Žymaus tapytojo Arvydo Martinaičio paroda „Spalvų zona 3“ yra tęstinė ir, autoriaus nuomone, ši trečioji pati geriausia – išgryninta, kompaktiška, išbaigta. Pirmąją šio ciklo parodą dailininkas rodė Vilniuje, Dailės akademijos galerijoje, antrą – Kaune, Meno parke, o trečią sukūrė specialiai Panevėžiui, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.
Dailininkas Arvydas Martinaitis tiesiog trykšta gera nuotaika. V. Benašo nuotr.
Svarbiausia – patirtis ir jausmai
Abstrakcija – aukštasis pilotažas. Menininkas, kilęs iš žymios dailininkų dinastijos, pripažįsta, kad ne kiekvienas supranta abstrakcijos grožį ir visas jos subtilybes, todėl tam, kad galėtų pats mėgautis tokia kūryba, kuri jam prie širdies, turi padirbėti tapydamas natiurmortus ir taip užsidirbti pragyvenimui.
„Tapant svarbiausia yra patirtis ir jausmai“, – teigė parodos autorius.
Jei vieno kurio nors komponento trūksta, vargu ar kūrinys bus geras. Dailininkas sako pats nesuprantąs, ar čia genetika, ar kiti veiksniai lemia, kad spalvos jam liejasi laisvai, ir paveikslą pavyksta nutapyti be didelio vargo.
Parodoje eksponuojama pastarųjų kelerių metų tapyba. Kaip tvirtina dailininkas, po 2011-ųjų jis ėmė taikyti kitą techniką: norint išgauti lengvumo įspūdį pasitelkiamas ne teptukas, o glaistyklė, be įprastų dažų, naudojami statybiniai dažai. Tokia technika sukelia nepaprastą lengvumo įspūdį, laisvės ir erdvės pojūtį.
„Padėtį kontroliuoja nebe smulkūs, nors svarbūs kontūrai, o labai dideli, bėgantys, srūvantys į begalybę išsiliejimai. Dėl to ir prisireikia kitokių dažų ir kitokio potėpio, tai yra nebe potėpio, o liejimo. Didelius formatus tapytojas kuria nebe stačiai, ne kaip molbertinę tapybą, o ant žemės. Jis turi suvaldyti ir pasikeitusią padėtį, ir dydžius, ir spalvų pamatymą.
Spalvos tekėjimas, susiturėjimas, susidūrimas ir virtimas kuo nors kitu, chaotiški pavidalai – ir yra ta nuolatinė gyvenimo žaismė, kurią pristato mums tapytojas“, – apie A. Martinaičio tapybą kalbėjo humanitarinių mokslų daktarė, dailėtyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė.
Kiekvienam reikia spalvų
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė dėkojo parodos autoriui už spalvas, už gerą energiją ir padovanojo jam knygą „Teatras kaip Ugnies žemė“, kurią sudarė šios bibliotekos padalinio – J. Miltinio palikimo studijų centro – vadovė Angelė Mikelinskaitė.
Direktorė priminė, kad šiame centre, legendinio režisieriaus J. Miltinio sukauptoje meno kolekcijoje, yra ir iškilaus dailininko Antano Martinaičio, parodos autoriaus tėvo, nutapytas paveikslas.
„Nusprendėme panevėžiečiams parodyti šviesių, spalvingų darbų. Kai kabino šią parodą, pasijutau tarsi Pietų Amerikoje. Prisipažinkime, kad kiekvienam reikia tų spalvų. A. Martinaitis – ne naujokas mūsų erdvėse. Prieš penkerius metus jis rodė savo darbus bibliotekoje vykusioje bendroje parodoje „Savęs medžioklėje“, o šįkart – personalinė paroda“, – pristatydama autorių sakė šios parodos kuratorė, Menų centro Dailės skyriaus vedėja Vida Mikelevičiūtė.
Paveikslų išbandymas laiku
Paveikslas dar turi ištverti laiko išbandymą. Jei po savaitės jis vis dar patinka, tai jam lemta gyventi ilgai. Jei ne – dailininkas savo darbą užtapo. Beje, būna ir tokių abstrakcijų, kurioms menininkas leidžia pagyventi visą mėnesį, bet paskui nusprendžia, kad vis dėlto darbą reikia užtapyti.
Per parodos „Spalvų zona 3“ atidarymą Arvydas papasakojo, kad taip elgdavosi ir jo tėvas – dailininkas Antanas Martinaitis. Nepavykusius kūrinius jis užtapydavo dažniausiai geltona spalva, todėl ir parodoje eksponuojamame viename paveiksle, skirtame tėvui, panaudotas geltonas koloritas.
Įdomu, kad žymus panevėžietis dailininkas, abstrakcijos meistras Klausutis Beržanskis elgdavosi taip pat. Daugybę savo sukurtų paveikslų jis užtapydavo, nors galbūt menotyrininkams jie būtų atrodę tikri šedevrai.
Spinduliuoja gerą energiją
Parodą pristatęs menotyrininkas, dailininkas Sigitas Laurinavičius seniai domisi A. Martinaičio tapyba ir gali ją išanalizuoti net geriau nei pats autorius. Jų bičiulystė prasidėjo prieš penkiolika metų nuo Žiemgalos dailininkų plenero.
„Arvydo kūrybą galima apibūdinti taip: visko daug ir labai gera energija. Jis toks žmogus, kad net būdamas blogos nuotaikos sugeba išspinduliuoti ką nors produktyvaus. Jis – geras emocijas taškantis į visas puses ir užkrečiantis tuo visus. Kodėl aš kalbu apie Arvydo asmenybę? Todėl, kad tikra kūryba – savęs parodymas pasirinktomis raiškos priemonėmis.
Jau pats ciklo pavadinimas „Spalvų zona“ kalba apie tam tikrą spalvų teritoriją. Apie kokias spalvas kalbame – ar apie dažus, ar apie spalvinius santykius, ar apie gyvenimo spalvas? Būčiau linkęs šioje parodoje visas dimensijas sieti į vieną. Nemaskuotų, neišgražintų, išreikštų, nugremžtų dažų pasaulis atrodo labai stichiškai, bet ta stichija turi labai racionalų grūdą. Tai nėra atsitiktiniai, netyčiniai pasidrabstymai. Racionalus pradas, kad suvokiama, ką darai. Nuo to spalvinė visuma, šių paveikslų sandara tampa dar įdomesnė.
Viskas atrodo taip lengvai padaryta. Tarsi be jokių pastangų, be jokio vargo. Tačiau siūlyčiau neapsigauti. Tam, kad pasiektum tokį spalvinį koloritą, spalva negali šiaip sau sukristi. Gal į vieną ar du darbus ir galėtų, bet kai turime ne vienerius metus besitęsiančią kolekciją, tai kalbėkime apie kūrybinį intelektą. Tai jau yra meistriškumo dalykas“, – pabrėžė S. Laurinavičius.
Dailininkas A. Martinaitis, kurdamas tris „Spalvų zonas“, perėjo tam tikrą eksperimentų ir apmąstymų kelią. Dabar ruošiasi įžengti į oranžinį periodą – sukurti oranžinės spalvos pasaulį, kuriame kartu su jo abstrakčia tapyba susilies Joanos Gelažiūtės performansas ir instaliacija.
Virginija JANUŠEVIČIENĖ
