2008 metų vasarą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka surengė pirmąją konferenciją Lietuvos naujosios istorijos tema „Sąjūdžiui – 20“. Praėjus beveik metams, buvo įsteigtas bibliotekos padalinys – Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Jis pratęsė tokio pobūdžio renginių tradiciją. Jau 2009-ųjų rugpjūtį kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi buvo surengta konferencija „Baltijos kelias. 1939–1989–2009“.
Dėsninga, kad tokiems renginiams, kaip istorijos konferencijos, temą padiktuoja iškilios datos, įvykiai, sukaktys. Ne išimtis – bendri Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos ir Panevėžio kraštotyros muziejaus projektai. Jie jau tradiciškai įgyvendinami rugpjūčio mėnesį ir turi globėją – Užsienio reikalų ministeriją.
Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas Arnoldas Simėnas įsitikinęs, kad perspektyvą teturi bendra kelių kultūros institucijų veikla, įgyvendinant reikšmingesnius užmojus. Tik taip bus išsisaugota nuo veiklos štampų, neišvengiamai atsirandančių dėl griežtai apibrėžtų funkcijų.
Jau simboliška, kad kiekviena konferencija prasideda Juozo Urbšio tėviškės sodyboje trumpu profesionalios muzikos koncertu. Taip tarsi pabrėžiama, kad menas, kultūra yra neatsiejami nuo visuomeninės minties formavimosi. Tie dalykai užėmė svarbią dalį ir paskutiniojo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio gyvenime.
Visi konferencijose perskaityti pranešimai Lietuvos naujosios istorijos, vidaus ir užsienio politikos temomis yra išleisti atskiromis knygelėmis. Jų išleidimą globoja Užsienio reikalų ministerija.
Penktosios – 2012 metų rugpjūčio 23 dienos – konferencijos tema buvo „Pasipriešinimas šiapus ir anapus „geležinės uždangos“. Ją padiktavo dvi reikšmingos antisovietinio pasipriešinimo istorijos datos, glaudžiai su jomis susiję įvykiai Rytų Europoje ir reakcija pasaulyje.
1972-ųjų kovo pirmoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (LKB) numeris. Šio leidinio plitimo negalėjo sustabdyti net geležinė uždanga, aklinai atitvėrusi sovietų imperijos pavergtas tautas nuo laisvojo pasaulio. Kronika – pirmasis pogrindinis leidinys pokarinėje okupuotoje Lietuvoje – skleidė pasauliui teisybę apie sovietinę okupaciją, okupantų jėgos struktūrų despotiškumą, žmogaus teisių pažeidinėjimą, tikinčiųjų ir Bažnyčios persekiojimą.
Tais pačiais metais, 1972-aisiais, Kaune suliepsnojo gyvasis Romo Kalantos fakelas. Jis davė ženklą pasauliui, kad Lietuva neužmigdyta, o tauta gyva ir puoselėja viltį.
Užgniaužus partizaninę kovą nesumažėjo mūsų tautos ryžtas siekti Laisvės, nesibaigė pasipriešinimas, iš aktyvaus peraugęs į atkaklų, tylų ir grėsmingai laukiantį progos. 1968-ųjų Čekoslovakijos ir 1972 metų Kauno įvykiai, pilietinis ir religinis pasipriešinimas visoje Lietuvoje, pogrindinės spaudos gausėjimas – tai vis atsakai į sovietų valdžios veiksmus prieš demokratines (žodžio, spaudos, sąžinės) laisves, nors pati jas deklaravo savo Konstitucijoje. Tai buvo simptominiai sistemos krėstelėjimai prieš didįjį priespaudą griaunantį drebėjimą praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Tiek Kauno įvykiai, tiek LKB kronikos bei kitos pogrindžio spaudos atsiradimas, suaktyvėjęs pasipriešinimas režimui – visa tai tarsi patvirtina Algirdo Patacko įvardytą „30-ies metų – naujos sukilėlių kartos“ dėsnį, pagal kurį Lietuvos istorijoje kas 30–40 metų rasdavosi vis nauja karta, siekdavusi tautos ir valstybės laisvės. Juk tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų – irgi šiek tiek daugiau nei trisdešimtmetis. Kaip ir tarp Kauno 1941-ųjų ir 1972-ųjų įvykių.
„Nenorėčiau sutikti su nuskambėjusia mintimi, jog aptariamose konferencijose turėtų būti gvildenama viena tema. Tai yra – į gylį. Tuomet turėtų keistis jų tikslas, o jis yra toks – kuo plačiau skleisti žmonėms žinią apie mūsų ne taip jau seną istoriją, ją lėmusias aplinkybes ir tai, kaip tos aplinkybės veikė mūsų valstybės ir visuomenės kūrimą.
Priešingu atveju, keli ar keliolika specialistų tarpusavyje įvairiais rakursais nagrinėtų vieną temą, darytų išvadas, guldytų jas akademiniam naudojimui į lentynas. Taigi kelias iki neakademinės visuomenės gerokai pailgėtų. Juk yra moksliniai filmai, bet yra ir mokslo populiarinimo. Mūsų greito tempo, nekantriame amžiuje į pastarąją kryptį, manau, mūsų konferencijose ir verta orientuotis. Kitaip tariant: ne tiems, kas žino, bet tiems, kas nori žinoti. Kaip sakoma, cuique suum – kiekvienam savo“, – teigia bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas A. Simėnas.
Aistė Jocienė
