Profesionalią slaugytojų pagalbą siūlančių įstaigų
paslaugos prieinamos ne visiems sunkiems ligoniams. Savimi pasirūpinti
negalinčiojo sąskaita taupantys pinigus artimieji linkę mokėti vos kelis litus
per dieną ir žinių, ir įgūdžių neturinčiai, o neretai ir įtartinai slaugytojai
iš gatvės, nei gerokai didesnę sumą pakloti specialistams. Deja, net ir pinigai
negarantuoja, kad ligoniu bus bet kada tinkamai pasirūpinta – šias paslaugas
teikiančių įstaigų darbuotojai savo klientus tegali lankyti vos kelias valandas
per parą. Medikai neslėpė: problema ne ta, kad trūksta šios srities specialistų,
o per mažos jų etatams skiriamos lėšos.
Slauga visą dieną – per didelė prabanga
VšĮ Integruotų sveikatos paslaugų centre dirba trys kvalifikuotos slaugytojos. Anot centro slaugytojos Kristinos Žvybaitės, nors Panevėžio kolegijos Sveikatos fakultetas rengia ne tik merginas, bet ir vaikinus slaugytojus, bet šia praktika sutinka verstis ypač mažai stipriosios lyties atstovų. “Tikriausiai slaugytojos užmokestis moters poreikius dar tenkina, bet vyrui iš šios specialybės uždirbto atlygio išlaikyti šeimą, rūpintis buitimi labai sunku”, – neslėpė K.Žvybaitė. Jos teigimu, vidutinis jų uždarbis, priklausomai nuo darbo valandų, apie 600-700 litų.
Pasak K.Žvybaitės, slaugytojų poreikis mieste ypač didelis, tačiau šios srities specialistai fiziškai nepajėgūs aptarnauti visų pageidaujančiųjų. “Mes neturime galimybių vieną pacientą prižiūrėti visą darbo dieną. Vienam žmogui tegalime skirti tris kartus per dieną po valandą ar dvi”, – apgailestavo K.Žvybaitė. Anot jos, į namus vaikštanti viena slaugytoja per dieną turi suspėti aplankyti 5-7 žmones. Todėl vieną žmogų dažniausiai aptarnauja kelios centro darbuotojos – be medicinines paslaugas teikiančios slaugytojos, jį dar lanko socialinė darbuotoja, sutvarkanti namus, reikalingą dokumentaciją ir kt. “Mes galėtume ir daugiau žmonių aptarnauti, bet esame priklausomi nuo Savivaldybės – kiek ji mums skiria per metus lėšų, mes jas labai atsakingai paskirstome”, – kalbėjo slaugytoja.
Laisvė rinktis
Tačiau pasisamdyti nors ir kelioms valandoms per dieną profesionalią slaugytoją ar socialinę darbuotoją išgali toli gražu ne visi. K.Žvybaitė tiems, kuriems būtina kvalifikuota pagalba, patarė kreiptis į miesto Savivaldybę: ji pagal nuo šių metų pradžios vykdomą paliatyvios slaugos programą centrui sumoka už itin sunkius ligonius. Anot slaugytojos, šiuo metu Savivaldybė centrui moka už 30-iai pacientų teikiamas paslaugas. Kai kuriems paslaugos kompensuojamos tik iš dalies.
Mokantieji tik iš savo kišenės, kaip pažymėjo K.Žvybaitė, nėra nuolatiniai centro klientai – jie dažniausiai pageidauja vienkartinių paslaugų: suleisti vaistus, pastatyti lašinę. Kitos kvalifikuotų specialistų paslaugos gyventojams vis dėlto brangokos: slaugytojos konsultacija – 20 Lt, gydytojo – 36 Lt, socialinio darbuotojo valandos konsultacija – 4,60 Lt, vienos kūno dalies masažas – 3 Lt, vaistų leidimas į veną – 5,60 Lt, vienkartinė pragulų priežiūra be medicininių priemonių – 6 Lt. K.Žvybaitė pripažino, kad tokie įkainiai gyventojams iš tiesų yra didoki. Todėl dažniausiai pageidaujama vienkartinės paslaugos, kurią gali atlikti kvalifikuoti specialistai.
Centro darbuotoja pabrėžė: nors specialistų paslaugos galbūt ir per brangios, ligonio artimieji gali rinktis, ar mokėti už kokybę, ar pusvelčiui už nei žinių, nei slaugos patirties neturinčios kaimynės paslaugas. “Yra pasirinkimo laisvė – jei žmogui svarbu gauti kokybišką paslaugą, jis tokią ir pasirenka, o už ją garantuoja licencijuota įstaiga, kvalifikuoti jos darbuotojai”, – pabrėžė slaugytoja. Anot K.Žvybaitės, gulinčių pacientų, kuriems reikalinga intensyvi slauga, sparčiai daugėja. “Anksčiau žmonės dėl sunkios ligos ar amžiaus mirdavo, o dabar, padedant šiuolaikinėms technologijoms, jie dažnai būna išgelbėti, bet tampa prikaustyti prie patalo”, – pažymėjo pašnekovė.
