Naujamiesčio vardas žinomas nuo tada, kai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta šiame krašte įkurta mokykla.
Naujamiesčio bažnyčios vartus puošia įspūdingos angelų figūros. G. Leikos nuotr.
Viskas, ko reikia
Netoli Panevėžio prie Nevėžio įsikūręs Naujamiestis – viena gražiausių ir gyventi patraukliausių rajono vietų. Tad ir gyventojų čia, skirtingai nei nūdienos metų tėkmėje daugelyje kitų šalies miestų bei miestelių, nemažėja. Naujamiestyje tų gyventojų vis tūkstantis ir tūkstantis.
„Esame tarsi mažas miestas. Čia yra viskas, ko reikia, kas yra ir dideliuose miestuose“, – šypsosi Naujamiesčio seniūnas Jonas Sankaitis.
Iš tikrųjų Naujamiestyje netrūksta nieko – ir gimnazija, ir Muzikos mokykla, ir paštas, biblioteka, kultūros centras, bažnyčia, net Dailės galeriją – vienintelę visame rajone miestelis turi.
O gražios apylinkės, Nevėžis, įspūdingas pušynas, ąžuolynas sudaro savos kurortinės vietovės reginį.
Artimiausias metas, kai gyventojų miestelyje padvigubės ar net patrigubės, – artėjantys Šventos Onos atlaidai. Tomis dienomis į Naujamiestį
suvažiuoja daugybė žmonių – į gimtinę grįžta čia užaugusieji, giminaičius lanko artimieji, suka kitur gyvenantys tikintieji ar šiaip smalsuoliai.
Rečiau Naujamiestyje apsilankantiems gražūs Oninių atlaidai – proga pamatyti, kaip atrodo po gaisro atgimusi Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia.
Naujamiesčio vardas visoje šalyje skambėjo 2007 metų rugpjūčio mėnesį, kai netikėtai užsidegė viena gražiausių ir didžiausių Panevėžio apskrities bažnyčių. Sudegė ir nugriuvo bokštai, nukrito varpas, sugadintas neseniai uždengtas stogas, ugnis suniokojo vargonus.
Atstatymo darbai jau baigti. Bažnyčia iš tolo pasitinka naujais bokštais ir niekas nebeprimena tragiško įvykio.
Angelų lydimas
Ant įspūdingų Naujamiesčio bažnyčios vartų esančios dvi didingos angelų figūros tarsi saugo šią vietą nuo didesnių nelaimių. Ir tai ne vieninteliai angelai šiame miestelyje.
Seniūnas primena, kad senosiose Naujamiesčio kapinėse stovi įspūdingas Kazio Uliansko paminklas 1905–1907 m. revoliucijos aukoms atminti – angelo figūra. Ir dar vienas angelas saugo šį kraštą – ant Naujamiesčio herbo ir vėliavos pavaizduotasis.
„Istorinio herbo Naujamiestis niekada neturėjo, tad Heraldikos komisija, ilgai svarsčiusi, pasiūlė herbe pavaizduoti angelą ir kokį nors su karaimais susijusių simbolį“, – paaiškina seniūnas.
Mėlyname herbo fone vaizduojamas žengiantis sidabrinis angelas su auksiniu nimbu ir knyga rankose. Sukūrus ir patvirtinus herbą, pagal jį pasiūta ir Naujamiesčio vėliava.
Kaip teigia J. Sankaitis, angelas pasirinktas ne veltui, juk jis žemės ir dangaus, žmogaus ir Dievo tarpininkas. Angelas sargas lydi žmogų visą gyvenimą, saugo jį nuo nelaimių.
Kai tiek angelų šiame miestelyje, Naujamiestis gali atsidurti šios paslaptingos būtybės globoje. Užtat ir žmonės iš šio krašto išvykti neskuba. Pats seniūnas irgi tikras naujamiestietis – ne tik jis, bet ir jo tėvai bei seneliai šiame krašte gimė ir gyveno.
O dar Naujamiesčio herbe pavaizduotas simbolis susijęs su karaimais – kadaise šiame miestelyje gausiai gyvenusia tauta. Atskirame herbo laukelyje pavaizduotas dviragis ietigalis – tanga.
Tikėtina, kad Vytauto laikais karaimai čia buvo įkurdinti kaip Upytės pilį aptarnaujantis sargybos būrys.
Į mokyklą – būtinai
Seniūnas sako, kad Naujamiesčio vardas pirmą kartą paminėtas kartu su mokykla. Žinoma, kad 16-ajame amžiuje tame krašte šeimininkavo didikai Valavičiai.1583 metais Eustachijus Valavičius Naujamiestyje pastatė evangelikų reformatų bažnyčią ir įsteigė parapinę mokyklą. Tai buvo viena pirmųjų tokių švietimo įstaigų Lietuvoje.
Bažnyčiai ir mokyklai išlaikyti buvo dovanotas Švaininkų kaimas.
Mokyklos steigėjas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Jis Naujamiesčio dvaro nuostatuose paskelbė, kad vaikams lankyti mokyklą yra būtina. Rudenį, baigę lauko darbus, valstiečiai privalėjo leisti mokytis 8–15 metų sūnus. Už trukdymą lankyti mokyklą tėvams grėsė piniginė bauda.
