Spalio 31-oji – vienos žymiausių Aukštaitijos poetės Elenos Mezginaitės gimtadienis. Jai būtų sukakę 77-eri… Savo nuotaikų, temų, charakterių gausa jaunųjų talentų kūryba tokia pat įvairiaspalvė, kaip ir Elenos Mezginaitės. Na – beveik…
Augustas Fiodorovas (6 kl.)
„Vaikinuko kūrinėliai – apie magiškus gyvūnus ir kitokius stebuklingus nutikimus. Jie linksmi, nuotaikingi, nestokojantys lakios fantazijos, deramos intrigos ir žaismingo polėkio,“ – apie Augustą rašo mokytoja Beata Viederienė.
AUKSIUKAS
Jeigu bandote surasti lobį, geriau nenaudokite žemėlapių, nes jie gali būti netikslūs ar padirbti. Geriau surasti stebuklingą padarą, vardu Auksiukas. Jis labai panašus į paršiuką, tik su kiškio ausimis ir maža drambliuko uodega, visas padengtas auksinės spalvos plaukeliais. Vietoj kiaulės šnipo turi labai didelę žmogaus nosį su didžiulėmis šnervėmis. Auksiukais jie dar vadinami ne dėl kailiuko spalvos, o dėl to, kad gali užuosti auksą iki dviejų šimtų kilometrų į visas puses. Gyvūnai gimsta taupyklės dydžio, o išauga iki šiek tiek peraugusio paršiuko ūgio. Auksiukai gyvena Šiaurės Airijoje ir Anglijoje.
Auksiukų išmatos geros trąšos stebuklingiems augalams, tokiems, kaip mongomoginijos ir žuvropės, naudojamoms budrumo eliksyrams. Bet užbėrus trąšų ant rožių, joms galima pasakyti „ilsėkis ramybėje“.
Į kramtomosios gumos receptą įdėjus Auksiuko plaukelių ir pakramčius, galima pakilti į penkių metrų aukštį penkioms minutėms. Auksiuko ašaros dedamos į ramaus miego eliksyrą.
Dabar žinote, kad lobius rasti galima pasitelkus Auksiuką į pagalbą.
NAMUKAI
Vienoje vingiuotoje gatvelėje stovėjo mažas namukas. Jo sienos buvo nudažytos baltai kaip sniegas, o stogas juodas, tarsi būtų atkirpta naktis ir uždėta ant namelio. Mažasis namelis buvo labai smalsus – jis kasdien stebėjo pravažiuojančias mašinas ir mąstydavo.
– Iš kur atvažiuoja visos mašinos? Kur jos traukia? Ir aš norėčiau pamatyti pasaulį… – dūsavo jis.
Vieną dieną, kai jo gyventojai išvažiavo savo tolimos draugės gimtadienin į kitą miestą, namelis lėtai išsirausė iš pamatų, ant trumpų, bet vikrių kojyčių pasirąžė ir išėjo į miesto centrą. Kiti nameliai, pamatę, kad mažasis namelis atsistojo ant kojų, patys panoro prasivaikščioti. Atsistoję jie nusekė paskui mažąjį namelį. Greitai jau beveik visas miestas vaikščiojo ant striukų kojų – didelės parduotuvės pamatė, kad jose liko mažai saldainių, ir nužingsniavo į saldainių fabriką, kuris, deja, buvo per sunkus pakilti ant kojų. Tą patį padarė ir kavinės, tik nupuškavo ne į saldainių, o į kavos fabriką. Dabar kavines galima buvo surasti tik iš gardžios kakavos ir šviežių obuolinių bandelių kvapo. Blogai matančios bažnyčios, padedamos mažų namelių, nurėpliojo iki upės pamatyti savo atvaizdo. Ukmergės gatvėje voliojosi Panevėžio pradinės mokyklos pamestas varpelis. Staiga jis pradėjo skambėti, bet vaikai ir mokytojos jo neišgirdo, nes mokykla išėjo pasisvečiuoti pas pusbrolį universitetą. Kalėjimas įsirėžė į daugiabutį, ir dėl to išgriuvo jo siena. Pabėgo daugybė kalinių. Lošimo namai norėjo aplankyti savo gimtuosius namus, todėl užsisakė lėktuvo bilietą į Las Vegasą pirmąja klase.
