Lietuva skaičiuoja dvidešimt penktuosius laisvės ir nepriklausomybės metus. Ir nors ketvirtis amžiaus valstybei tik mažas žingsnis, jis istorijos puslapiuose ir žmonių sąmonėje paliko gilų įspaudą. Klupdama, šlubčiodama, neretai ir pliekiama, Lietuva kaip valstybė ir toliau vis dar ieško savojo kelio.
Politologų teigimu, didžioji dalis visuomenės yra nusivylusi. Nors ekonominė ir socialinė situacija Lietuvoje pastebimai pagerėjusi, ji neatitinka žmonių lūkesčių.“ Sekundės“ archyvo nuotr.
Laisvės stebuklas
Tai, kad Lietuva kartu su kitomis Baltijos sesėmis savo laisvę atgavo ne ginklais, o daina, jau yra stebuklas. Kaip ir tai, kad istorijos verpetuose Lietuva kaip valstybė ne kartą buvo išnykusi iš žemėlapio, tačiau dėl begalinio tautos noro išsaugoti savo tapatumą kaip feniksas iš pelenų atgijo.
Tačiau nuslūgus to stebuklo euforijai Lietuva suprato, kad laisvės kelias nėra lengvas. Nepatyrimas, klaidos, išorės jėgų spaudimas ir kitos aplinkybės lėmė, kad ir dabar, nužingsniavus ketvirtį amžiaus, tas kelias vis dar duobėtas.
Kaip teigė politologas ir istorikas Algis Krupavičius, nepriklausomybės aušroje vienas svarbiausių tikslų, vienijusių visą tautą, buvo nepriklausomybė ir demokratijos įtvirtinimas bei integracija į Euroatlantines struktūras – Europos Sąjungą ir NATO. Ir visa tai užtruko daugiau kaip dešimtmetį.
„Nors oficialiai Lietuvos valstybė buvo pripažinta 1991 m. rugpjūtį po pučo Maskvoje, tarptautinio pripažinimo dar teko palaukti iki 2004 m., kai Lietuva tapo visateise NATO ir Europos Sąjungos nare. Iki to reikėjo nueiti visai nemenką kelią“, – kalbėjo A. Krupavičius.
Pasak politologo, dabar Lietuva neturi išsikėlusi jokių didelių tikslų, išskyrus iššūkius, su kuriais susiduria ir kitos Europos šalys. Tačiau ši savotiška ramybės būsena apgaulinga.
„Nepriklausomybės pradžioje tarp politikų buvo juntama labai aštri konfrontacija, nepakantumas vienas kitam. Ypač dešinysis sparnas stokojo tolerancijos ir pagarbos. Bet kartu su integracija į Europos Sąjungą to nepakantumo gerokai sumažėjo. Vis dar būna tų incidentų, ypač prieš rinkimus, tačiau politikai tapo tolerantiškesni ir civilizuotesni. Tačiau atsirado kita problema – žmonės visiškai nebepasitiki politikais“, – „Sekundei“ teigė politologas.
Euforiją pakeitė nusivylimas
Politologo ir istoriko A. Krupavičiaus nuomone, Lietuva daug sparčiau eitų pažangos keliu, jeigu būtų daugiau socialinio teisingumo ir atliepiami labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių interesai. VDU nuotr.
Pagrindinė priežastis ta, kad nepriklausomybės pradžioje tiek politikos elitas, tiek ir visuomenė sutarė dėl valstybės tikslų ir siekių, tačiau labai greitai žmonės nusivylė politika ir tas nusivylimas tęsiasi iki šiol. Todėl per kiekvienus rinkimus į valdžią ateina pramogų verslo veikėjai, „violetiniai“ ir apskritai nieko bendro neturintys su politika asmenys, tačiau dosniai dalijantys pažadus, kuriais žmonės vis dar tiki.
