Urtę Padkauskaitę iš „Minties“ gimnazijos pastebėjo mokytoja, mūsų projekto ambasadorė Adelė Samuolienė. Urtei būdingas dramatiškesnės socialinės intrigos sukūrimas. Jai artimas veiksmas, vykstantis nenutolstant nuo realistiškos aplinkos.
Urtė Padkauskaitė (12 kl.)
Bendraklasė Milda džiaugiasi, turėdama tokią draugę: „Urtė turi gerą humoro jausmą, būnant šalia jos visada mano veide galima pamatyti šypseną. Ji visada ištiesia pagalbos ranką, pasiaukoja dėl savo draugų, stengiasi elgtis teisingai, vengia savanaudiškų minčių. Urtė turi lakią vaizduotę, yra kūrybinga.“
Berniukas, kuris norėjo pabėgti
Saulė šviečia per ryškiai ir, nors krintantys ryškiai išmarginti klevo lapai ją šiek tiek temdo, visgi, nusprendžia Aidas, per graži diena tūnoti už keturių sienų. Jis norėtų bėgioti ir vartytis lapų krūvoje su Karolina iš kaimynų buto, tačiau tiesiog sėdi vežimėlyje, dantyse įsikandęs knygą. Bent jau čia jo nevaržo niekas: jokių metalinių griozdiškų ratų, kurie įklimptų po lietaus sudrėkusioje žemėje, ir jokių suaugusiųjų, kurie skaito vis tą patį nuobodų pamokslą apie tai, kaip jis negali žaisti su kitais vaikais. Skaitydamas jis gali tiesiog atsiversti knygą ir pabėgti nuo realybės, knygos Aidą nukelia tarsi į kitą pasaulį, kur jis laisvai galėdavo bėgioti džiunglėse su tigrais, kautis su iškilmingais riteriais, gindamas karalienės garbę, o jeigu taip jau panorėdavo, netgi skrajoti po dangaus platybes su sakalais. Aidas galėdavo skaityti valandų valandas ir taip įsijausti, jog net nepastebėdavo, kaip išdžiūdavo burna, negirdėdavo, kai tėvas belsdavosi į sunkias ąžuolines duris.