Vakare, kai grįžo mažojo namelio naujieji gyventojai, neberado savojo namuko vietoje. Supykę ant namelio pradėjo jo ieškoti. Ieškojo pusvalandį, ieškojo valandą ir surado jį šokantį su kaimynės troba. Šeimininkai jam įsakė grįžti į vietą. Pamatę, kad namelis grįžta namo, tą patį padarė ir kiti pastatai. Pagaliau mieste įsivyravo tvarka ir ramybė.
Tik kažko nėra. Kažkas nesugrįžo. Ar žinote kas?
(Lošimo namai)
Marija Pleirytė (11 kl.)
„Jos eilėraščiuose matau jauną, žinoma – ieškantį, drąsų ir atvirą žmogų. Man pasirodė įdomios jos eilėraščių metaforos – kai kurios rodo poetinius ieškojimus, o kai kurios jau, drįsčiau sakyti, ir gražius kūrybinius pasiekimus. Nors dauguma eilėraščių parašyti pirmuoju asmeniu, tačiau būsenos ir jausmai, išsakomi Marijos kūriniuose, stebina universalumu. Linkiu Marijai ir toliau ieškoti minties ir žodžio dermės“, – supažindina su Marija mokytoja Asta Paliokienė.
***
Kaip ir meilei
Kaip ir sapne
Miriau
Bet vis gyvenu
Atsibudus
Kitam sapne –
Realybės
Sapnuoju atmerktom akim
***
Ar kada nors mes būsim paukščiai
Nebaidomi likimo?
Ar laike be laiko būsim?
Ar būsiu tavos krūtinės
Meilės vaisius
Nokstantis su kiekviena delčia
Nesustabdomo likimo.
Laikas protą dovanojo
Ne tam, kad švaistyčiau jį
Aistrom nematomom laukimo.
Ir kam man rankos būtų
Dievo duotos,
Jei Tavęs apsikabinti nepajėgčiau –
Priglaust prie tavosios sielos
Jaunos krūtinės senstančios laike.
Kam grožis mano,
Deivių tėviškės paliktas,
Jei ne Tau jo aukso dulkėm
Šventint savą sielą.
Ir kam man būtų jausmas duotas
Tas begalinis troškulys likimo švento
Su tavim,
Jei ne tau likimą paaukočiau.
Tikiu skaistybės laiko šventagyste,
Kad paaukoję laiko savo
Atskirai toli vienas nuo kito,
Kasdienybės pelkėje tamsioj
Skaistybės sparnus užsiauginsim meilei.
Ir ją aukosim vienas kitam, ne laikui.
Laike – be laiko,
Ore – be oro,
Amžinybės savoj pradžioj gulėsim
Savo auką atidavę gėriui –
Meilei begalinei mūsų.
Gyvenimo aktorystė ir meilės beprotystė.
Pabaiga verta pradžios
Kiekvieną sekundę praeities nakty
Norėjau meilės
Dabar noriu bėgti nuo jos
Tačiau meilė – tai diena po nakties
Ir baigiu save įtikinti ryto saulėje
Kad viskas gerai
Nes iš tiesų taip ir yra
Ar ta bedugnė pasiglemš mano sielą
Ar kerštas pasiglemš mano siekius
tikruosius,
Nuodėmės atleido sau jau seniai
„Aš nenoriu mylėti
Man užtenka būti mylimai“ –
Melas padangės platybėj nusėdęs man
Ant skruosto mano gėdos raudonio
Žviegia,
O angelas man tyliai taria, kad
Aš trokštu mylėti ir būti mylima.
