Vienas iš Panevėžio rajono seniūnijų centrų – Miežiškiai – netrukus smagiai paminės 460-ąsias metines.
Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta beveik prieš šimtą metų.G.Leikos nuotr.
Trys datos
Iš tikrųjų šioje žemėje žmonės, be abejo, gyveno prieš antra tiek ir dar daugiau metų. Tuo įsitikinusi kiekvieną krašto kampelį puikiai pažįstanti ir į ekskursiją po miestelį kviečianti miežiškietė Valerija Bartulienė. Ji sako, kad užuominą apie seniai čia egzistuojančią gyvenvietę duoda net per miestelį vingiuojančio upelio pavadinimas.
Per šimtmečius išsaugotas Alkupio vardas byloja, kad kažkur čia turėjo būti šventa kulto, aukojimo, ypatinga pagarba apgaubta vieta. Alkose žmonės įrengdavo aukurą, kūrendavo šventąją ugnį, ten augdavo šventi medžiai.
Lietuvoje, be Miežiškių Alkupio, išliko per šimtą vietovardžių, susijusių su alkos vardu, – kaimų, kalnų, raistų, upių pavadinimų. Be to, Miežiškiai turi ne tik Alkupį – čia vingiuoja jaunas, vos savosios tėkmės kelionę pradėjęs Nevėžis. O tokios upių juostomis puoštos vietos žmonėms visada būdavo patrauklios ir pirmiausia apgyvendinamos.
Šiaip ar taip buvo, vietiniai džiaugiasi, kad pavyko išsiaiškinti, jog Miežiškiams jau 460 – daugiau nei manyta pagal anksčiau žinotą miestelio paminėjimo datą.
Kaip pasakoja buvusi ilgametė kultūros darbuotoja, kultūros centro vadovė V. Bartulienė, pirmiausia buvo aptikta, kad Miežiškiai paminėti 1664 metais – tekste apie valstiečių maištą. Paskui sužinota, kad istoriniuose šaltiniuose miestelis minimas nuo 1586-ųjų. Tačiau vėliau aptikta, kad apie Miežiškius buvo rašyta dar anksčiau – 1556 metais, tad nuo tos datos dabar ir skaičiuojami miestelio gyvavimo metai.
Rugpjūčio pabaigoje, vykstant Švento Baltramiejaus atlaidams ir Miežiškius pristatant kaip mažąją Lietuvos kultūros sostinę, bus švenčiamas ir miestelio gimtadienis.
Įamžinta praeitis
Kadaise priklausę Upytės valsčiui, paskui buvę Miežiškių valsčiumi, apylinkės centru, miestelis nuo 1995-ųjų – seniūnijos centras. Dabar čia gyvena apie 700 žmonių – kas jau pensininko duoną kremta, kas į miestą dirbti važinėja, kas dar mokosi ar aplinkiniuose ūkiuose darbo gavo ar savo verslą plėtoja.
„Neturime nei plačių upių, nei didelių kalnų, bet užtat galime pasidžiaugti labai gerais žmonėmis“, – žinomo kraštiečio kalbininko, knygą apie gimtąjį kraštą parašiusio Jono Šukio žodžiais remiasi V. Bartulienė.
J. Šukys rašė: „Nėra čia piliakalnių, įspūdingų parkų, architektūros paminklų. Žemdirbių pilka žemė, ir tiek. Tačiau tai žemė su savo istorija ir dabartimi, su ne vienu spalvingu, nemažai nuveikusiu žmogumi ir – kas Miežiškius Panevėžio rajone ir net visoje Lietuvoje ypač išskiria – su savo gausiais ir stipriais mėgėjų meno kolektyvais.“
Šiais laikais gyvenantys žmones apie Miežiškių praeitį greitai ir nebeturės ko paklausti. Beveik nebeliko senbuvių, kurie gerai prisimena prieškario Miežiškius ir gali papasakoti apie anais laikais gyvenusius žmones, jų papročius, vykdavusias šventes ir kasdienybę.
Tačiau praeitis nenuėjo į visišką užmarštį, be užrašytų pasakojimų, prisiminimų yra išlikę nemažai nuotraukų. Ypač iškalbingos miežiškiečio profesionalaus fotografo Vinco Ferinausko, gimusio 1892 metais, fotografijos. Jose galima pamatyti ne tik miestelio, jo apylinkių vaizdus, bet ir tuomečius mokinius, mokytojus, įvairių organizacijų narius, konditerių, siuvėjų kursų, vestuvių, laidotuvių dalyvius, portretus.
