Praėjusių – 2021 metų „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureate tapo Panevėžio 5-osios gimnazijos jaunoji kūrėja Gabija Kopūstaitė. Gavome naujos Metų literatės kūrybos, džiaugiamės pateikdami skaitytojams. Jaunąją kūrėją globoja mokytoja Beata Viederienė.
Gabija Kopūstaitė (11 kl.)
Niveliacija
Iš dienoraščių
- Spalio devynioliktoji. Abejonės
Įpratau, kad mūzos visada išblėsta ne laiku, o menininkai niekada nepaskambina. Juk pažadėjau jiems viską, paaukojau savo naivumą, kasnakt sugrįždavau ten, aklai tikėdama impulsyviu aktu, nepaisydama rytojaus, nemirksėdama sūriomis blakstienomis iš susižavėjimo. Kiek velniškai daug melancholiškų rytų ir rašalo šiam banaliam tekstui paaukojau. Gal pasitraukti? Ak, gėda nemirti rudenį – sapnų kasoms susipynus į milžinišką butaforinį antrą gyvenimą, kai, regis, gyveni naktimis, kai langais ima varvėti žila mėnesiena, o medinio stalo koja – baltas negailestingas vaškas. Kaip kvailai gėda jausti savo kūną – dar kvėpuojantį, konvulsiškai virpantį, geliantį ir laukti, kol sutems dar nė nepradėjus švisti, kad šviesią skaistybės suknelę nubučiuotų juodos, gaivališkos nakties lūpos. Taip, taip. Aš ir tu. Kaip diena ir naktis? Ne. Dvi naktys: poetiškos, gaivališkos ir drungnos. Tuo pat metu ir dusinančios, įspraustos į vakuumą, kur vysta ramunės, džiūva atspindžiai balose. Aš pamiršau, kuriuo oru kvėpuoti, kaip belstis į labirinto startą? Kas naktį ateidama susimąstau. Kas tu? Man lyrikos nebeužtektų pasakyti. Užsimerkiu. Kūnas pasakys. Jei ne – ramunės nudžius ir aš nuklysiu į naktį be mėnulio. Meluoju. Pati tapčiau tuštuma – šlapia plika kiauryme su balomis be tavo atspindžio. O jeigu liksiu nesapnuota? Negaliu taip rizikuoti. Atsimerk, žiburėli, ir paskambink man. Jau baigiu išprotėti. Skaičiuoju tavo įkvėpimus, tavo sapnus. Vienas, du… kaip gaila, kad mes ne viename sapne.
- Spalio devynioliktoji. Viltys
Nežinau, kodėl, bet kas dieną laukiu stebuklo. To, kuris be gėdos aprašomas knygose, to, kurį skaudančia širdimi, braidžiodamas klampiomis pelkėmis, sąsiuviniuose bandau kurti pats, to, kuris filmuose baigiasi amžinybe – nežinomybe, svajonės išsipildymu. Aš beveik įsitikinęs, kad esu kitoks, kad mąstau kitaip nei visi, kad atrodau paslaptingas ir nenuspėjamas kitiems. Galbūt manyje įaugęs puikybės ir įsitikinimo jausmas, aš žinau, kad stebuklo kažkada sulauksiu, bet negaliu suvokti, kad jo galėtų sulaukti ir bet kas kitas. Man nesuvokiamas tavo įėjimas pro kitas duris, tavo laukinės katės žvilgsnis kitam. Tačiau tyliu. Neišsiduodu. Savo mintimis galiu pasitikėti tik pats. Žinau, kad tu ateisi. Ateisi dar nepradėjus švisti, kaip visada atidarysi duris, žengsi kaire koja, šypsosiesi akimis ir nė akimirkai jų nenuleisi. Taip, tu būsi tokia, kokia buvai – man nesuprantama, paslaptinga, niekada neišduodanti sielos skausmų, tylinti, bet kenčianti. Niekada nesuprasdavau, kodėl vis atsirasdavai mano namuose, bet, lyg tai būtų įprasta, įsileisdavau tave. Gal ir buvai naivi, o aš – patiklus, gal negalėjome vienas be kito, bet meile netikėjom. Tikėjom tuštuma, pasekmėmis, pasitenkinom brolišku artumu, pagalba vienas kitam. Ak, kaip miegočiau naktimis, jei žinočiau, kad nebeateisi?