Kaip galima vaidinti puikybės karą,
Kai nesi pasirengęs laimėti?
Meilėje niekas nelaimi
Ir nepralaimi
Juk nerepetavai, nes
Meilė ne teatras, kad
Vaidintum link pabaigos,
Joje tik skęsta žmonės aistros
Ir atsispyrę nuo dugno dumblėto
Su pasišlykštėjimu
Plaukia kartu ieškoti sau tinkamos
Dar vienos pradžios
Po šventės, ar nuopuolio laukinio.
Kai žinau
Kad plaukiu ne viena
Plaukiu su tikrąja savimi ir juo,
Net mano sielos abejonės
Jį myli labiau už namus
Už laisvę
Ir gamtą
Myliu
Kad ir ką tai reikštų
Mylėsiu dar karščiau
Jei reiks
Ir sudegsiu
Jei reiks
Man
Aš numirsiu
Savyje sudeginus ugnį žiebiančią gyvenimo
saldumą
Mintimis aš paliksiu
Liksiu tik kūnu, ir suplėšytu savo dalies
sparnu
Jaučiu kad su juo ne tik dabartis
Bet ir saulėlydis atrodys nuostabiausias
Ir žinau, kad tikros meilės
Ir jos laikinų tarnų – kūnų
Būsima pabaiga
Verta pradžios.
***
Man dreba kūnas
Ir širdis
Nes skrisdama
Nukritau
Netyčia
Turiu palikti
Kad galėčiau pakilti
Ir skristi į tolį
Aš sugrįšiu pas jį
Jei jis priims mane
Nes jis toks tobulas
Dievo kūrinys
Man reikia pakilti iki Dievo
Kad galėčiau mylėti
Dievo kūrinį
Man reikia sustiprėti
Užsiauginti stiprius sparnus
Kuriais meilėje sklandyčiau
Man vis dar dreba
Kūnas
Ir širdis
Tačiau aš įsibėgėsiu
Ir skrisiu
Tačiau gal pirmiausia
Reikia išmokti bėgti,
Kad galėčiau skristi?
Tikėjimas tai sparnai
Kuriuos išskleidęs
Dievo kūrinys
Link Dievo
Pasiekia meilę
Pirmuoju savo žingsniu.
***
Žmogaus šilumą gali atstoti šilti patalai su
karštu puodeliu arbatos.
Žmogaus meilę – šuns atsidavimas ir
supratingumas.
Staigmenas atstoja rutinos netikėtumai.
Turtus atstoja jausmas, kai esi užtikrintas,
kad viską darai teisingai ir iš visos širdies.
Laimę gali pakeisti kito žmogaus atlaidumas
tau.
Skausmą pakeičia tai, kai supranti, jog
žmogus yra kitoks nei apie jį galvojai
anksčiau.
Pailsėjimą gali pakeisti tinginiavimas.
Laiką gali sustabdyti nuoširdus ir kantrus
laukimas.
Neišsipildžiusias viltis gali užgožti dar
didesnės problemos.
Mėgavimąsi turtais gali pakeisti
mėgavimasis tuo ką turi.
Dabar.
Vienintelis šviesos spindulėlis
Aš niekada nepabusiu iš savo košmaro.
Sapnuoju kaip atmerkiu akis.
Jos tamsios.
Kaip ir giria už lango.
Prie kurios gyvenom kadaise kartu.
Kai išeisiu pas mamą per laiptus dangaus.
Pramerksiu savo akis.
Dabar nebėra prasmės įžvelgti kažką
šviesaus,
Šiam pasauly –
Šioj girioj belangėj.
Prisimenu,
Aš mamai sakydavau.
Mintyse.
Kad ji šviesos spindulėlis.
Lango atspindy
Regiu ašarą neryškią.
Jos niekas įžvelgt nepajėgs,
Nes būsiu už uždaro lango,
Tarp savo sielos gelmių.
Būsiu prie mamos rankų šaltų.
Jau ir paukščiai čiulba savąsias giesmes.