Pasak A. Krupavičiaus, atsitiktiniai asmenys politikoje tik rodo visuomenės nebrandumą. Ir pagrindinė problema yra ne tie vienadieniai veikėjai, o tikrieji politikai, kurie nepateisina žmonių lūkesčių. Arba dar blogiau – neretai įsivelia į korupcijos skandalus ar neaiškias aferas, taip pamindami žmonių pasitikėjimą apskritai skaidria politika.
„Didžioji dalis visuomenės yra nusivylusi. Nors ekonominė ir socialinė situacija Lietuvoje pastebimai pagerėjusi, ji neatitinka žmonių lūkesčių. Tai yra pagrindinis veiksnys, kodėl ta nusivylimo politika banga neslūgsta iki šiol. Politikai ragina žmones vertinti kelią, kurį nuėjo Lietuva per tą ketvirtį amžiaus, tačiau kitos šalys pažangos keliu ėjo daug sparčiau. Turėtume save lyginti ne su blogiausiais, o sėkmingiausiais pavyzdžiais. Lietuva per dvidešimt penkerius metus pasiekė tikrai nemažai, tačiau turime pripažinti, kad nesame geriausias pavyzdys, kaip turėtų vystytis pažangi šalis“, – teigė A. Krupavičius.
Trūksta politinio jautrumo
Pagrindinės klaidos, anot politologo, tai, kad nebuvo atsigręžta į socialines problemas. Visuomenei dar labai trūksta socialinio solidarumo ir teisingumo.
„Kai prieš aštuonerius metus Lietuvoje kilo krizė, Lietuva buvo, galima sakyti, vienintelė valstybė, šią krizę bandžiusi suvaldyti labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – pensininkų, bedarbių, neįgaliųjų sąskaita. Būtent to socialinio jautrumo politikoje, nepaisant daugelio kalbų, labiausiai ir pristingama“, – mano pašnekovas.
Nepasitenkinimo savo valstybe ženklų yra ir daugiau. Visų pirma milžiniška emigracija į kitas Vakarų Europos šalis. Daug ką pasako ir tai, kad Lietuva stovi ant demografinės bedugnės krašto – esame labiausiai senstanti tauta, o jauni žmonės, galintys gausinti Lietuvos populiaciją, tai daro svetur. Lietuvos įvaizdžio negerina ir įvairiose srityse įsišaknijusi korupcija bei spragos teisėsaugoje.
„Lietuva nuėjo nemenką kelią, kad taptų demokratine valstybe pagal formą ir turinį, tačiau gyvenimo kokybė dar ne tokia. Tad orientyras kaip ir aiškus – daugiau socialinio teisingumo, lygybės, darnos. Jeigu tuo keliu bus einama, pažanga tikrai ateis ir situacija keisis į gera“, – mano A. Krupavičius.
Vyčio klajonės
Profesorius, istorikas Alfredas Bumblauskas į Lietuvos nepriklausomybės metus žvelgia gana optimistiškai. Anot profesoriaus, nors ketvirtis amžiaus valstybei tik mažas žingsnelis visoje jos gyvavimo istorijoje, tačiau šis žingsnis itin reikšmingas – Lietuva niekada istorijoje neturėjo tiek sąjungininkų ir „gerųjų“ kaimynų kaip dabar.
„Ketvirtis amžiaus valstybei yra ir daug, ir mažai. Daug ta prasme, kad niekada neturėjome progos laisvai reguliuoti savo visuomenės gyvenimo ir niekada neturėjome tokios sąjungininkų paramos. Bet kartu ir mažai, nes daugelyje gyvenimo sričių dar daug ko nespėta padaryti“, – mano A. Bumblauskas.
