Ilgus šimtmečius kaimų žolininkai būdavo bene vieninteliai sunegalavusiųjų gelbėtojai – patariantys, užkalbantys, dūmais aprūkantys. Šių dienų žolininkai, išsaugoję protėvių žinias ir patirtis, irgi nenusileidžia – jeigu reikia, patars, žolelių parinks ir netgi piktąsias dvasias atbaidys.
Dosnusis birželis kviečia į grožio, įvairovės, spalvų ir kvapų šventę – kiekvienam prieinamą, nieko nekainuojančią ir dosnią.
Gamtos dovanojama žolynų žydėjimo šventė šiuo metu visur – laukuose, pievose, paupiuose ir net pačiuose mažiausiuose ploteliuose iš vešlios žalumos žvelgia baltomis, rausvomis, melsvomis ar geltonomis vasaros žiedų akelėmis.
Kaip ir visos šventės, žydėjimas tęsis neilgai – netrukus po Joninių jau ir spalvų, ir kvapų, ir žolynų galių pradės mažėti.
Bet jais pasidžiaugti laiko dar liko. Ir net speciali proga yra. Žolynų paslaptis pasirengusios atskleisti tikros jų žinovės – Trakiškio žolininkės.
O šį penktadienį. birželio 13-ąją, nuo 19 valandos jos kviečia į susitikimą Trakiškyje, prie kultūros centro.
Jau trečią dešimtmetį aktyviai veikiančios žolininkės šį vakarą, pasipuošusios prie gamtos žalumos derančiomis suknelėmis, pasakos apie krašto žolynus, apie juos dainuos, vaišins arbatomis ir net atliks paslaptingus sveikatinimo ritualus.
Pins žiedų vainiką
Bus ir išskirtinis renginio akcentas – šventės dalyviai iš žolynų pins ilgą vainiką, skirtą savajam Trakiškiui.
„Lauko žiedų vainikai neatskiriama birželio švenčių dalis. Jie visada būdavo pinami ir Trakiškyje, bet tik nedideli, individualūs. Šį kartą bus kitaip – pinsime vieną didelį vainiką visiems“, – pasakoja šventės rengėja Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė.
Trakiškio vainikas turėtų tapti įspūdinga šventės puošmena – jame viena šalia kitos rikiuosis pievų smilgos, liepų, ąžuolo šakelės, puošniosios katžolės, ramunės ir daugybė kitų krašto žemės užaugintų ir darbščiųjų žolininkių surinktų gėlių ir žolių.
Bepinant vainiką ir patarimų bus dalijama – kad niekas nepamirštų augalų galios, jų sveikatinančių ir net gydančių savybių.
Juk tikra tiesa, kad nusiprausus birželio rasa, veidas tampa skaistesnis ir gražesnis, kad išgėrus žolelių arbatos, gali pasijusti ir nuramintas, ir pakylėtas, ir sustiprėjęs.
Tad visą vakarą Trakiškyje tvyros žolynų garbinimo dvasia. Tiek žolininkių vienoje vietoje nelabai kur kitur ir sutiksi. Pavienių yra dažname miestelyje, tačiau, kad tiek daug, net vienuolika, jų susiburtų ir veiktų drauge – retenybė.
„Žavėsimės žolynais, juos liesim, dėliosim, uostysim, apie juos dainas dainuosim, arbatas iš jų virsim, patarimais dalinsimės“, – vardija V. Šaparnienė-Kišonienė.
Laimės arbata – sveikatai
Trakiškio žolininkės didžiuojasi jau daug metų verdama laimės arbata. Ir šį penktadienio vakarą Trakiškio svečiai bus vaišinami ne šiaip sau skambiu vardu vadinama arbata.
„Juk laimė – visų pirma sveikata. O geriant tokią arbatą imunitetas stiprėja ir organizmas jau nebepasiduoda įvairioms negalioms“, – tikina žolininkės.
Kvapioje ir gardžioje arbatoje yra galingų ingredientų: juodųjų serbentų lapų, ežiuolių, šaltmėčių ir kraujažolių – nuo seno pripažintų sveikatos stiprintojų.
Gydymas vaistingaisiais augalais, praeityje buvęs bene svarbiausiu sveikatinimo būdų, ir dabar gana populiarus. Tie, kurie patys augalų galimybių nežino, žolininkų teiraujasi, patarimų klausia.
Visoje Lietuvoje žinomų Trakiškio žolininkių būrelio vadovė sako, kad jau ne visos nuo pirmųjų dienų veikloje dalyvaujančios moterys turi sveikatos ir į pievas, ir į žmonių susibūrimus, renginius eiti.
O kai kurios ir šios žemės takeliais nebevaikšto – atlikusios savo gražią, kilnią gyvenimo misiją jau iškeliavusios amžinybėn.
Dabar iš aktyviausių vadovė mini Valentiną Valuškienę, Stasę Miliauskienę, Vladislavą Tumelienę, Gražiną Žilinskienę ir kitas.
Kas tas „stanauninkas“?
Trakiškio žolininkėms dabar įtemptas metas.
Rajone ir už jo ribų plačiai žinomos entuziastės vasarą nuolat kviečiamos į renginius, o ir pačios juos organizuoja.
Negana to, šiuo metu prasidėjo žolininkių darbymetis – pats žaliavos rinkimo įkarštis. Juk iki Joninių ir per jas surinktos žolelės – pačios veiksmingiausios.
O tų žolelių reikia daug – veiklos dirvonai platūs, o ir neblėstantis siekis tobulėti, sužinoti kuo daugiau veja į priekį.
Moterys sako, jog iš maždaug 500-ų Lietuvoje naudojamų vaistažolių rūšių jos pažįsta per 60. Tobulėti yra kur – prie to skaičiaus nuolat prisideda naujų.
V. Šaparnienė-Kišonienė pasakoja, kaip vienam renginy prie jų priėjęs vyriškis teiravosi, ar nežinančios žolelės, vadinamos „stanauninku“.
Jis prisiminė, jog sunkiais pokario metais jo mama ta žolele skrandžio, virškinimo sutrikimus sėkmingai gydydavusi.
„Nežinojome tokios žolelės, bet pradėjome domėtis, ieškoti informacijos ir to augalo. Gaila, mūsų krašte jis auga retai kur, bet pavyko rasti“, – didžiuojasi žolininkė.
Pasirodo, jog „stanauninku“ vadinama skėtinė marenikė, auganti sausuose pušynuose, šiluose ir žydinti birželio–liepos mėnesiais.
Tinka nuo daugelio negalavimų, galimi ir kompresai nuo odos bėrimų. Skėtinė marenikė vartojama visa – ir lapai, ir stiebai, ir žiedai.
„Nors nelabai paplitusi, bet dabar ir mums jau žinoma, jos ieškome, naudojame“, – sako vadovė ir primena, kad Trakiškio žolininkės ne gydo, o tiesiog dalijasi savo žiniomis, patirtimi, konsultuoja ir pataria.
Visos vienuolika aktyvių žolininkių tikina, kad svarbiausias jų tikslas priminti žmonėms augalų vertę, supažindinti su vaistažolėmis, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga, kada jas geriausia rinkti, kokios jų naudingos savybės.
O dar trakiškietės įsisavinusios ir vieną paslaptingą, anksčiau tik žiniuonėms ar raganoms priskiriamą ritualą, kurį atlieka įvairių švenčių metu.
Visą straipsnį skaitykite birželio 13 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.