- Niveliacija
Tarp pirštų byrančios smėlio smiltelės. Pigmentiniai randų kontūrai. O, mano Mūza, skausmingai gėda suvokti, kad nebuvau dangumi spalio devynioliktąją: nemačiau tavo akių tąnakt. Kas tu buvai? Jutau tuščią dėmę, iškirptą trafaretą buvau nugrūdęs į tolimą „vakar“. Kas? Efemeriškas sapnas, sprangus gurkšnis sūrios begalybės? Kliedesiai. Prieangio monstras, neįsipynęs (o gal įsipynęs) į sapnų gaudyklę. Ak, gaila, kad mes ne vienoje dimensijoje – man gėda gyventi nebelaukiant stebuklo. Gėda nebejusti įkvėpimo, saulės spindulių – aš nesu kitoks, kaip vyliausi esąs. Tu – mano refleksija. Per greit išblėsai.
Aš atkeliauju, mano Mūza. Vėjai atpūs tau mano šešėlį. Sek paskui jį – be baimės, ginklų ir realybės. Tada mes sapnuosim. Pagaliau gyvensim viename sapne. Susijungsime į vieną kūrinį. Pamatysi. Ak, kokia pasakiška būtis laukia.
Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa.
Solitude. Vitražai
Kaip elgtis nubudus anksčiau už žadintuvą? Ne glostyti pūkus, ne melstis, kad veidrodžiai būtų uždengti. Limpančiais prie žemės sparnais, pasikūkčiojant, išlipus iš komos kevalo, impulsyviai prisiminti vienatvę. Meilės nėra. Tik pakutenimai – nevykę ir nejaukūs. Iš kavos tirščių išsunktą dvasią išgerti akimis ir gailėtis užsitęsusios tylos. Akimis klaidžioti po virtuvę: džiovintų liepžiedžių trupiniais užkopti ant palangės – kur langą puošia mažyčiai vitražai – tik menkumo įrodymas. Pro juos – tavo būties peizažo kontūrai. Spengimas ausyse. Niekas. Rytojus – tuštuma. Meilės nėra. Tu juk iš viso nemiegojai.
Edvardai, tu niekada nepasimokai. Galvoji, kad efemeriškas ruduo nutūps ant tavo peties ramiai, be garso, be pėdsako, ir lygiai taip pat išskris, nepalikęs aukų – badaujančių naktų, įskilusių vitražų ar tarp dantų girgždančio smėlio. Tu lengvabūdis, nuspėjamas, bet kartu ir toks klaidinantis. Tikėjai paralelinėmis visatomis, tavo saldi sapno gyslelė smilkinyje tebuvo trapus kito pasaulio įrodymas, įrodymas to, kas nuolat alsuoja ir virpa šalia. Galbūt netikėjai net savo paties buvimu – nesupratai, kada sapnuoji, o kada esi įsipainiojęs tikrovėje, nes ir ten, ir ten buvai vienas. Įspraustas tarp dimensijų, lyg nesavas gyvenai neįpareigotai, lyg laukdamas artėjančios mirties – bilieto į laisvę? Savo mažame bute, trečiame aukšte, paryčiais sėlindavai grindinio paviršiumi, bejėgiškai išduodamas kito pasaulio esatį. Ant sienų kabantys melancholiški tavo paveikslai prieblandoje atrodydavo dar niūresni, ir tik ant stalo besimėtantys popieriai, šiukšlės ir įvairiausios smulkmenos leido suprasti, kad šiuose namuose dar esama gyvybės. Ir mažyčiai vitražai. Ir jie skandindavo naktimis tave, Edvardai, į savo gelmę, kur spalvos būdavo drąsesnės, bet mirtingesnės. Ten tu skęsdavai net su pasimėgavimu, įrodydavai įsitikinimus, nustūmęs vienatvės baimę į duobę, ją sutrypdavai, giliai paslėpdavai ir vėl nardydavai po būties slėpinius.