2001 metais fotografo Juliaus Vaupšo dėka per 1500 stiklinių V. Ferinausko negatyvų pateko į Panevėžio kraštotyros muziejų. Išleista ir knygelė su tomis nuotraukomis – su prieš septynis, aštuonis ar dar daugiau dešimtmečių gyvenusių miežiškiečių veidais ir miestelio vaizdais.
Fotografuoti Panevėžyje pas J. Trakmaną išmokęs V. Ferinauskas su šeima atsikėlė į Miežiškius ir čia pradėjo darbuotis. Jo paviljonas buvo kuklus, kukli ir dekoracija per visą sieną. Vyras darbavosi labai kruopščiai, chemikalus gaminosi pats.
Fotografavo Miežiškiuose, aplinkiniuose kaimuose. Be to, kelis kartus per metus, per atlaidus ar sulaukę svečių, jį kviesdavosi Raguvėlės dvaro savininkai Komarai.
Vėliau Miežiškiuose fotografuodavo V. Ferinausko sūnus Aleksas,
Išlikusiose V. Ferinausko nuotraukose galima pamatyti Nevėžio upe valtimi besiirstančius iškylautojus, laukus matuojančius matininkus, po miestelį važinėjančius motociklininkus ir, žinoma, iki šiol Miežiškių centrą puošiančią Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, pastatyta 1920 metais.
Pažiūrėjo kitomis akimis
Ekskursijas po Miežiškius vedanti V. Bartulienė kviečia būtinai susipažinti su bažnyčia, taip pat su kitais senais miestelio pastatais.
Štai gėlėmis išpieštomis lentomis užkaltais langais stūkso negyvenamas pastatas – čia kadaise buvo senoji medinė Miežiškių bažnyčia.
Žinoma, kad ji buvo pastatyta 1782 metais, o parapija įkurta 1909-aisiais.
Pastatas, kuriame vėliau buvo parapijos, kultūros namai, dabar stovi tuščias. Jo langus, kad nestypsotų neregio akimis, papuošė piešiniai, tad niūraus ir liūdno vaizdo nesusidaro. Apleistų pastatų galima pamatysi visur, tik ne visur jie atrodo taip, kaip Miežiškiuose.
Šalia, centre, esantis kitas namas taip pat nenaudojamas ir taip pat byloja apie praeitį. Sutvarkytas, nudažytas pastatas vaiduoklio neprimena, nors skaičiuoja antrą šimtmetį.
„Čia buvo mokykla – namas priklausė vietos žydui Benjaminui Zelkiui, jis antrą aukštą išnuomojo mokyklai, o pirmame gyveno pats ir buvo atidaręs parduotuvę“, – pasakoja Miežiškių senbuvė.
V. Bartulienė Miežiškių praeities liudijimų ieško įvairiuose dokumentuose, literatūroje, viskuo domisi, apžiūri senus pastatus, todėl ir papasakoti gali daug. Prieš kurį laiką parengusi pažinties su Miežiškiais programą, ji pakvietė vietinius gyventojus į ekskursiją po miestelį.
Kai kurie nustebo: „Ką naujo mums gali parodyti? Viską žinom ir pažįstam.“
Tačiau kai išsirengė, pasivaikščiojo naujai atsiskleidusiomis vietomis, išklausė pasakojimų apie buvusius įvykius, gyvenusius žmones, visai kitomis akimis į gimtinę pažiūrėjo. Daug naujo žmonės sužinojo ir stebėjosi: kaip galėjome metų metus pro šalį eiti ir nepastebėti ženklų. Pavyzdžiui, ant namo pamatų išraižytos datos ar griuvėsių liekanų.
V. Bartulienė, pagal profesiją istorikė, savo sukauptomis žiniomis mielai dalijasi su kitais, beria datas, faktus. Ji žino, kad daugumai miežiškiečių ne tas pats, kaip atrodė jų kraštas praeityje, koks jis yra dabar ir koks galėtų būti ateityje.
Sutrumpintas neprigijo
Spėjama, kad Miežiškių pavadinimas kilęs nuo įtakos jam atsirasti turėjusio žmogaus pavardės ar pravardės, bet tikslaus apibrėžimo nėra.
