Laikas vis tolyn neša mus nuo Panevėžio garbės piliečio režisieriaus Juozo Miltinio gyventų metų. Tie metai 1907–1994, o paskutinis dešimtmetis – Maestro laikas, praleistas tarp knygų, paveikslų, draugų ir prisiminimų bute Algirdo gatvėje.
Tarp lankytinų ir į garbingą sąrašą įtrauktų Panevėžio vietų yra ir 19-as butas Algirdo gatvės 54-ajame name.
Butas – išskirtinio žmogaus, Panevėžį išgarsinusio režisieriaus Juozo Miltinio, gvildendavusio tikrosios meno prigimties paslaptis ir teikdavusio peno kūrybingoms, ieškančioms sieloms.
Butas ir visas režisieriaus palikimas priklauso Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, jai atitekęs pagal J. Miltinio 1993 metų lapkričio 26 dieną surašytą testamentą.
Dabar čia memorialinis muziejus, kuriame saugoma ir dalis režisieriaus palikimo – J. Miltinio fondas.
Krašto kultūrai šis fondas itin reikšmingas. 2006 metais jis buvo pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Tad artėjant rugsėjo 3-iajai – J. Miltinio 117-osioms gimimo metinėms, verta dar kartą užsukti į memorialiniu tapusį butą ir iš arčiau susipažinti su legendinio panevėžiečio gyventa vieta ir joje saugomomis vertybėmis.
Pagal J. Miltinio 1993 metų lapkričio 26 dieną surašytą testamentą jo butas Algirdo gatvėje ir visas palikimas atiteko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. P. Židonio nuotr.
Nedaloma visuma
Legendinio režisieriaus J. Miltinio atminimą saugantis jo vardo memorialinis muziejus užima 115 kv. m.
Visgi režisierius gyveno kur kas mažesnėje erdvėje – trijų kambarių 66 kv. m tipiškame sovietinio daugiabučio bute.
Jame absoliučiai visa aplinka išlikusi autentiška, tokia, kokia buvo čia gyvenant J. Miltiniui. Lankytojams užvertos tik režisieriaus miegamojo durys. Šiame kambaryje saugoma šios asmenybės palikimo dalis – meno kūriniai, dokumentai, taip pat Kazimiero Vitkaus surinktas teatro archyvas.
Savo buto J. Miltinis nebuvo išpirkęs. Tad po jo mirties būstas atiteko valstybei. O štai savo testamente, kurio vykdytoju režisierius buvo paskyręs ilgametį bendražygį, aktorių ir režisierių Vaclovą Blėdį, J. Miltinis nurodė, kad visas jo palikimas – knygos, meno kūriniai ir kita būtų saugoma kaip nedaloma visuma.
J. Miltinio atminimas įprasmintas jo bute įrengiant memorialinį muziejų.
Vyriausybei skyrus lėšų, iš gretimoje laiptinėje gyvenusios pedagogės išpirktas ir kaimyninis butas.
Taip išplėtus muziejaus erdves, atsivėrė galimybė visuomenei plačiau pristatyti, ką J. Miltinis reiškė ir tebereiškia Lietuvai bei Panevėžiui.
Išpirktajame bute šiuo metu veikia moderni interaktyvi ekspozicija, atskleidžianti J. Miltinio gyvenimą ir kūrybą.
Ne visiems atsiverdavo
Kaip sako J. Miltinio memorialiniu butu ir jame esančiu fondu besirūpinanti Angelė Mikelinskaitė, nekviestų, nepageidaujamų svečių režisierius nelaukdavo, įkyresniems galėdavo ir prieš nosį duris užtrenkti.
O štai pakviestieji ir tiksliai sutartu laiku atėjusieji būdavo maloniai priimami, svetainėje pasodinami, monologais apipinami ir paties maestro ruošta kava pavaišinami.
Pasakojimai apie ypatingą J. Miltinio kavą yra nuskambėję ne vienuose prisiminimuose – ja vaišinti ne tik teatro žmones.
A. Mikelinskaitė rodo bute ir dabar esančius kavos virimo ritualo reikmenis: pupelių skrudintuvę, kavamalę, parsivežtą iš Paryžiaus ir labai brangintą.
Pasakojama, kad rankinį kavos pupelių malimo malūnėlį režisierius taip vertino, jog jam dar gyvenant teatro bendrabutyje kilus gaisrui, pirmuosius nuo ugnies gelbėti puolęs tą malūnėlį ir savo portretą.
Svečius iš itin mažų puodukų J. Miltinis vaišindavo neįtikėtinai stipria kava.