Bet sunkiausia tau būdavo pasirinkti: ar nubusti rytais, kai net sapnuojasi vienatvė, ar aklai tikėti kito pasaulio buvimu – kaip paguoda giliai tavyje slypinčiam nusivylimui. Todėl ir įstrigdavai, todėl ir nesistengei tikėti meile. Buvai viduryje, o tai blogiausia: būti įspraustam tarp skaudžios tiesos ir aklo tikėjimo pasakomis. Pasirinkti, žinoma, galėsi, bet pabaiga laukia ta pati.
Fin tragique?*
Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa.
Spengianti tuštuma beribėje alkstančio laiko erdvėje plėtėsi ir augo į erzinantį ir vis didėjantį zvimbimą ausyse. Zvimbimas buvo įkyrus ir smelkėsi į kiekvieną kūno dalį, plyšelį, kampelį. Laikas iki koncerto pradžios seko, o Saimono širdis, rodos, norėjo išsiveržti iš krūtinės ir nusimesti slegiantį atsakomybės svorį. Vonios kambarys buvo ankštas, vaikino galva beveik siekė lubas, tačiau čia buvo neįtikėtinai daug vietos mintims. Čia buvo taip svetima, tolima. Ant sienos kabojo keli prabangūs laikrodžiai, jų kraštai buvo paauksuoti ir dailiai išgraviruoti, bet kiekvienas iš jų valandas rodė skirtingai. Kaskart Saimonui žvilgtelėjus į juos užplūsdavo absurdiško menkumo banga, nes jis suvokė, kad laiko iki debiutinio koncerto liko nedaug, tačiau nežinojo tikslaus minučių skaičiaus. Šiam koncertui jis ruošėsi ilgai, bet negalėjo patikėti, kad jis įvyks jau šiandien. Svarbiausia nepavėluoti. Nesugriauti svetimų ir savo vilčių. Jis atsisėdo ant grindų, rankomis apsikabino kelius ir stipriai užsimerkė. Jau tuoj. Jau tuoj. Dar truputį pasėdės ir įžengs į sceną. Ne. Baimė vis augo. Didėjo. Šis jausmas suparalyžiavo visą jo kūną – jis jautėsi įkalintas ir meldė, kad daugiau netektų patirti šios akimirkos. Šviesiai dažytos vonios kambario sienos tamsėjo – ant jų ėmė plisti didelės juodos dėmės, laikrodžių rodyklės sukosi greičiau, erzinantis zvimbimas tolo ore ir Saimonas pajuto, kad traukiasi, tolsta nuo svetimumo. Jis nusprendė, kad jau laikas. Vos atsistojo, atsirakino vonios kambario duris, šiaip taip nušlepsėjo iki veidrodžio. Atsimerkė. Aplink buvo tamsu. Atpažįstama. Jo miegamasis – tamsus, sustingęs, artimas. Atsiduso. Dar ne šiandien.
* tragiška pabaiga? (pranc.)