Anot K.Žvybaitės, VšĮ Integruotų sveikatos paslaugų centras planuoja ateityje nebeteikti socialinių paslaugų. Jas perims Savivaldybės Socialinės paramos centras. “Mes orientuosimės tik į slaugą ir medicinines paslaugas”, – teigė pašnekovė.
Moka ir už bendravimą
Pagalbos namuose paslaugas teikia ir miesto Savivaldybės Socialinės paramos centro Transporto ir socialinių paslaugų skyrius. Seniems, neįgaliems žmonėms, dėl ligos ar amžiaus nebegalintiems savimi pasirūpinti ir užsitikrinti visaverčio gyvenimo, padeda šio centro socialinės darbuotojos. Jos atlieka ūkiškus darbus, gamina maistą, tvarko dokumentaciją, lydi klientą pas medikus, tačiau net elementarios medicininės paslaugos, net tokios, kaip suleisti vaistus, į jų kompetenciją neįeina. Centre dirba penkios etatinės lankomosios priežiūros darbuotojos. “Labai mažai. Tačiau tik tiek teturime etatų”, – pažymėjo vedėja. Kita dalis centro darbuotojų, besilankančių pacientų namuose, – moterys, keturiems mėnesiams atsiųstos Darbo biržos pagal viešųjų darbų programą. S.Jočienė neslėpė, kad darbuotojų kaita itin skaudžiai atsiliepia centro globotiniams. “Keičiantis žmonėms, nukenčia paslaugų kokybė. Be to, senukai pripranta prie vieno žmogaus ir jiems labai sunku po kelių mėnesių jo netekti ir vėl sulaukti kito”, – įsitikinusi vedėja.
Socialinės paramos centro teikiamos paslaugos nemokamos vienišiems pensininkams ir invalidams, gaunantiems mažesnę nei 337,50 Lt pensiją. Taip pat jei šeimos, auginančios nuolatinės slaugos reikalaujantį vaiką invalidą, gaunamos pajamos vienam šeimos nariui neviršija šios sumos. Dviem vienišiems kartu gyvenantiems pensininkams nemokamos paslaugos teikiamos, jei vienam nariui tenka ne daugiau nei 270 Lt. Neturintieji teisės gauti Savivaldybės kompensacijos už socialines paslaugas, tačiau pageidaujantieji specialistų paslaugų piniginę turi praverti gana plačiai: sutvarkyti vieno kambario butą kainuoja 5 Lt, nupirkti maisto – 1,25 Lt, numaudyti – 3,75 Lt, sumokėti mokesčius – 1,25 Lt, palydėti pas gydytoją – 3,75 Lt. Atskirai tenka mokėti ir už laikraščių skaitymą (2,50 Lt), tiek pat vienišam senukui ar neįgaliajam kainuoja ir valandą bendrauti su socialine darbuotoja. S.Jočienė sutiko, kad tokios kainos centro klientams iš tiesų yra didelės, kai kuriems jų visas išsigelbėjimas – Savivaldybės teikiama kompensacija. Šiuo metu, anot skyriaus vedėjos, iš 140-ies klientų už centro paslaugas Savivaldybė apmoka 70-iai.
Pagalbos atsisako
S.Jočienė taip pat patvirtino, kad socialinių darbuotojų paslaugų prireikia vis dažniau. “Galime konstatuoti, jog klientų daugėja. Visų pirma dėl to, kad visuomenė sensta, antra, jaunimui išvykstant į užsienį daugėja vienišų paliktų tėvų”, – pažymėjo vedėja. Anot jos, dar praėjusiais metais centro darbuotojos per mėnesį nuolat prižiūrėdavo 110 klientų, šįmet jų jau keliomis dešimtimis daugiau. S.Jočienės nuomone, jei įkainiai už paslaugas būtų mažesni, klientų dar padaugėtų – ne vienas kreipęsis į centrą pagalbos atsisako, išgirdęs, kiek už ją teks mokėti. Dar kitų netenkina ne tik paslaugų kaina, bet ir laiko terminai – socialinė darbuotoja vienam visiškai neįgaliam nesavarankiškam klientui tegali skirti 20 val. per savaitę.
Vis dėlto ne visi artimieji ryžtasi mokėti už profesionalų paslaugas. Nemažai bando sutaupyti silpnos sveikatos ar prie patalo visiškai prikaustyto brangaus žmogaus sąskaita. Tokiems, pasiruošusiems samdyti slaugytojus, nors ir neturinčius įgūdžių, tačiau pigius, S.Jočienė priminė: kad ir labai gera būtų globoti sutikusi kaimynė, tačiau ligonį turi slaugyti specialistai. “Yra tekę girdėti ir tokių atvejų, jog pablogėjus ligonio sveikatai pigiai pasamdyta slaugytoja jo atsisako”, – prisiminė S.Jočienė.
