Nuo sausio 1-osios įsigaliojęs ir labai prieštaringų
vertinimų sukėlęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas buvo
svarstomas jau 1994-1995 m. Nors dauguma šalies medikų išsakė pastabas dėl šio
teisės akto neišbaigtumo, vis dėlto po metų jis buvo patvirtintas. Medikai
vienbalsiai tvirtina naujajame teisės akte pasigendantys išbaigtumo, kai kuriuos
jo straipsnius netgi vadina tiesiog absurdiškais. Aišku viena: kol kas ką tik
įsigaliojęs įstatymas – laiko gaišatis ir medikams, ir po kelias savaites eilėje pas gydytoją laukiantiems pacientams.
Papildomas popierizmas
“Įstatymas priimtas, tačiau ne tik pacientas, visuomenė, bet ir vietinės reikšmės politikai nežino, kaip vyksta sveikatos priežiūros reforma, nesuvokia ją reglamentuojančių įstatymų esmės. Prasideda teisės aktų svarstymai, komentarai su jais iki galo nesusipažinus”, – įsitikinęs Aukštaičių šeimos klinikos direktorius Romualdas Gasiūnas. Jis, Lietuvos gydytojų sąjungos atstovas, tvirtinant įstatymą pasisakęs prieš. Įsigaliojęs teisės aktas medikams – papildomas popierizmas, aiškiai trukdantis atlikti pagrindines pareigas – teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Išrašydamas elementarų receptą ar siuntimą tyrimams gydytojas privalo užfiksuoti apsilankymo epizodą, nurodyti ligos istoriją, pagrįsti, dėl ko pacientui tai yra būtina. Be to, nuo šių metų pradžios skirdami gydymą medikai pacientui privalo ne tik pakišti pasirašyti, bet prieš tai ir detaliai išaiškinti naujojo įstatymo subtilybes. Kokia gydytojui ir pacientams svarbi kiekviena minutė – nereikia nė svarstyti, kai norint patekti pas gydytoją eilėje tenka laukti dažnai ne vieną savaitę.
Papildomas uždarbis notarams
“Ar paciento kreipimasis į gydytoją nereiškia sutikimo pas jį gydytis?” – stebėjosi paradoksaliu reikalavimu tai patvirtinti parašu R.Gasiūnas. Pasak jo, nesuprantama, kiek kartų iš savo kliento būtina reikalauti parašo, jei žmogus pas tą patį mediką gydosi jau keletą metų. Kitas paradoksalus ir medikams abejonių keliantis įstatymo punktas – kas gali būti paciento atstovas, raštiškai patvirtinantis, jog sutinka su paskirtu gydymu. Pagal įstatymą, juo gali būti tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ar atstovas pagal pavedimą. Jo įgaliojimai įforminami įstatymų nustatyta tvarka. “Vadinasi, vaiką į polikliniką vietoje tėvų atvežusi močiutė, mokytoja ar kitas asmuo man turi pateikti ir notaro patvirtintą dokumentą? Jei tokio nėra – teisiškai jie negali pasirašyti, o aš neturiu teisės skirti gydymą. Vadinasi, vykdami pas gydytoją privalo prieš tai užsukti pas notarą, kad šis juridiškai įformintų jų atstovavimą, nes iš kur man žinoti, kad jie turi teisę išgirsti apie vaiko sveikatos būklę?” – notarams darbo pagausėjimą pranašavo medikas.
Medikai pasijuto esantys nuošaly
Ne mažiau kebli situacija – įstatyme nustatytos galiojančios sveikatos priežiūros normos. “Ką daryti, kai paciento pageidavimai ir lūkesčiai didesni už jas?” – retoriškai klausė R.Gasiūnas. Gydytojas negali patenkinti ligoninėje sveikatą pataisyti pageidaujančio paciento noro, jei galima paskirti ambulatorinį gydymą. Tačiau, pasak R.Gasiūno, ne išimtis ir atvejai, kai ligoniai, kuriems skubiai reikalingas stacionarus gydymas, su tuo nesutinka. “Man pačiam buvo atvejis, kai pacientas, kuriam sutriko širdies ritmas, nesigulė į ligoninę. Neturėdamas kitos išeities nusiunčiau pas kardiologą, o jis vis dėlto jį įkalbėjo gultis. Vadinasi, aš neišaiškinau pacientui – suteikiau nekokybišką sveikatos priežiūros paslaugą”, – pasakojo Aukštaičių šeimos klinikos direktorius.
