Susitikimai su paprastais, bet labai spalvingais žmonėmis ir kelionės po sapnų, fantazijos pasaulį yra varomoji dviejų skirtingų ir savitų fotografių – Lauros Vansevičienės ir Vilijos Visockienės kūrybos jėga. Šias dvi menininkes lemtis suvedė po vienu stogu.
Mediciną iškeitė į fotografavimą
Kaip pasakojo panevėžietė L. Vansevičienė, nors jau šešerius metus gyvena Vilniuje, visada svajojusi, kad pirmoji personalinė paroda būtų surengta gimtajame mieste. Ir šiai svajonei visiškai atsitiktinai buvo lemta išsipildyti: Lietuvos fotomenininkų sąjungos seminare Nidoje ji susipažino su fotografu Sauliumi Saladūnu, o šis jauną fotografę supažindino su Panevėžio fotografijos galerijos direktore ir fotografe Marija Čičirkiene.
Kaip prisipažino L. Vansevičienė, fotoaparatą į rankas ji paėmė tik prieš penkerius metus. Nors nuo mažumės piešė, lankė Dailės mokyklą, fotografija jai buvo kažkas tolima ir paslaptinga.
„Visada žavėjausi fotografijos menu, radusi laisvą minutę vartydavau nuotraukų albumus. Man stebuklui prilygo fotografijos, kurios pasakoja tam tikrą istoriją, tokią svarbią ateities kartoms. Tačiau su tuo menu susidūriau tik prieš penkerius metus, kai namuose atsirado fotoaparatas. O gal tiesiog buvo toks gyvenimo tarpas, kai norėjosi užsimiršti, pabėgti nuo kasdienybės“, – pasakojo fotografė.
Kaip tikino Laura, pradėjusi nuo gamtos vaizdų fiksavimo ji taip įjunko į fotografiją, kad nebegalėjo atsiplėšti. Savarankiškai ėmė domėtis fotografijos istorija, fotografavimo subtilybėmis. Dėl naujojo pomėgio ji net metė medikės darbą ir nė kiek nesigaili, nes tik fotografuodama gali save realizuoti.
Gatvės fotografė
Pradėjusi nuo gamtos vaizdinių, dabar L. Vansevičienė daugiausia fotografuoja žmones, jų nuotaikas. Parodoje ji pateikia ciklą „Europos gatvės“, kuriame užfiksuotos netikėtos akimirkos, situacijos, nuotaikos, detalės iš Vilniaus, Florencijos, Paryžiaus, Venecijos, Berno, kitų miestų: netikėtas bučinys, pašnekesys, siesta, įdomūs žmonės.
„Čia mažiausiai vaidybos, apsimetinėjimo. Tai tikras gyvenimas, – kodėl pasirinkusi gatvės fotografiją aiškina L. Vansevičienė. – Fotografuoti iš labai arti žmones mane skatina ir tam tikras azartas, adrenalinas – juk nėra taip paprasta prieiti prie nepažįstamo asmens, jį įkalbinti nusifotografuoti. Bet tas jaudulys skatina ieškoti naujų situacijų, susitikimų.“
Menininkė prasitarė brandinanti ir dar vieną idėją – sukurti socialinės dokumentikos ciklą. Galbūt net kuriam laikui užsidaryti Panevėžio pataisos namuose ir fotografuoti čia nelaisvės dienas skaičiuojančias nuteistąsias. „Turima idėja jau porą metų mane kankina, bet kol kas ją vis brandinu. Gal po metų tas darbas jau išvys dienos šviesą… Dar nenoriu atskleisti, bet tai bus socialinė dokumentika, pasakojimas apie žmones. Mano tikslas, kad kiekvieną fotografiją būtų galima skaityti kaip tam tikrą istoriją“, – kalbėjo Laura.
Vaikystės pasakų pasaulis
Fotografijos galerijos erdvėse galima išvysti ne tik L. Vansevičienės šurmuliuojančios gatvės vaizdus, bet ir sapnų, fantazijos pasaulį, net darbus, primenančius pirmykščių žmonių piešinius, kurie persmelkti mistikos bei magijos ženklų. Šie darbai priklauso Dusetose gyvenančiai tautodailininkei ir fotografei Vilijai Visockienei ir sudaro du ciklus – „Sapnai“ ir „Miražai“.
Kaip pasakojo autorė, beveik visi jos kūriniai – keliais sluoksniais dedami piešiniai, karpiniai – nuotraukoje virsta kitokia realybe. Ji dvelkia ateities nuojauta, čia persipina kasdienybės nuotrupos, vaikystės pasaulio stebuklai ir net tam tikri magiški, tik pasąmonėje suprantami dalykai.
„Mėgstu keliauti, bet kol kas tai dažniau tenka daryti tik svajose arba pasakojant istorijas. Ties tikrovės ir fantazijos riba sutinkamos keistos būtybės stebi mane, o aš – jas. Kartais kai kurias prikalbinu pasirodyti visiems“, – atskleidė V. Visockienė.
Fotografės darbai – itin tapybiški, todėl labai sunku juos pavadinti fotografija. Anot menininkės, ji visada svajojusi būti dailininke, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti. Fotografija tarsi tai kompensavo ir netikėtai tapo priimtiniausiu būdu išreikšti save, nors Vilija kuria ir eiles, daro nuostabius karpinius, piešia.
„Fotografija – pati palankiausia išraiškos forma, nes vaizdus galima sugauti gana greitai. Aišku, kyla kitas klausimas – ar apskritai verta juos gaudyti, gal tegul jie sau plaukia pro mus lyg debesys ar mintys… Bet į šį klausimą atsakymo nežinau ir vargu ar kas žino“, – kaip visada paslaptinga buvo V. Visockienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