Jeigu reikėtų įvardyti svarbiausią pastarųjų dvidešimt penkerių metų pokytį visuomenėje, neabejotinai tai būtų vidinis žmonių išlaisvėjimas. Be abejo, viso to kaina ir kartu rezultatas – emigracija. Tiesa, anot profesoriaus, jokiu būdu negalima teigti, kad emigracija yra tik nepriklausomybės reiškinys. Istorijoje žinoma, kad žmonės emigruoti pradėjo jau po baudžiavos panaikinimo ir gausesnės emigracijos bangos kildavo tada, kai atsiverdavo sienos ir žmonės galėdavo išvažiuoti – ten, kur geriau.
„Emigracija yra savotiška sąskaita už mūsų gerovę. Didžiausia problema tikriausiai yra ta, kad visuomenė daug greičiau nei valstybė adaptavosi prie Vakarų. Ji vis dar per daug korumpuota ir biurokratizuota, nors daugelyje gyvenimo sričių jau galima justi ne komunistinio rojaus, o Vakarų pasaulio atspindžius. Kai kas galėtų ir paprieštarauti man, juk tam reikėjo paaukoti ir savo nacionalinę valiutą – litą, mūsų tapatybės dalį, tačiau S. Darius ir S. Girėnas niekada nebūtų tiek nuskridę, kiek nujojo vytis. Juk dabar lietuviškomis euro monetomis galima atsiskaityti net Kanaruose“, – kalbėjo istorikas.
Sovietmečio atgarsiai
Profesoriaus A. Bumblausko teigimu, nors oficiali statistika teigia, kad Lietuvoje didelė visuomenės dalis skursta, vartojimo požiūriu nebuvo turtingesnio laikotarpio Lietuvos istorijoje kaip dabar. „Delfi nuotr.
Skeptikams ir bambekliams, aiškinantiems, kad Lietuva gerovės valstybes vejasi vėžlio žingsniu ir čia gyventi ir išgyventi darosi vis sunkiau, A. Bumblauskas turi savo atsakymą – per visą savo istoriją Lietuvos žmonės negyveno taip gerai, kaip dabar. Profesoriaus nuomone, gyvenime būna visko ir kiekvienas atvejis individualus, bet dažniausiai dėl blogo gyvenimo dejuoja piktavaliai, kurie priklausė sovietinei grietinėlei ir įprato viską gauti iš valdžios, arba tie, kurie gyvenimo pilnatvę matuoja tik materialinėmis vertybėmis.
„Paskutinis badas Lietuvoje buvo 1867 m., tad apie badą dabar net negalime kalbėti. Atvirkščiai, vartojimo požiūriu Lietuvos istorijoje neturime turtingesnio laikotarpio. Nors nemėgstu žodžio „dvasingas“, bet pasitenkinimas gyvenimu atsiranda tik tuomet, kai žmogus gyvenime siekia daugiau nei vien materialinė gerovė, nes visada bus tokių, kurie turės daugiau. Kita vertus, kuo demokratiškesnė visuomenė, tuo daugiau galimybių padėti ar sušelpti“, – teigė A. Bumblauskas.
Nepramintais takais
Žvelgiant į nepriklausomybės ketvirtį skaičių kalba, nors ėjimą gerovės link stabdė nepalankios aplinkybės, sovietinės praeities šleifas ir pačių klaidos, Lietuvos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių Europos Sąjungoje.
Pasak Lietuvos ekonomisto, makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos eksperto, socialinių mokslų daktaro Raimondo Kuodžio, Lietuva, kaip ir kitos iš Sovietų Sąjungos glėbio ištrūkusios šalys, yra savotiškas unikumas – iki tol nė vienai pasaulio valstybei neteko transformuotis iš komunistinės sistemos į rinka pagrįstą demokratinę santvarką. Ir tas perėjimas į rinkos ekonomiką nebuvo lengvas, nes būta ir spontaniškumo, ir klaidų, ir tiesiog nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių.