„Kavos nereikia gailėti“, – sakydavo jis, paklaustas, kokia skonio paslaptis.
Bet į kavos ruošimo ceremoniją niekam neleisdavo įsikišti, bet kokios pagalbos atsisakydavo ir visada viską – nuo pupelių skrudinimo iki garuojančios kavos patiekimo į stalą – darė pats.
Ne tik kavos – ir raudonojo vyno gerbiamiems svečiams pas J. Miltinį būdavo pasiūloma, sūrio papjaustoma, marinuotų alyvuogių patiekiama ar kokiu ypatingu patiekalu pavaišinama.
Legendinis režisierius garsėjo gurmanišku skoniu ir iš Prancūzijos parsivežta gastronomine patirtimi. Turėjo jis ir iš Paryžiaus parsivežtą receptų knygą, ir savo paties lietuviškai bei prancūziškai užrašytų receptų sąrašą.
Tarsi varpų skambesys
Ne kartą J. Miltinio buto duris vėręs filmų apie šį režisierių kūrėjas, operatorius Albertas Petrauskas taip pat raudonuoju vynu buvo vaišintas ir mena, kaip krištolo taurėmis skambiai susidaužus pasigirdusį garsą režisierius pavadino „laidotuvių varpų skambesiu“.
Filmuota Maestro gyvenimo saulėlydyje – tuo metu jis savo namuose prieš kamerą samprotavo apie knygas, meną, atsakinėjo į klausimus.
Filme išlikęs epizodas, kaip atėjus medikei atlikti reikalingos procedūros, prie aparato prijungtas režisierius leidžia toliau filmuoti, tardamas: „Žmogus koks yra, toks.“
Tik kepurės, iki pusės išrengtas, nenusiima, sakosi negalintis nuoga galva būti, mat toji tuoj pradeda svaigti.
Po procedūros – vėl šeimininko ir svečių pokalbis prie aukštų raudonojo vyno taurių.
A. Petrauskas pasakoja, kad mintį filmuoti garsųjį režisierių davęs Juozas Bečelis. Tuometis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas pasiūlė nepraleisti galimybės įamžinti nusipelniusius garbaus amžiaus žmones.
„Baiminausi, argi mane, mėgėją operatorių, Maestro įsileis į namus, juk teko girdėti, kad jis net profesionalus nuo laiptų nuvarydavo“, – prisimena A. Petrauskas.
Bet buvo nuramintas, kad dėl to bus pasirūpinta, susitarta.
Filmo „Svečiuose pas režisierių Juozą Miltinį“ režisierius buvo Antanas Maciulevičius.
Pirmasis filmo kūrybinės grupės susitikimas su J. Miltiniu vyko monsinjoro Jono Juodelio bibliotekoje.
Dabar A. Petrauskas prisimena, kad įėjęs į monsinjoro biblioteką ir pamatęs jos didybę J. Miltinis susižavėjo ir tarė: „Mano biblioteka tik nykštukas, palyginus su šia.“
Nepaprasta asmenybė
Vėliau apsilankęs J. Miltinio namuose operatorius įsitikino: režisieriaus biblioteka toli gražu ne nykštukas.
Kambarys buvo pilnas knygų. Jos vos ne lubas siekiančiose lentynose, ant stalelių, ant rašomojo stalo – visur.
Nesunku suprasti, kas yra svarbiausia tokių namų šeimininko gyvenime. Tarp gausybės knygų įsitaisęs režisierius patvirtina: „Mano aplinka – knygos.“
Filmus apie J. Miltinį bei kitus įžymius asmenis kūręs operatorius A. Petrauskas įsitikinęs, kad antro tokio žmogaus, koks buvo režisierius, daugiau nėra ir vargu ar kada bus. Tai nepaprasta asmenybė – jos iki galo suprasti neįmanoma.
Užtat iš filmo galima sužinoti, koks buvo J. Miltinio, jau 80 metų perkopusio režisieriaus, požiūris į gyvenimą, meną, kokia jo kasdienybė.
Pasak operatoriaus, filmuose žiūrovas mato viską taip, kaip buvo – be jokių pagražinimų ar iškarpymų.
Svečiai per Juozines
Režisieriaus J. Miltinio gerbėjų ratas buvo didžiulis – pas jį viešėdavo teatro žmonės, rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, skulptoriai, įdomius vakarus leisdavę su taure raudonojo vyno.
A. Mikelinskaitė pasakoja, kad kovo mėnesį, per kiekvienas Juozines, be kitų sveikintojų, pas J. Miltinį būtinai užsukdavo ši trijulė: Vidmantas Krapavickas, nuo 1973 m. iki 1984 m. dirbęs Panevėžio dramos teatro pastatymų dalies vedėju, taip pat architektas, spektaklių scenografijų autorius Algimantas Mikėnas, 1961–1979 metais buvęs Panevėžio dramos teatro dailininku, bei dailininkas, skulptorius Juozas Šlivinskas.
