Trisdešimt vienerių metų panevėžietę Ramunę Kadžytę, ko
gero, būtų galima laikyti viena iš tų laimingųjų, kuriai gyvenimas skyrė ne tik
sunkių išbandymų, bet ir džiaugsmo. Maždaug prieš metus susirgusiai inkstų liga
ir hemodializės procedūras pradėjusiai moteriai likimas lėmė į jas vaikščioti
tik tris mėnesius – netikėtai atsiradęs pasiūlymas atlikti inksto
transplantaciją jos gyvenimą pakeitė iš esmės: iki tol atrodę svarbūs dalykai –
pinigai, karjera, išdidumas – dabar tapo beveik nereikšmingais, o jų vietoje
didžiausią vertę įgijo daug paprastesni – galimybė kas rytą atsikėlus džiaugtis
gyvenimu, pakalbinti žmogų, jį išklausyti, nuraminti, pradžiuginti.
Draugus patikrina gyvenimas
Anksčiau per skubėjimą neturėjusi laiko galvoti apie tai, ar yra laiminga, dabar panevėžietė sako galinti tvirtai atsakyti, jog taip ir yra. Ji tik apgailestauja, kad būdama jaunesnė save per mažai mylėjo, per daug iš savęs reikalavo. Tačiau skirtas išbandymas, anot moters, padėjo atsirinkti draugus, pervertinti visas gyvenimo vertybes. “Geriausi draugai yra tie, kuriuos patikrina gyvenimas, ir labai gerai, kad jis tai padaro. Nors visiškai negali kaltinti ir tų, kurie tavęs nesupranta, nes kažin ar pati suprasčiau tuos, kuriems yra kitokios bėdos, – prisipažįsta R.Kadžytė. – Reikia nemažai išgyventi, jog suprastum, kas yra meilė, laimė, džiaugsmas”.
Pašnekovė įsitikinusi, jog kiekviena liga žmogui yra išbandymas ir suteikta proga apmąstyti, ką jis daro ne taip, kaip turėtų daryti. Ramunės manymu, ligos turi savo priežastis, jos neatsiranda šiaip sau ir iš niekur: tai yra kiekvieno iš mūsų minčių, darbų ir gyvenimo pasekmė.
Visada buvusi optimistė panevėžietė tikėjimo teigia nepraradusi iki šiol. Jo neišsižadėjo ir tada, kai dėl kūno tinimo būdavo sunku vaikščioti, kai, pritūpusi prie vitrinos parduotuvėje, pati atsistoti nebegalėdavo. Galbūt kaip tik tikėjimas ir padėjo moteriai įveikti dėl ligos iškilusius sunkumus, sulaukti to, ko kitiems nepavyksta sulaukti kelerius metus.
Tikėjosi nuversti kalnus
Daugiau kaip 10 metų diabetu sirgusiai R.Kadžytei inkstų liga, privertusi ją dializuotis, išsivystė neseniai. Iki tol Ramunė sako buvusi gana veiklus, daugybės tikslų siekiantis žmogus: po vidurinės mokyklos baigė KTU Panevėžio institute verslo vadybą ir administravimą, šiek tiek domėjosi menais – piešė, klijavo, audė, siuvinėjo. Būdama ne itin patenkinta pasirinkta specialybe ne vienerius metus moteris teigia dirbusi vaikų aukle šeimose, o norėdama įgyvendinti savo seną svajonę pusmetį dirbo ir mokėsi floristikos meno Vilniuje. “Tada man atrodė, kad privalau kalnus nuversti, jog surasčiau gyvenimo prasmę, kurios nuolat ieškojau. Nors floristės darbas buvo mano svajonė, Vilniuje jį dirbti pasirodė per sunku: per dideli atstumai, per didelė įtampa, per greitai skubantys žmonės. Ten ištvėriau apie pusmetį, – pasakoja pašnekovė. – Be to, manau, jog mūsų mieste žmonės daug geresni”.
Hemodializės panevėžietei, kaip ji prisimena, prireikė labai staiga pablogėjus sveikatai. Nors daugeliui suvokimas, kad esi priklausomas nuo aparato, turi kas antrą dieną ateiti pas medikus valytis inkstų, privalai riboti skysčius, derinti maistą, dažnai svertis, būna skaudus ir nelengvai pakeliamas smūgis, kartais netgi visiškai žmogų sužlugdantis, atimantis norą gyventi, priverčiantis užsidaryti savyje, iš trisdešimtmetės šis gyvenimo pasikeitimas optimizmo neatėmė. Ji iš karto teigia sau pasakiusi, jog Hemodializės skyriuje ilgiau kaip 3 mėnesius – tiek, kiek būtina norint pretenduoti į inksto transplantavimo operaciją – neužsibus.