Trūksta ne slaugytojų, o etatų
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja Regina Leivienė pabrėžė, kad pagrindinė problema – ne slaugytojų trūkumas, o pinigai. “Mieste bedarbių slaugytojų yra. Be to, Kolegija kasmet parengia visą būrį specialistų. Pas mus praktiką atlieka nemažai jos slaugytojų. Ir mergaitės tikrai gerai dirba, bet kai jos baigs mokslus, neaišku, kur įsidarbins, nes negirdėti, kad kas nors steigtų naujus etatus – juos tik naikina”, – apie susidariusią situaciją kalbėjo gydytoja. Jos vadovaujamoje ligoninėje dirba 27 slaugytojos. “Žinoma, reikėtų daugiau, bet viskas atsiremia į pinigus – jei priimsime dar 10, kitoms tektų sumažinti atlyginimą”, – teigė R.Leivienė. Gydytoja neslėpė: ligoninėje slaugytojos uždirba apie 700 Lt.
R.Leivienė teigė jau pastebėjusi, kad ne visi artimieji sugeba ir nori pasirūpinti nelaimės ištiktu brangiu žmogumi. “Turinčiųjų pakankamai lėšų ir galinčiųjų pasamdyti kvalifikuotą arba bent jau turinčią patirties slaugytoją yra tikrai nedaug. O neturintieji pinigų dažniausiai kiek įmanydami patys slaugo arba samdo kaimynę ar pensininkę. Ligoniui vis dėlto bet koks žmogus geriau negu nieko. Be to, elementariausių slaugos darbų galima ir pramokti”, – kalbėjo gydytoja. Tačiau, anot R.Leivienės, pasitaiko ir tokių atvejų, kai į ligoninę paguldę sunkios būklės ligonį jo artimieji, savaitę tepalankę, atvirai medikams pareiškia: darykite, ką norite, mes jo iš čia nebepasiimsime. “Kol pas mus žmogus gydomas ir prižiūrimas, artimieji tikrai gali rasti išeitį, kaip jį prižiūrėti namuose”, – įsitikinusi medikė. Tačiau, pasak jos, technologijoms žengiant į priekį žmoniškumo visuomenėje pastebimai mažėja. “Didžiulė problema ta, kad daugėja vienišų žmonių, o ypač tėvų, kurių vaikai išvyksta į užsienį ir pamiršta savo pareigą pasirūpinti artimiausiais žmonėmis”, – pabrėžė R.Leivienė.
Įkainiai – pasityčiojimas iš žmogaus
Nelaimės užklupti artimieji ieško kuo pigesnių slaugytojų paslaugų. Sekti ligonio būklę, reguliariai sugirdyti ar suleisti vaistus, prausti, tvarstyti žaizdas ar kitaip rūpintis sergančiuoju daugeliui atrodo ypatingų žinių nereikalaujantis darbas. Galbūt dėl to siūlantiesiems savo paslaugas mokama minimaliai. Slaugytojos darbo, kaip papildomo pajamų šaltinio, ieško ne tik kvalifikuotos specialistės, bet ir gydymo įstaigose dirbančios valytojos, bedarbiai, pensininkai, studentai. Ir vis dėlto neretai į darbą priimami ne išmanantieji slaugos subtilybes, o nesibranginantieji.
Panevėžietė ponia Rima, miesto dienraštyje pasiskelbusi, kad ieško slaugytojos darbo, teigė sulaukusi ypač daug pasiūlymų. Tačiau moteris kol kas neišsirinkusi nė vieno. “Nežinau, iš kur jie tokias kainas traukia: už 8 val. darbo dieną – 10 Lt! Tai pasityčiojimas. Ant patalo gulintį žmogų reikia ir apiplauti, ir pamaitinti, ir vartyti, kad pragulos nesusidarytų”, – nesuprato tokių įkainių ponia Rima. Moterį, daugiau nei pusę metų prižiūrėjusią ir slaugiusią nesikeliantį artimąjį, labiausiai piktino, kad žmonės renkasi visiškai nenutuokiančiųjų apie slaugą pigias paslaugas. “Nesvarbu, kad iš atėjusios moters veido aiškiai matyti, kaip ji gyvena, bet vis tiek priima, nes pigu. Pirmas tokių slaugių klausimas būna ne kiek mokės, o ar duos valgyti. Nesuprantu, kaip artimieji gali patikėti ligonį tokiems žmonėms”, – kalbėjo ponia Rima.
42 metų moteris, ilgą laiką dirbusi sekretore, prisipažino geriau už tą pačią kainą eisianti prižiūrėti vaikų nei ligonio: “Už abu šiuos darbus įkainis dabar vienodas – 2 Lt už valandą, bet vaiką auginti daug maloniau”. Moteris neslėpė, kad pažįstami jai siūlo vykti į užsienį, kur slaugytojos už savo darbą gauna nuo 8 iki 14 eurų per valandą.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Ligos ant patalo paguldytojo priežiūra – mažai atlyginamas, tačiau didžiulio atsidavimo ir žinių reikalaujantis darbas.