Pasak jo, nesusipratimų atėjus pas gydytojus dabar tik padaugės. “Kada išaiškinti ligoniui, kaip gydytis, kur kreiptis, jei per dieną tenka priimti po 30 pacientų. Paprasčiausiai tam nelieka laiko, nes reikia užpildyti krūvą popierių – juk kiekvieną besikreipiančiojo žingsnį turime fiksuoti”, – stebėjosi R.Gasiūnas. Jo teigimu, abejonių kelia ir straipsnis, kuriame numatyta teisė pasirinkti gydytoją, slaugos specialistą ir sveikatos priežiūros įstaigą. Kalbant apie paciento teises medikai lieka nuošaly. “Ar gydytojas, apkrautas darbu, turi teisę atsisakyti gydyti – juk jei priimsiu daugiau pacientų, mano paslaugos dėl laiko stokos negalės būti tokios kokybiškos”, – pabrėžė medikas. Anot jo, dėl pacientų gausos kiekvienam iš jų suteikti dar ir privalomą informaciją apie medicinos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse numatytas jų teises ir pareigas – praktiškai neįmanoma. “Jei vyksta nepertraukiamas darbas, ar dar įmanoma rasti laiko aiškinti?” – stebėjosi direktorius.
Kelnės per galvą
Medikams nerimą kelia ir ką tik įsigaliojusiame įstatyme numatyta paciento teisė į konfidencialumą. “Jei nėščia šešiolikmetė reikalauja aborto ir už pranešimą tėvams grasina nusižudyti – tokios informacijos apie nepilnametę gydytojas artimiesiems neturi teisės teikti. Ar tokiu būdu įstatymas neprasilenkia su žmoniškumu? Tokia pati situacija ir su sergančiaisiais AIDS ar užkrečiamosiomis ligomis. Tačiau kas apsaugos aplinkinius, kad jų sveikatai neiškiltų reali grėsmė?” – klausė R.Gasiūnas.
Naujajame teisės akte, be pacientų teisių, reglamentuotas ir sveikatos žalos atlyginimas, kuris, R.Gasiūno nuomone, tik duos darbo teismams. Nors įstatyme teigiama, jog sveikatos priežiūros įstaigos privalo draustis civiline atsakomybe už pacientams padarytą žalą, tačiau Lietuvoje kol kas nė viena draudimo kompanija neakredituota medicininės veiklos draudimui. Be to, medikams nepaaiškinamai atrodo ir žalos dydžio nustatymas. “Kas iš to, jei pacientas reikalaus pusės milijono kompensacijos? Pagalvokite, kiek metų turės dirbti kelis šimtus litų tegaunanti slaugė ar apie tūkstantį uždirbantis gydytojas, kad atlygintų žalą?” – komentavo R.Gasiūnas. Jo nuomone, nukentėjusiam pacientui daug naudingiau būtų, jei tarp medikų atlyginimo ir kompensacijos už padarytą žalą būtų nustatytas procentinis santykis: žalos atlyginimas tokiu atveju taptų realus. Aukštaičių klinikos direktorius pabrėžė, jog padidinti sveikatos priežiūros įstaigų finansavimą reikalaujantys medikai kovoja ne už didesnį savo atlyginimą, kuo visuomenė nepagrįstai piktinasi, o už kokybiškesnes, lengviau prieinamas ir mažiau iš pačių pacientų lėšų apmokamas sveikatos priežiūros paslaugas.
“Šis įstatymas man primena kelnių movimą per paciento galvą – iki galo neišbaigtas, bet vis dėlto priimtas”, – konkrečiai apibūdino daug sumaišties sukėlusį teisės aktą gydytojas. Pasak jo, sveikatos apsaugos ministras medikus ragina įstatymo laikytis ne paraidžiui, o žmoniškai. “Tačiau atsakyti mums teks jau ne žmoniškai, o paraidžiui”, – akcentavo R.Gasiūnas.
Pacientams – medicininės paskaitos
Miesto poliklinikos vyriausioji gydytoja Irena Čeilitkienė teigė, jog šioje gydymo įstaigoje pacientai jau pripratinti pasirašyti sutikimo dokumentus. “Jau visus metus iš pacientų imame raštišką sutikimą dėl procedūrų, todėl ši reikalo pusė mūsų nenustebino”, – tvirtino gydytoja. Tačiau, pasak jos, kelia nerimą paciento ir gydytojo derybos dėl diagnozės nustatymo ir paskirto gydymo. “Apžiūrėjęs ligonį medikas yra priverstas su juo derėtis – sutinka ar ne atlikti tyrimus. Nustačius diagnozę – vėl derybos dėl gydymo. Kyla klausimas, kas geriau išmano šį reikalą – pacientas ar gydytojas?” – stebėjosi I.Čeilitkienė. Jos nuomone, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui būtini poįstatyminiai aktai, komentuojantys įvairias situacijas. “Ligonį turime informuoti apie jo ligą, bet jei aiškinsiu – išeis visa paskaita, o per dieną tokias paskaitas perskaityti suspėčiau tik tris. Be abejo, sutinku, kad turime pranešti apie sveikatos būklę, pakomentuoti tyrimus, su pacientu pasitariant skirti gydymą, tačiau ne iki kraštutinumų”, – akcentavo vyriausioji gydytoja. Pasak jos, paciento teisė į informacijos slaptumą taip pat pasiekia absurdą. I.Čeilitkienė pabrėžė, kad suprantama, jog pacientas gali nenorėti, kad apie jo ligą kiti žinotų, tačiau absurdiška, kad apie į ligoninę netikėtai patekusį artimą žmogų negalima teikti informacijos susirūpinusiems jo namo sugrįžtančio nesulaukiantiems giminaičiams.
