Ar numanėte, kad pirmasis vaikų darželis Lietuvoje įsteigtas daugiau nei prieš šimtą metų – 1920-aisiais? Panevėžyje – irgi.
Iki ne taip seniai ėmė rastis privačios ugdymo įstaigos, valstybiniai vaikų darželiai daugelį dešimtmečių buvo išsigelbėjimas ikimokyklinukus auginantiems dirbantiems tėvams. Jei tik pavykdavo į juos patekti, mat nors lopšeliai-darželiai būdavo kiekviename naujame miesto mikrorajone, vietų juose tekdavo ir eilėse palaukti.
Kai kažkas panašaus nutinka dar ir mūsų dienomis, negalime patikėti. O juk buvo metas, kai vaikų darželių buvo vos keletas ir juos steigė – ne valstybė. Tokių įstaigų net misija būdavo šiek tiek kitokia: darželis neretai tapdavo vienintele paspirtim neturtingiesiems.
Nuo pamestinukų iki kalinių vaikų
Iki pat 4-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio vaikų darželiai nepriklausė švietimo sistemai. Juos steigė įvairios visuomeninės, vaikais besirūpinančios organizacijos. Tokios draugijos lėšų darželiams išlaikyti gaudavo iš rėmėjų, dalį jų skirdavo ir miesto savivaldybė.
Iš pradžių jų veikla daugiausia buvo nukreipta į pagalbos reikalinguosius, ypač našlaičius. Vėliau darželiai atsivėrė ir šeimose augantiems vaikams.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad mūsų mieste ikimokyklinės ugdymo įstaigos būtent taip ir atsirado. Tarpukariu valstybinių darželių nebuvo.
„Jų tinklą koordinavo privačios struktūros“, – sako jis.
Vaikų lopšelį M. Tiškevičiaus aikštėje, pavyzdžiui, išlaikė Šv. Vincento Pauliečio draugija. Čia jis veikė ir anksčiau, nuo 1920-ųjų, tačiau nuo 1927 metų jį perėmė katalikiška labdaros organizacija. Ir, pasak D. Pilkausko, iki 1937 metų šį lopšelį lankė jau 514 kūdikių.
„Kai kurie vaikai buvo visiški našlaičiai, kai kurių motinos sėdėjo kalėjime. Dalį kūdikių buvo palikę tėvai“, – anaiptol ne idilišką situaciją to laikmečio Panevėžyje atskleidžia istorikas.
1930 metais Šv. Vincento Pauliečio draugija buvo atidariusi vaikų darželį dar ir Varnaičių gatvėje. Paskui, po trejų metų, rudenį, jį perkėlė į Šiaulių gatvę.
„1933 metų lapkričio 26 dieną buvo iškilmingai pašventintos šio darželio patalpos“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Įstaigos, pavadintos Frederiko Ozanamo – prancūzų mokslininko, vieno minėtos draugijos steigėjų vardu, šventinimo apeigas atliko Šv. Vincento Pauliečio draugijos Panevėžio skyriaus valdybos pirmininkas kanauninkas, prelatas Povilas Šidlauskas.
Ne tik pavalgydindavo, bet ir perrengdavo
Tarpukariu sunkiai pragyvenančios šeimos buvo šelpiamos būtent taip, per darželius. Vargstančiųjų vaikai čia gaudavo pavalgyti, prireikus – dar ir drabužių ar avalynės. Tuo metu jų motinos galėjo susirasti darbą.
1931 metų kovo vidury buvo įsteigtas Lietuvos vaiko draugijos Panevėžio skyrius, kuriam vadovavo burmistrienė Jadvyga Chodakauskienė. D. Pilkausko duomenimis, 4-ojo dešimtmečio pradžioje šis skyrius mieste išlaikė du darželius ir daugiausia rūpinosi neturtingų mažylių šelpimu. „Darželiai buvo skirti varguomenės vaikams – juos lankė darbininkų vaikai, o dalis tėvų išvis buvo bedarbiai“, – pasakoja muziejininkas.
Remiantis 1935 metų duomenimis, draugija pirmąjį darželį Panevėžyje įsteigė tais pačiais 1931-aisiais, birželio 1-ąją. Jame buvo du skyriai: vieną lankė 4–5 metų vaikai, kitą – šešiamečiai. Ir nors patalpos 72 auklėtiniams buvo ankštos (paprastai darželiai veikė privačiuose namuose), jie rinkdavosi jau nuo šeštos ryto – geros dvi valandos prieš oficialią užsiėmimų, trukdavusių iki pirmos popiet, pradžią. Daugiausia tai būdavo Radviliškio, Šiaulių, Pušaloto gatvių, kuriose gyveno neturtingiausi panevėžiečiai, atžalos.
„Į darželį atėję vaikai buvo apaunami gerais batukais, perrengiami gražiais rūbeliais. Išeidami į namus, jie šiuos rūbelius palikdavo ir persirengdavo savais“, – pasakoja D. Pilkauskas, sakantis, jog su mažaisiais čia būdavo išties užsiimama: jie siuvinėjo, karpė. O svarbiausia, gaudavo kartą nemokamai pavalgyti.
