šalies istorija žino, kad lietuvių kovos su lenkais vyko nuo 1919 metų pavasario iki 1920-ųjų vėlyvo rudens. Per tuos dvejus metus buvo daug derybų, lenkai dažnai nepaisydavo susitarimų. Jie sulaužė 1920 metų spalio 7 dieną pasirašytą sutartį dėl karo veiksmų sustabdymo.
Nežinia, kokia ilgus metus būtų buvusi Lietuva, jeigu 1920 metų rudenį per tris didžiulius mūšius Giedraičių apylinkėse – ties Bekupe, Kraujaleidžiais ir pačiais Giedraičiais – nebūtų buvusi sustabdyta Lenkijos kariuomenės Liucijaus Želigovskio rinktinė.
Daug karių žuvo, bet Lietuvos kariuomenė nepasidavė, nebuvo nugalėta ir neleido lenkams prasibrauti. Šiems mūšiams atminti 1928 metais Giedraičiuose ir buvo pastatytas paminklas.
1932-aisiais jis, atvykus vyriausybės atstovams, buvo iškilmingai atidengtas – iš lėktuvų barstyta gėlių, šventė filmuota, o keturiolikai giedraitiškių buvo įteikti Gedimino medaliai.
1990 metais minint Lietuvos kariuomenės dieną iš Giedraičių mūšio lauko į Kauną atgabenti žuvusio savanorio palaikai perlaidoti Karo muziejaus sodelyje, nežinomo kareivio kape, prie amžinosios ugnies.
„Kai į Vilnių tu važiuosi/ Pro kapus Giedraičių,/ Atsiminki žuvusiuosius/ Už Lietuvos laisvę. Ežero krante jie miega, / Karžygiai Tėvynės, / Amžinoj sargyboj stovi/ Karžygiai cementiniai“, – rašyta dar 1936 metais sukurtoje Giedraičiams skirtoje dainoje.
Apie giedantį raitelį
Prieš 95-erius metus žuvusieji iš tiesų ilsisi ant ežero kranto esančiose senosiose kapinėse, savanorių kapuose. Sustojus prie šių kapų prieš akis atsiveria prie Giedraičių besiglaudžiantis Kiemento ežeras.
Daugelį praeities gyvenimų pažinti, daug atradimų patirti galima vaikštant kalvotais senųjų kapinių takais, apsuptais rudeniniu auksu puoštais medžiais, skaitant užrašus ant apsamanojusių šimtą, pusantro ar dar daugiau metų stovinčių paminklų.
Daug galėtų papasakoti ir Kiemento vandenys, ilgus šimtmečius tyvuliuojantys šalia svarbiais istoriniais įvykiais garsėjančių Giedraičių. Vietiniai žino, kad tokia sena garbinga istorija gali didžiuotis toli gražu ne kiekvienas Lietuvos miestas.
Pirmą kartą Giedraičiai buvo paminėti 1338 metų lapkričio 1 dieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro dešimties metų prekybos sutartyje.
„… štai Lietuvos žemės, kurias liečia ši taika: Balnike, Ketrayche, Nemensyane“, – rašyta Gedimino laiške. Rašytiniuose šaltiniuose Giedraičiai vokiškai vadinti Gedereiten.
Giedraičiai pavaizduoti ir 1613 metais išleistame M. K. Radvilos žemėlapyje.
Vis dėlto, pasak Giedraičių seniūno Vytauto Valansevičiaus, šiame krašte buvo gyvenama ir gerokai anksčiau. Pagal archeologinius radinius, čia esančius pilkapius, alkavietes galima numanyti, kad šiose apylinkėse žmonės gyveno dar prieš Kristų. Kraštas galėjo būti vadinamas visai kitais vardais, o gal ir jų neturėjo, tačiau vietovėje visada būta žmonių, besisukančių nesustojančiame ir nesibaigiančiame laiko rate.
Giedraičių pavadinimo šaknų toli ieškoti nereikia – miestelis ir jo apylinkės nuo seno priklausė kunigaikščiams Giedraičiams, tai pagal juos, matyt, ir vadinamas.
Nors legendų apie Giedraičių ir ežero pavadinimo kilmę vis dėlto yra sukurta įvairių.
Pavyzdžiui, pasakojama apie neva kadaise į šiuos kraštus atjojusį ir būstą pasistačiusį, labai gražiai dainavusį jaunikaitį, kurio niekas net vardo nežinojo. Jis buvo vadinamas kaip tas, kuris gieda raitas, arba giedančiu raiteliu. Bet kartą dainų nebuvo girdėti, pasirodo, kad jaunuolis, kaip atsirado netikėtai, taip ir dingo.
Vėliau senoliai, pasakodami apie keistą dainininką, pridurdavo, kad ši vietovė, jam atminti, ir buvo pavadinta Giedraičiais.
