Technikos mokslų daktaras ir docentas Vytautas Venckevičius bendražygių vadinamas tiesos nešėju. Dviejų knygų autorius, tokiu savo asmenybės apibūdinimu didžiuojasi.
Dvi knygas išleidęs Panevėžyje gyvenantis Vytautas Venckevičius žada rašyti tol, kol leis sveikata.
Naujausią knygą „Lietuva, ar išliksi savimi?“ sudaro keturi skyriai. Pirmajame sudėti žiniasklaidoje publikuoti, 2008–2015 metais parašyti pilietinės publicistikos straipsniai. V. Venckevičius savo įžvalgas apie šalies politinį ir socialinį gyvenimą pradėjo spausdinti 1991-aisiais, dažniausiai „Lietuvos aido“ laikraštyje.
Knygoje galima rasti mokslų daktaro įvairių pasaulio šalių kolegų laiškų. V. Venckevičius dalijasi ir savo prisiminimais apie statybos mokslų studijas Panevėžyje.
2013 metais išleistoje knygoje „Kas patirta – permąstyta ir parašyta“ numatomi lietuvių tautai ir gimtajai kalbai gresiantys globalizacijos pavojai, pasakojama apie tolimas keliones.
Autorius visais klausimais turi savo nuomonę ir nebijo susilaukti neigiamų atsiliepimų ar netgi kritikos, nes visuomet stengėsi elgtis ir rašyti kaip neformalus Lietuvos pilietis.
„Savo knygos įžangoje sudėjau viską, ko neradau straipsniuose. Aš ten surašiau, kodėl taip atsitiko, jog dabar esu būtent toks, apie kokį visi pasakoja, – apie knygos „Lietuva, ar išliksi savimi?“ įžanginį žodį sakė V. Venckevičius ir pridūrė: – Mėgstu su žmonėmis padiskutuoti ar netgi pasiginčyti.“
Likimo vingiai
V. Venckevičius atskleidė vaikystėje labai bijojęs eiti į mokyklą, nes girdėjęs gandų, kad ten vaikus muša. Ją pradėjo lankyti beveik devynerių ir tvirtina, kad buvo ir už jį vyresnių pradinukų.
„Mokykloje buvo visai neblogai, niekas ten manęs nemušė, bet vieną kartą pirmoje klasėje teko klūpėti kampe“, – vaikystės įspūdžiais dalijosi knygų autorius ir prisiminė savo pirmąjį mokytoją, rašytojo Jono Avyžiaus brolį Stasį.
Baigęs mokyklą V. Venckevičius norėjo savo gyvenimą susieti su literatūros studijomis, bet tėvas perspėjo: jei taps mokytoju, reikės politikuoti. Tad įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją.
„Studijuoti pradėjau rugsėjo 1-ąją, o mano tėvas rugsėjo 7-ąją įstojo į Mordovijos universitetą. Jis mėgdavo politikuoti, vis sakydavo: „Lietuva bus laisva“, – kalbėjo V. Venckevičius.
Jis neslepia savo pasididžiavimo, kad kilęs iš Pakruojo rajono Mišeikių kaimo. Šiuo metu visuomenės veikėjas rengia trečiąją knygą – pasakos kelių kaimų istoriją.
„Galiu drąsiai prisipažinti, kad esu netgi ne iš kaimo, o iš vienkiemio, esančio prie pamiškės“, – juokavo V. Venckevičius. Abiejų leidinių viršeliuose – tėviškės laukų ir griuvėsių vaizdai.
Vyras neslepia, kad pirmąja ir pagrindine jo knygų bei straipsnių redaktore ir patarėja visuomet būna žmona Danutė.
Grąžino nostalgija
Knygoje „Lietuva, ar išliksi savimi?“ pateikiamas interviu su V. Venckevičiaus dukra Vaida Peteraitis, kuri prieš kelerius metus paliko Australiją ir su šeima apsigyveno Vilniuje. Dabar šeima įsikūrė Alytaus rajone esančiame dvare.
„Ne tėtis nusprendė, kad aš grįžčiau į Lietuvą. Mūsų šeimoje patriotiškumo jausmas yra giliai įsišaknijęs“, – teigė moteris.
Ji į Australiją išvyko 1995 metais. Kadangi jau buvo suaugusi, tėvai nuo tokio žingsnio sulaikyti negalėjo. Ten Vaida ištekėjo ir susilaukė trijų atžalų.
„Lietuvos ilgesys visuomet buvo manyje. Vis galvodavau, kaip ten žmonės gyvena, kas ten vyksta, nes informacijos apie šalį daug neturėjome“, – sakė V. Peteraitis.
Ji su vaikais Lietuvoje ketino pabūti metus, tačiau toli nuo šeimos vyras ilgai neištvėrė, todėl, pardavęs ūkį, atskrido. Moteris apgailestauja, kad vyriausia dukra ruošiasi grįžti į šalį, kurioje gimė.
„Jai jau aštuoniolika ir mes negalime jos sustabdyti. Dukra turi įvairiausių planų ir jai linkime sėkmės, – kalbėjo moteris. – O mes tikime, kad pasiliksime čia ilgam ir kiek įmanoma stengsimės puoselėti lietuvybę“.
Faktai
Vytautas Venckevičius gimė Pakruojo rajono Mišeikių kaime. 1962-aisiais baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, tapo statybos inžinieriumi, iki 1968 metų dirbo Panevėžio politechnikume.
1965–2005 metais darbavosi KPI (KTU) Panevėžio padalinyje, Statybos technikos katedroje, o 2000–2005 metais – Šiaulių universiteto Statybos inžinerijos katedroje.
Ilgą laiką prisidėjo prie statybos technikų ir inžinierių rengimo, o 2005 metais pasitraukė į užtarnautą poilsį.
Audinga SATKŪNAITĖ