„Vaikams čia labiau patikdavo nei namuose“, – priduria istorikas. Net jei vietos būdavo ne per daugiausia – tame pačiame kambaryje glaudėsi ir drabužinė, ir prausykla, ir virtuvė, o žaidimų aikštelių nebuvo išvis – geriausiu atveju smėlio dėžė kieme.
Mokamas neprigijo
1933–1935 metais Panevėžyje, Plukių gatvėje veikusį antrąjį Lietuvos vaiko draugijos darželį lankė jau inteligentų vaikai.
Priežasčių, kodėl įstaiga egzistavo taip trumpai, buvo kelios.
„Šis darželis buvo privatus ir už paslaugas reikėjo mokėti: mėnesinis mokestis siekė 10–15 litų“, – pasakoja istorikas ir priduria, jog už šią sumą vaikai negaudavo net maitinimo – tik būdavo pagirdomi arbata.
Tiek mokėti išgalėdavo labai nedaug tėvų. Be to, D. Pilkausko teigimu, netrūko ir žmonių pasipiktinimo, kad darželis priima tik išrinktuosius. Todėl 1935-aisiais tas buvo uždarytas, o po kelių mėnesių jo vietoje duris atvėrė dar vienas darželis varguomenės vaikams – nemokamas ir skirtas Senamiesčio gatvės mažiesiems.
Pasak D. Pilkausko, Lietuvos vaiko draugija per metus tokiai labdaringai veiklai skirdavo 1 tūkst. 506 litus, miesto savivaldybė – dar 1 tūkst. 200 litų. Lėšų prisidėdavo organizuodami loterijas, Kalėdų, Velykų šventes ir kitus renginius.
Savų neturėjo, bet reguliavo
1939 metų rudenį Senamiesčio parapijos iniciatyva buvo įsteigtas vaikų darželis katalikų vaikams. Tikėtina, jog būtent jis minimas „Panevėžio balse“ spausdintoje žinutėje: „Senamiesty buvusios 7-os pr. mokyklos patalpose numatoma įsteigti katalikišką vaikų darželį“.
Bet Panevėžys anuomet buvo gan margas miestas, tad kitų tautų ir konfesijų atstovai steigė savus darželius. Vienas toks, pavyzdžiui, veikė prie žydų „Javnės“ gimnazijos.
Pasak D. Pilkausko, remiantis tarpukario spaudos duomenimis, 1934 metais visoje Lietuvoje buvo vos 80 darželių, kuriuose dirbo 97 pedagogai. Lietuviškų buvo 58, turėję 70 mokytojų, žydų – 15 (ir 19 mokytojų), lenkiškų – 5 su tiek pat pedagogų. Vieninteliame vokiškame vaikų darželyje vaikai turėjo du auklėtojus, rusiškame – vieną.
Bet po šešerių metų, 1940-aisiais, jau suskaičiuota apie 200 vaikų darželių, iš kurių 148 buvo lietuvių, 31 – žydų, 4 vokiečių ir 12 – mišrių.
„Valstybinis darželių tinklas taip ir nebuvo sukurtas“, – kalba apie nepriklausomos Lietuvos laikus D. Pilkauskas.
Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra skelbusi, kad vaikų darželių veiklą reglamentuojantis įstatymas buvo išleistas 1936 metais. Jame buvo iki smulkmenų numatyta vaikų priežiūros tvarka, o patys darželiai tapo švietimo sistemos dalimi. Auklėtojos turėjo specialų išsilavinimą, dirbo pagal griežtus nurodymus. Darželiuose skatintas vaikų savarankiškumas. Nuo to laiko ikimokyklinis ugdymas buvo Švietimo ministerijos žinioje, tačiau valstybinių darželių vis dar nebuvo.
Naujai piliečių kartai
Pirmosios sovietų okupacijos metais vienas naujos valdžios darbų buvo kurti vaikų darželius. Panevėžyje jie buvo įsteigti šeši – vienam atiduota žinomo Panevėžio advokato Česlovo Petruškevičiaus vila Smėlynės gatvės pabaigoje.
Antrosios sovietų okupacijos metais vyko sparti industrializacija, tėvai ilgai dirbo, tad įstaigų, kuriose būtų prižiūrimi vaikai, reikėjo dar labiau. Be to, institucinė priežiūra buvo skatinama ir valdžios – norėta jau nuo mažens skiepyti režimui palankias idėjas.
Dėl poreikio atsirado ir savaitiniai vaikų darželiai, kuriuose vaikai buvo paliekami visai savaitei.
1944 metais Panevėžyje veikė 6 vaikų darželiai, kurių šešiose grupėse buvo 160 vaikų. 1945 metais skiriant lėšų mokyklų remontui, nepamiršti ir miesto vaikų darželiai. 1947 metais vaikų darželiuose buvo 170 vaikų ir dirbo keturios vedėjos.
Faktas
Tarpukariu pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo veiklą koordinuojanti organizacija buvo Švietimo ir kultūros draugija „Lietuvos vaikas“, visoje šalyje įsteigusi 116 vaikų darželių. Veikė ir kitos visuomeninės organizacijos, bendruomenės, draugijos: „Caritas“, Šv. Vincento Pauliečio, Lietuvos M. Montessori, „Vaikelio Jėzaus“, „Kūdikių gelbėjimo“.