Vėliau Naujamiestį valdė Radvilos, Oginskiai, Karpiai. Mokykla rašytiniuose šaltiniuose vėl minėta 18-ajame amžiuje.
Laikai keitėsi, o Naujamiestis, kaip sako seniūnas, gyveno nuo visos Lietuvos likimo neatsietą gyvenimą. Neaplenkė miestelio1863 metų sukilimas, spaudos draudimas, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, okupacijos.
Miestelio pavadinime, regis, nieko įmantraus ir paslaptingo nėra – naujas miestas. Kodėl jis taip pavadintas, nėra žinoma. 1613 metais Naujamiestis žemėlapyje buvo įrašytas kaip Nowomiastecsko, kituose rašytiniuose šaltiniuose vadinamas Karaimu Naujuoju Miestu, o 1883 metais užrašytas kaip Novoje Mesto.
Miesteliu Naujamiestis buvo paskelbtas 1991 metais. J. Sankaitis sako, kad atkūrus nepriklausomybę Naujamiestyje viename iš pirmųjų buvo įsteigta gyventojų bendruomenė. Ji iki šiol yra aktyvi ir veikli.
Garsina Naujamiestį
Naujamiestis visoje šalyje ir net užsienyje garsėja savo ypatingu šiaudinių skulptūrų parku. Prieš dešimtmetį kultūros centro vadovės Vigytos Dumbrienės iniciatyva naujamiestiečiai pradėjo pinti skulptūras iš šiaudų. Jų parūpindavo vietiniai ūkininkai, į pynimą įsitraukė būrys entuziastų.
Kiekvieną rudenį erdvioje aikštėje miestelio pakraštyje pradėjo rikiuotis įvairiausios šiaudinės skulptūros. Po iškilmingo atidarymo geram mėnesiui praėjus, žiūrovams iki valiai pasigrožėjus, būdavo rengiama dar viena šventė – deginamos skulptūros. Šėlstančių liepsnų reginys iš tiesų būna įspūdingas.
Skulptūros būdavo pinamos pagal temas. Jos pačios įvairiausios – dvaras, muzikos instrumentai, turgus ir kt.
Į parko atidarymo ar skulptūrų deginimo ceremonijas suvažiuoja gausybė žmonių. Sulaukiama svečių net iš tolimų kraštų – visiems įdomu pamatyti, ką galima sukurti iš paprasčiausių gamtos dovanų ir kaip prasminga parodyti, koks laikinas ir trapus gali būti grožis.
Praėjusių metų tema buvo geležinkelis. Naujamiestiečiai nupynė garvežį, vagonus, bėgius, kelio ženklus ir kt. Bet šis skulptūrų parkas, skirtingai nei ankstesni, nebuvo sudegintas – jis sėkmingai peržiemojo.
Kultūros centro vadovė sako, kad pavasarį orams sužilus mažesni, labiau nuo šalčio nukentėję darbai buvo išardyti, o geriau išsilaikę stovi iki šiol. Šį rudenį jau vienuoliktą kartą šiaudinių skulptūrų parko atidarymo renginys taip pat vyks. Sumanyta ir nauja tema, tad pats laikas pasiraitojus rankoves pradėti pinti.
Dabar entuziastų gal kiek mažiau, nei buvo iš pradžių, nes darbas sunkus ir gana sudėtingas. Iki to rezultato, kurį pamato žiūrovas, reikia dirbti daug, įtemptai ir atsakingai.
Naujamiestis turi ir daugiau kuo garsėti. Kaip sako seniūnas, gimnaziją garsina sportininkai, o visą miestelį – sveikuoliai.
Juk čia net kelias vasaras iš eilės organizuotos sveikuolių stovyklos mokė žmones, kaip sportuoti, sveikai maitintis.
Žodžiu, spalva ir muzika
Garsiojoje Naujamiesčio dailės galerijoje šiuo metu veikia panevėžietės menininkės Onutės Vertelkienės jubiliejinė paroda. Daug gražaus ir įdomaus matė naujamiestiečiai per du galerijos gyvavimo dešimtmečius.
„Kai kūrėme profesionalaus meno galeriją, planavome, kad joje žmonėms bus kalbama žodžiu, spalva ir muzika. Taip ir stengiamės daryti. Jau išugdytas ne tik vietinis žiūrovas – į parodas, renginius atvyksta ir iš Panevėžio, ir iš toliau. Džiugu, kad savo darbus galerijoje eksponuoja iš Naujamiesčio krašto kilę profesionalūs dailininkai“, – pasakoja V. Dumbrienė.
Kultūros centro vadovė džiaugiasi, kad gražiai pasirodo ir saviveiklininkai. Pučiamųjų orkestras „Aukštyn“ gegužės mėnesį iš tarptautinio festivalio Lenkijoje „Auksinė lyra“ parsivežė antros vietos diplomą, o orkestro šokėjos – didįjį prizą.
Prie kultūros centro veikia ir daugiau meno kolektyvų.
Naujamiestyje vyksta vaikų ir jaunimo stovykla „Jaunasis skulptorius“, ją organizuoja dailės mokytojai Daiva ir Dalius Dirsės.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