Pastarieji – A. Mikėnas ir J. Šlivinskas vėliau tapo antkapinio J. Miltinio paminklo autoriais.
Jų kurtas paminklas iš granito ant J. Miltinio kapo Ramygalos gatvės Kristaus Karaliaus katedros kapinėse pastatytas 1995 metais. Kapavietė taip pat įtrauka į Kultūros paveldo registrą.
Išsaugota ateičiai
J. Miltinio memorialinis butas Algirdo gatvėje ir jame saugomas palikimas – didelė vertybė.
J. Miltinio fondo dokumentai apima 1927–1997 metus. Didžioji dalis dokumentų – lietuvių kalba. Yra rankraščių anglų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis.
Fonde – asmens dokumentai, apdovanojimai, garbės vardų suteikimo liudijimai, jubiliejiniai sveikinimai, korespondencija, literatūra apie J. Miltinį, pjesių vertimai, užrašai, konspektai, piešiniai, programų, dailės kūrinių atvirukų kolekcija, fotografijos.
Režisieriaus kauptoje kolekcijoje tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų nerasime nė vienos atsitiktinės, menkavertės.
J. Miltinis buvo nepaprastai apsiskaitęs, gebėjo skaityti net septyniomis kalbomis.
Kaip sako A. Mikelinskaitė, knygų jam atsiųsdavo draugai iš įvairių kraštų. Jie gaudavo tikslius Maestro nurodymus, kokios knygos, kelintų metų leidimo ir kt. jam reikia. O draugai surasdavo tas knygas ir atsiųsdavo, ant kai kurių savo ranka užrašydavo J. Miltiniui skirtus žodžius. Dabar šios knygos dėl tų užrašų dar vertingesnės.
Pasak A. Mikelinskaitės, viskas, kas režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis.
Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius.
Vis ragino mokytis kalbų, daug skaityti, būti smalsiems ir įtemptai dirbti. Sakydavo, jog iš karto galima atskirti tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.
Įvertintas Lietuvoje ir Prancūzijoje
Juozas Miltinis (gimė 1907 m. rugsėjo 3 d. Dabikinėje, Mažeikių apskritis, mirė 1994 m. liepos 13 d. Panevėžyje) – Lietuvos teatro aktorius, režisierius.
1913 m. šeimai persikėlus gyventi į motinos gimtinę Ramoniškėje, vaikystės vasaros prabėgo piemenaujant.
1920 m. Gyvoliuose, Grybauskų dvare pradėjo lankyti ketvirtąjį skyrių, vėliau mokėsi Viekšnių progimnazijoje, Kauno jėzuitų gimnazijoje.
Nuo 1927 m. dirbo Viekšnių valsčiaus raštininku ir privačiai išėjo visą gimnazijos kursą. 1928 m. vėl išvyko į Kauną ir iki 1931 m. lankė Vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro. Čia prasidėjo pirmieji aktoriaus bandymai profesionalioje scenoje.
1931–1932 m. Šiaulių dramos teatro aktorius.
1932 m. birželį išvyko į Prancūziją. Paryžiuje lankė Luvro meno mokyklą, klausėsi paskaitų Sorbonos universitete, 1933–1936 m. mokėsi Šarlio Diuleno vaidybos studijoje, vaidino Pathé Nathan kino studijos sukurtuose filmuose, taip pat Kapucinų bulvaro teatre.
1937 m. trumpam sugrįžo į Kauną.
1938 m., remiamas privačių asmenų, išvyko į Londoną, kur lankė teatrus, mokėsi kalbos.
Grįžęs pradėjo dirbti su Kauno Darbo rūmų teatro studiją lankiusiais jaunuoliais: Bronium Babkausku, Vaclovu Blėdžiu ir kitais.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, gruodį paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi, su teise režisuoti“. Panevėžio dramos teatras buvo pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio teatras-studija Lietuvoje.
1959–1980 m. Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius.
1980 m. pastatęs A. de Musse „Žibintą“, J. Miltinis atsisveikino su teatru.
Miesto Garbės piliečio vardas J. Miltiniui suteiktas 1980 metais, vėliau 1994-aisias jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
O jau po mirties, 1995-aisiais, režisieriaus nuopelnai įvertinti Prancūzijos Respublikos vyriausybės, jam suteiktas Meno ir literatūros ordino riterio vardas.