„Suprantama, kad žengti tokiu neišvaikščiotu keliu, neturėjus galimybės išžvalgyti jame laukiančių įkalnių ir nuokalnių, mažai tegalint pasiremti tuo keliu nepalyginamai toliau pažengusių šalių patirtimi ir velkant buvusios komunistinės sistemos praeities naštą, nebuvo paprasta. Juolab kad, be vidinės transformacijos, dar trapiai ir pažeidžiamai Lietuvos ekonomikai nuolat teko ir tebetenka reaguoti į išorės aplinkos metamus iššūkius: sovietinės sistemos griūtį, didelį ekonominį poveikį pirmaisiais nepriklausomybės metais vis dar turėjusios Rusijos finansų krizę, integracijos į Europos Sąjungos bendrąją rinką keliamus reikalavimus, pasaulio finansų rinkas apėmusią krizę“, – vardijo R. Kuodis.
Pakilimų ir nuosmukių metai
Vienas didžiausių nepriklausomos Lietuvos iššūkių – masinė jaunų žmonių emigracija. Eltos nuotr.
Sunkiausi buvo patys pirmieji metai, kai Lietuvos ūkį ištiko didžiulis nuosmukis, o infliacija siekė kelis šimtus ar net daugiau kaip tūkstantį procentų per metus. Nors dėl tokios padėties žmonės kaltino politikus, anot ekonomisto, tai buvo savotiška kaina už buvimą ilgą laiką sovietinės sistemos dalimi. Ir tik nuo 1994 m., šaliai įsivedus nacionalinę valiutą – litą ir jį susiejus su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu, ekonomika pradėjo atsigauti. 1995 m. realusis BPV padidėjo 3,3 proc., 1996 m. – jau 4,7 proc., o dar po metų siekė 7, 3 proc.
Deja, Lietuvos ekonomikai palankų raidos tarpsnį nutraukė prasidėjusi Rusijos krizė: bendrasis vidaus produktas sumažėjo net 4,1 proc., nedarbo lygis siekė daugiau kaip 10 proc., o valstybės finansai balansavo ties labai pavojinga riba, valstybės skola vis augo. Suvaldyti krizę pavyko tik 2000 m., o sparčiai kilti ekonomika pradėjo dar po ketverių metų. Tačiau dėl nekilnojamojo turto kainų burbulo, pasaulinės finansų krizės ir kitų nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių Lietuva vėl nuo 2008 m. priversta veržtis diržus. Tačiau atrodo, kad ir šią krizę pavyko suvaldyti.
„Krizės, ypač kai nėra kur trauktis, dažnai paskatina imtis ryžtingų veiksmų. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvai pavyks įveikti sudėtingus laikotarpius ir grįžti į pažangos kelią“, – sakė R. Kuodis.
Skaičiai
Statistikos departamento duomenimis, 1990 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 694 tūkst., 2016 m. rugpjūtį – 2 mln. 867 tūkst.
Gyventojų skaičius per 25 metus sumažėjo penktadaliu.
Bendrasis gimstamumo rodiklis (gimusiųjų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų) 1990 m. sudarė 15,4, 2015 m. – 10,8.
Per 1994–2014 m. laikotarpį (nuo lito įvedimo) minimalioji mėnesinė alga padidėjo 23,1 karto ir šiuo metu sudaro 380 Eur (1994 m. – 16,4 EUR).
Per dvidešimt metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 7,58 karto ir 2015 m. sudarė 714,1 Eur (1994 m. – 94,2 Eur): valstybės sektoriuje išaugo beveik septynis kartus ir 2015 m. sudarė 750,3 Eur (1994 m. – 107,4 Eur), privačiajame – 8,4 karto ir 2015 m. sudarė 696,1 Eur (1994 m. – 82,5 Eur).
Kaip ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, didžiausia gyventojų piniginių vartojimo išlaidų dalis tenka maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, tačiau ši dalis sumažėjo beveik perpus (1992 m. ji sudarė 44,8 proc., 2015 m. – 24,7 proc. visų piniginių vartojimo išlaidų).
Dovilė Barvičiūtė