O aš žiūriu pro uždarą langą į gamtą,
Joje savotiška tamsa, o mano širdy tuštuma.
Prisimenu,
Aš mamai sakydavau.
Mintyse.
Kad ji šviesos spindulėlis.
Vienintelis
Girioj tamsioj.
Aš jaunasis Žemės vaikas
Aš galiu viską,
Ko išmokė mama.
Aš sugebu viską,
Ką mano metų sukūrė tėtis.
Aš pastebiu viską,
Ką slepia tėvai. Aš – kaip ir jie:
Moku rašyti eiles debesų.
Moku groti iš saulės spindulių nupintų,
Nes
Visad jaučiu, kaip muzika kviečia mane.
Moku aš šokti vėjo ritmu,
Kai aplinkui graudžiai ramu.
Moku šokti vėjo ritmu
Nesukeliant įtarimo apie uragano būsimą
trenksmą.
Moku aš piešti, kaip sesė,
Spalvotu pieštuko galu.
Po audros debesiu juodu
Ir sukuri savo spalvotą pasaulį
***
Gyvenimo tikslas –
Ateiti į žemę
nežinant, kas laukia, o išeiti –
norint pasilikti.
***
Apsiniaukusią dieną
aš matau išsisklaidžiusią
saulės
šviesą.
Nakty matau
žvaigždes
ir baltą mėnulį.
Tamsoje – vienintelį šviesos
Šaltinį –
save.
Atsiprašau
Noriu atsiprašyti, bet nežinau,
kokiais žodžiais tai padaryti.
Noriu atsiprašyti ko nors,
tarsi tai būtų visas pasaulis.
Noriu pamilti.
Nemoku
mylėti,
tikėti,
jausti.
Aš – angelo sparnas,
kurį suplėšė vienatvė.
Aš – deganti audra,
žaibas, trenkiantis į nežinią.
Ar žodis „atsiprašau“ paverčia angelu?
Apsiklostę šalikais raudonais
Nežinau kokios rūšies esu.
Turbūt žmogus,
Savą sielą radęs.
Ateity.
Tokios pat rūšies kaip aš.
Drąsų
Keistą
Išskirtinį.
Manau jį myliu:
Kaip pavasario gaivą,
Kaip saulę niūrią dieną,
Kaip krentančias žvaigždes rugpjūtį,
Kaip Paryžių lietuje.
Pasiilgstu jo plaukų laukinio kvapo,
Drąsos kupinų akių.
Pasiilgstu ramaus džiazo,
Kurio klausomės kartu,
Karčios kakavos skonio
Židinio šešėlio pakrašty.
Dievinu pilnaties formos akinius
Ant siauros nosies galo.
Dievinu jo žodžių formą.
Jo skaitomas knygas.
Jo balkšvus nagus –
Ovalo formos.
Ir jo piršto atspaudus
Paliktus ant krištolinės pieno taurės.
Jo lygią, balkšvą veido odą,
Žalias akis.
Žiemą dievinu jo šaliką raudoną.
Ir paakius rausvai melsvus,
Nes nuo aušros lig sutemos aš jį turiu.
Daug keliaujam.
Ir vis grįžtam
Susikibę už parankių žiemą
Į Paryžių.
Apsiklostę šalikais raudonais
Dievinam vienas kitą.
Ateity.
Mano, Tavo ir tos spindinčios akys
Yra trijų tipų akys.
Vaiko.
Mielos ir pilnos minkštų
baltų plunksnų,
vaikiško atvirumo.
Jos viską pasako…
Suaugusio.
Mažos.
Jos galingos,
Bet sustojusios ant šiandienos rūpesčių
ir rytojaus planų.
Spindinčios.
Vieno žmogaus.
Kadaise matyto…
Gyvenančio pilnavertį gyvenimą
čia ir dabar.
Tai patyrusios akys,
kurios ėjo per žarijas…
Ir mokėjo juoktis iš skausmo.