Ledkalniai
Berniuko akys buvo be kibirkštėlių. Jis žvelgė į niekur, kiaurai vėrė daiktus tuščiu žvilgsniu. Medicinos seselė mėgino jį prakalbinti – pralaužti ledus tarp jo ir žemiškojo pasaulių. Taip, iš tiesų jis buvo tartum iš kitos planetos – jis beveik niekada nekalbėjo, bet jo judesiai, mintys ir elgesys prilygo suaugusio žmogaus intelektui. Kai seselė, kaip ir kasdien, klausinėjo berniuko įvairių kasdieniškų klausimų, jis stebėjo grindis, kiekvieną jose esantį įbrėžimą, skylutę, trupinėlį, tarpelį, tačiau visa tai tik padėdavo sukoncentruoti žvilgsnį, kad nereikėtų pažvelgti į vidų ir susidurti su košmariškų minčių raizginiu. Medicinos seselei buvo nežemiškai skaudu matyti jį – kadaise buvusį žvalų ir energingą – tokį pažeidžiamą. Koks neteisingas pasaulis. Jai norėjosi atsakymų – bet kokio pateisinimo šitokiai neteisybei. Ji regėjo berniuką kaip ledkalnį beribiame, neteisingame pasaulyje, plūduriuojantį, atsiskyrusį nuo prigimties, tokį vienišą ir, regis, tik jai vienai suprantamą. Bet kartu ir galingą, stiprų, kovotoją. Dar kartą paklaususi berniuko apie jo dieną ir nesulaukusi atsakymo – tik laukinio žvilgsnio, ji pakilo eiti. Pabandys rytoj. Uždariusi duris, geliančia širdimi ir kažkokia nežemiška nuojauta ji žengė pilku koridoriumi. „Ak, kaip čia trūksta spalvų!“
Berniukas mėgdavo stovėti balkone ir persisvėręs pro atdarą langą žiūrėti žemyn. Tada jis juokdavosi. Žmonės iš viršaus atrodydavo kaip mažytės skruzdės, kažkur visada skubančios ir niekada nestoviniuojančios vienoje vietoje be priežasties. O jei pasisekdavo ir lydavo lietus, skruzdės virsdavo spalvotais rutuliukais – skėčių viršūnėmis, apsaugančiomis nuo stambių krištolinių lašų. Beprasmiška metamorfozė. Nuo oro vis vien nepriklausė, ar būtybės iš apačios pastebės jį. Jos niekada nežiūrėjo į viršų.
Kartais, kai pabosdavo taip kiauras dienas dėbsoti į mažus taškelius apačioje, jis susigalvodavo pramogą. Persisverdavo per langą tiek, kad vėjas pagaudavo jo rusvą plaukų kupetą ir plaikstydavo į visas puses, o tada užsimerkdavo ir imdavo kurti istorijas ar filmų siužetus savo galvoje. Šiandien įsivaizdavo, kad maži žmogeliukai tapo drugiais, gal šešiskart didesniais už skruzdes, ir skraidė po visą erdvę aukštyn žemyn. O nutūpę ir pakėlę akis aukštyn, pamatė jį, kaip ir kasdien, stebintį veiksmą iš dvylikto aukšto, paties aukščiausio psichiatrinėje ligoninėje. Priskridę prie pat lango, drugiai tarytum erzindami berniuką, plaukiojo oru ir plazdeno nušiurusiais sparnais. Jis juokėsi. Jis irgi norėjo būti toks kaip jie. Drugiai neišleisdami nė garso pasiūlė berniukui paskraidyti. Jis nieko nelaukdamas nubėgo pasiimti kėdės. Atsistojęs ant jos pažiūrėjo sau per petį. Tik dabar pastebėjo savo sparnus. Nusijuokė. Atsargiai perlipęs langą atsisėdo ant palangės ir tabaluodamas kojomis žiūrėjo žemyn. Ten skubėdamos judėjo skruzdės ir, berniuko nuostabai, kažkur dingo drugiai. Svarbiausia – jis žinojo, kad turi sparnus. Nereikėjo nė tikrinti. Dabar galės sužinoti, ką reiškia skristi. Jis užsimerkė ir atsispyrė rankomis nuo palangės. Tyla. Sparnų nebuvo. Atsimerkė. Balta.
Ledkalniai tirpsta.