V. Bartulienė sako, kad praeityje vienu metu miestelio pavadinimas buvo trumpinamas – Miežkiai. Tačiau dar prieškariu valsčiaus taryba nusprendė susigrąžinti senąjį pavadinimą – Miežiškiai. Taip ir buvo padaryta.
Žinoma, kad kadaise būsimo miestelio teritorija buvo vadinama Didžiaisiais Miežiškiais, o kita apylinkė – Mažaisiais Miežiškiais.
Visko įvairiais laikais buvo Miežiškiuose – ir vandens malūnas, ir vėjinis malūnas, siuvykla, aštuonios krautuvės, dvi karčemos, lentpjūvė, kooperatyvas, pieninė, amatų dirbtuvėlės, veikė Žemės ūkio draugija ir kt.
Dabar atvykus į miestelį malonu mėgautis ramybe ir jaukumu. Vaikštant gatvelėmis matyti, kaip gražiai stengiasi tvarkytis miežiškiečiai – kiemuose žaliuoja vejos, akį traukia įvairiaspalviai vasaros žiedai, mielos kiemų puošmenos, jau šakas pradedantys svarinti pirmieji obuoliai, kriaušės.
Seniūnijos, bendruomenės rūpesčiu atsirado miestelį iš kitų Lietuvos vietovių išskiriančių akcentų – sukaktį įamžinantis didžiulis akmuo, puiki žaidimų aikštelė ir kt. Taip pat Miežiškiai garsūs vieninteliu Baltijos šalyse Eglutės žaisliukų muziejumi.
Bene dvylika metų iš eilės čia vykdavusio išskirtinio renginio – Naktigonių – pastaruoju metu nutarta atsisakyti. Bet nereikia manyti, kad miežiškiečiams tenka nuobodžiauti. Čia ir toliau vyksta įvairūs, daug žmonių sutraukiantys renginiai.
Angelų slėnyje
Pavaikščiojus miestelio gatvėmis, apžiūrėjus visas lankytinas vietas, ponia Valerija kviečia užsukti į pačią Miežiškių širdį, vietinių ir svečių pamėgtą vietą – Angelų slėnį. Ant Nevėžio kranto, prie senojo, o dabar jau atnaujinto tilto, įvairiausiomis skulptūromis išpuoštame slėnyje dažniausiai vyksta renginiai, koncertai, susitikimai, žmonės čia mėgsta tiesiog pabūti.
Tiltas, per kurį einant iš miestelio kertamas Nevėžis ir patenkama į slėnį, anksčiau buvo medinis. 1930 metais čia buvo nutiestas gelžbetoninis tiltas ir išstovėjo iki šių laikų. Metams bėgant seną tiltą reikėjo atnaujinti – taip ir buvo praėjusiais metais padaryta.
Skulptūromis Angelų slėnis pildėsi po truputį – atsirado didesnių ir mažesnių angelų figūrėlių, jomis puoštų suolų, sūpynių, pavėsinių ir kt.
Šiemet čia pastatytoje estradoje per Jonines jau dainavo, šoko, grojo garsieji Miežiškių saviveiklininkai. Estradą puošia miežiškiečio Eduardo Tito išdrožtos angelų figūros.
Mintis vaizdingą pakrantę paįvairinti skulptūromis kilo Miežiškių klebonui Rimantui Visockiui. Jis ir pradėjo organizuoti medžio drožėjų plenerus, globoti kūrėjus.
V. Bartulienė pasakoja, kad prieš gerą dešimtmetį su kultūros centro kolektyvais koncertavo Vokietijoje. Tuo pat metu ten dirbo tautodailininkas Dalius Dirsė, plenere drožęs angelus.
„Paklausiau, ar negalėtų angelo išdrožti ir Miežiškiams. Po kurio laiko apsilankęs vietinių pamėgtame slėnyje nusprendė, kad angelai čia tiktų labiausiai ir Angelų slėnio vardas vietovei būtų kaip tik“, – prisimena miežiškietė.
Angelų slėniu pavadinta vieta dažnai papildoma naujais darbais.
Pakeliui į parką pastatyti penki aukšti sparnuoti angelai, iškilo Nojaus laivą simbolizuojanti skulptūra ir kt.
Šiandien Miežiškius be Angelų slėnio įsivaizduoti būtų sunku – gamtos bei kūrybingų, darbščių žmonių sukurta jauki, įspūdinga vieta tapo savotiška miestelio vizitine kortele.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