I.Čeilitkienė išskyrė dar vieną problemą: nustatęs ligą ir gydymą paskyręs medikas negali būti garantuotas, kad pacientas laikosi rekomenduoto režimo. Deja, ne vieno jų stalčiuose medikamentai taip ir lieka gulėti. Anot vyriausiosios gydytojos, nors dauguma pacientų yra supratingi, bet pasitaiko ir piktavalių psichopatinių asmenybių. “Su jais ir bus daugiausia problemų”, – įsitikinusi medikė.
“Tai tėra plikas įstatymas. Savaime aišku, kad jis negali aprėpti visų situacijų – tam reikia poįstatyminių aktų. Prieš priimant tokį teisės aktą turėjo būti pagalvota apie jo pasekmes”, – pabrėžė I.Čeilitkienė. Anot jos, gydytojai jau dabar po darbo tvarko dokumentus arba nešasi juos namo, o ką reikės daryti prasidėjus epidemijai – nesinori nė galvoti. “Kad šis įstatymas sėkmingai veiktų, gydytojui reikėtų perpus mažiau pacientų, kompiuterio, ryšio su vaistine ir didesnio finansavimo. Dabar – tik didžiulė atsakomybė, o sąlygų jai vykdyti nėra”, – akcentavo I.Čeilitkienė.
Su humaniškumu neprasilenkia
VšĮ Panevėžio ligoninės Priėmimo skyriaus vedėja Lina Dūdienė teigė, jog nuo sausio 1 d. įsigaliojęs teisės aktas dėl papildomų popierių tvarkymo iš tiesų apsunkino medikų tiesioginį darbą. “Teikiant skubią pagalbą darbo kokybė vis dėlto nukenčia”, – neslėpė vedėja. Anot jos, nemažai laiko sugaištama, kol pacientui išaiškinama, už ką jis pasirašo. “Kai kuriuos punktus reikia detaliau paaiškinti. Mūsų tikslas – ne formaliai paimti parašą. Manau, paskui ir patys pacientai bus suinteresuoti apie savo gydymą. Sunkumų dėl šio įstatymo tikrai yra ir pati ministerija pripažįsta, kad dokumentas reikalauja detalios korekcijos”, – teigė L.Dūdienė. Anot jos, dėl informacijos apie ligonį teikimo kol kas nemalonumų nepasitaikė. “Nenorime prasilenkti su humaniškumu”, – tvirtino vedėja. Anot jos, jei netikėtai į ligoninę patekęs ligonis yra sąmoningas – atsiklausiama, kam galima teikti informaciją apie jo buvimą, jei be sąmonės – apie nenustatytos asmenybės pilietį pranešama policijai.
Nesigilina, ką pasirašo
Nors medikai tvirtino, jog pacientui pasirašant dokumentus suteikiama detali informacija apie jo teises ir pareigas, tačiau kalbinti ligoniai tvirtino ką kita. Pasak panevėžietės Irenos Karaliūnienės, kad sutinka su paskirtu gydymu, jos pasirašyti VšĮ Panevėžio ligoninėje jau buvo paprašyta gruodžio 7 d. prieš kojos operaciją. Moters teigimu, popierius pasirašyti medikai pakišo nieko neaiškindami ir tik pačiai pacientei susirūpinus, kodėl reikalingas jos parašas, buvo trumpai atsakyta nesileidžiant į ilgus aiškinimus. “Nustebau, bet ką darysi – ką gydytojas duos, tą ir gersiu. Jei žinotume, kuo sergame, ir daktarų nereiktų”, – neprieštaravo naujai tvarkai moteris. Vis dėlto ji teigė jau pajutusi, ką reiškia gydytojus užgriuvęs papildomas popierizmas. “Per tuos popierių pildymus išrašo iš ligoninės pralaukiau daugiau nei mėnesį. Ir taip eilės pas gydytojus ilgos, o jei dar kiekvienas pasirašinėti turėsime…” – kalbėjo I.Karaliūnienė.
Tačiau medikais iki galo pasitikėti linkę ne visi pacientai. “Nežinau, koks gydymas man geriau. Gal ir nevartosiu gydytojo paskirtų vaistų, bet nesiginčysiu pasirašydamas”, – neslėpė panevėžietis Vitalijus Kuzminas. Anot jo, gal ir nėra labai protinga kiekvienam pacientui sutikimą patvirtinti raštiškai ne tik dėl papildomos gaišaties – ar parašas kartais negali virsti nuosprendžiu sau pačiam dėl gydytojo kaltės patyrus žalą sveikatai.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