Kiemento ežerui taip pat yra skirta legenda. Neva nutiko taip, kad pikto grafo sūnus Giedrius pamilo baudžiauninko dukterį Kementą. Tėvas visaip bandė sukliudyti tai meilei, bet jaunuoliai pabėgo. Tačiau vos spėjo jie, įlipę į valtį, nusiirti nuo kranto, trenkė perkūnas, grafaitis iškrito iš valties ir pradėjo skęsti, mergina puolė prie jo ir abu pražuvo ežero vandenyse. Žuvusiesiems atminti gyventojai ežerą pavadino ištikimosios Kementos vardu, o miestelį Giedraičiais – Giedriaus garbei.
„Mokslininkai nusprendė, kad ežerą reikia vadinti ne Kementa, o Kiementu, tai jis dabar taip ir vadinamas“, – sako V. Valansevičius.
Įkūrė ir puoselėjo miestelį
Kad ir kokiomis legendomis būtų apipinamas miestelio vardas, viršų vis tiek paims versija, susijusi su Giedraičių gimine, iki šiol vadinama miestelio įkūrėja ir puoselėtoja.
Seniūnas pasakoja, kad garbios giminės palikuoniai nepamiršo Giedraičių iki šiol. Anglijoje gyvenantis Oksfordo universiteto profesorius Mykolas Giedraitis nuo 1991 metų lankosi Giedraičiuose.
Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčios klebonas Dainius Jančiauskas atkreipia dėmesį, kad ne taip, kaip daugumoje didikų šeimų, išauginusių kariškių, politikų, Giedraičių giminėje daugiausia būta taikos nešėjų – dvasininkų, mokslininkų ir pan.
„Lietuvos kronikose“ teigiama, kad Giedraičių šeimos pradininkas veikiausiai buvo Giedrius – vienas iš keturių didžiojo kunigaikščio Traidenio brolių. Jis pastatė pilį, pavadino ją Giedraičiais ir gavo kunigaikščio teisę bei titulą. Kai kuriuose senuose žemėlapiuose Giedraičiai minimi kaip kunigaikštystės centras. Prie dvaro pastačius bažnyčią pradėjo kurtis miestelis.
Bene garsiausias iš Giedraičių – palaimintasis Mykolas Giedraitis, gyvenęs 1425–1485 metais. Iš vaikystės būdamas silpnos sveikatos, jis garsėjo šventumu, nuolankumu, pamaldumu. Daug laiko skyrė Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus garbinimui, turėjo aiškiaregystės dovaną. Nuo 1625 metų Lietuvoje ir Lenkijoje M. Giedraitis laikomas palaimintuoju, jo biografija įtraukta į šventųjų gyvenimo aprašymus.
Ypatingą vietą krašto gyvenime užima vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, gyvenusio 1754–1838 metais, atminimas. 1801 metais po studijų, taip pat ir Romoje, jis buvo paskirtas Žemaičių vyskupu. Vyskupas vertė religinę literatūrą į lietuvių kalbą, o didžiausias jo nuopelnas – Naujojo Testamento vertimas.
1809 m. vyskupas ir jo brolis, Vilniaus stalnikas kunigaikštis Martynas Giedraitis, Giedraičiuose pastatė iki šiol čia esančią bažnyčią.
Po mirties velionio J. A. Giedraičio širdis, jo paties anksčiau pareikšta valia, buvo atvežta į Giedraičius ir įmūryta bažnyčios presbiterijos sienoje. „Bažnyčioje yra ir jo portretas“, – sako klebonas D. Jančiauskas.
1893 metais bažnyčioje buvo vartota lenkų kalba, bet pamokslai sakyti ir lietuviškai. 1903-iaisiais pamaldos pradėtos laikyti lietuvių kalba, buvo suburtas lietuvių bažnytinis choras. Lenkams tai nelabai patiko.
Yra žinoma, kad 1919 metų rugpjūčio 24 dieną lenkai sutrukdė lietuviškas pamaldas, tyčiojosi iš klebono, jį terorizavo ir išvežė iš Giedraičių. Tokių trukdymų būta ir daugiau.
Per Šventą Baltramiejų
Pirmoji Giedraičių bažnyčia buvo pastatyta kunigaikščio Vytauto paliepimu 1410 metais. Per šimtmečius bažnyčia ir griuvo, ir nyko, ir vėl buvo atstatoma. Keitėsi žmonės, laikai, papročiai, bet kovos su laiku Giedraičiai nepralaimėjo – miestelis visada gyvas, savas čia gyvenantiesiems ir jau išvykusiesiems.
Daugiausia žmonių į Giedraičius suvažiuoja per šventes, ypač per pačią svarbiausią – per rugpjūčio mėnesį minimą Šventą Baltramiejų.
Tomis dienomis vyksta atlaidai, minimas miestelio gimtadienis.
Giedraičiuose nebegyvenantiesiems vietiniai pasakoja miestelio naujienas, kviečia apžiūrėti naujai įrengto gimnazijos stadiono, sutvarkyto paplūdimio, parko, pavaikščioti naujai paklotais šaligatviais, užsukti į atnaujintus bendruomenės namus.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
U. Mikaliūno nuotr.