Už pinigus nenupirksi
Tai, kad persodinti inkstą R.Kadžytei buvo pasiūlyta būtent prabėgus trims hemodializės mėnesiams, veikiausiai būtų galima vadinti stebuklu, nes ligonei ir pačiai medikų skambutis bei kvietimas atvykti operacijai buvo didžiulė staigmena. “Visą laiką sau kartojau, jog būtinai turiu greitai pasveikti ir, galima sakyti, taip ir atsitiko – prabėgo būtent 3 mėnesiai nuo ligos pradžios”, – prisimena panevėžietė. Ramunė sako vakare, 22 val., sulaukusi kvietimo operuotis, o ryte 8 val. jau turėjusi būti Santariškių ligoninėje. Norėdama padrąsinimo tą vakarą moteris pasakoja paskambinusi savo gydytojai nefrologei M.Sakalauskienei, o ši be jokių dvejonių paraginusi neatsisakyti retos galimybės.
Inkstą panevėžietei dovanojo ne jos artimieji – jų organai, deja, pašnekovei pagal atliktus tyrimus netiko. R.Kadžytė sako žinanti tik tiek, kad ši brangiausia dovana jai atiteko avarijoje žuvus vienam jaunam panevėžiečiui. Savo istoriją pašnekovė sako pasakojanti tam, kad žmonės suvoktų, kaip svarbu, jog esant galimybei mirusysis nenusineštų visko į kapines, o padėtų bent vienam žmogui prisikelti naujam gyvenimui ar jį pratęsti. “Už pinigus to nenupirksi. Galimybė susistabdžius žmogų pasiūlyti jam parduoti tau inkstą ir sulaukti tinkamo atsakymo bei organo – tik viena iš milijono. Todėl tik žmonių supratimas gali padėti tiems, kurie kenčia ir nori gyventi”, – įsitikinusi moteris.
Grįžo jau po savaitės
Laimingoji mano, kad po operacijos sėkmė ją lydėjo ne tik todėl, jog pati tvirtai tikėjo tuo, niekada neleido sau pasijusti “nurašyta”: daug, anot jos, reiškė ir artimųjų supratimas bei palaikymas. Prieš išvykimą operuotis pusbrolio pasakytas: “Aš tave myliu”, Ramunės tvirtinimu, buvo dar vienas stimulas pasijusti stipriai. Galbūt dėl tokio didelio tikėjimo ir optimizmo R.Kadžytė teigia po operacijos į namus grįžusi jau po savaitės, nors kiti ligoninėje išbūna mažiausiai dvi savaites ar mėnesį.
Dabar moters nebaugina tai, kad ji turi nuolat vartoti vaistus, kad dėl diabeto negali valgyti visko. “Džiaugiuosi šia diena ir nesinervinu dėl to, kas gali atsitikti po 10 ar daugiau metų. Stengiuosi bendrauti su žmonėmis, padėti jiems. Pati stebiuosi, jog man ėmė labai patikti klasikinė muzika, knygos. Domiuosi psichologija, šiek tiek prisidedu prie organizacijos “Nefrita” veiklos, su draugais vaikštau į teatrą, žiūriu filmus, netrukus ketinu po truputį pradėti sportuoti”, – pasakoja Aukštaitijos krašto nefrologinių ligonių asociacijai “Nefrita” priklausanti pašnekovė.
Ketina aplankyti seserį
Nuo 5 iki 10 klasės lankiusi rankinio treniruotes, keliones su baidarėmis ir išvykas į gamtą be galo mėgusi R.Kadžytė teigia svajojanti ir apie tolimesnes išvykas, turi nenumaldomą norą nuvykti į kalnus. Savo ketinimus po truputį panevėžietė stengiasi įgyvendinti. Kol kas iš užsienio šalių lankiusis tik Vengrijoje ir Latvijoje, šiemet pašnekovė planuoja vykti į Prancūziją aplankyti ten dirbančios ir besimokančios jaunesnės sesers Virginijos.
Moters manymu, laimingas gyvenimas susideda iš smulkių, tačiau prasmingų dalykų, todėl reikia mokėti juos atrasti ir išgyventi. Reikia išmokti didelius reikalavimus kelti ne tik mylimam žmogui, bet ir sau, jokiu būdu nepersistengiant ir neužmirštant, jog gyveni tik vieną kartą. Tie, kurie, pasak R.Kadžytės, sukasi lyg voverės rate, be perstojo lekia ir lekia, ima kartais ir išvirsta. Ir tik Dievo valia – gali jie toliau eiti ar ne.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
