Nomeda Simėnienė – viena iš Lietuvos laisvę stačiusių panevėžiečių. Nepriklausomybės aušroje stovėjo pačiame pokyčių sūkuryje, kai vis dar tvyrojo sovietinio režimo šešėliai, bet jau skleidėsi tautos atgimimo balsas.
Pasak Sąjūdžio kelią pasirinkusios Nomedos, išlaisvinti reikėjo ne tik valstybę, išlaisvinti reikėjo ir savo pačių protą, mąstymą, gyvenimo būdą. Iš naujo atrasti ir garsiai įvardyti tikrąsias vertybes, pakoreguoti jų skalę.
- Nomeda Simėnienė – viena iš Lietuvos laisvę stačiusių panevėžiečių. Nepriklausomybės aušroje stovėjo pačiame pokyčių sūkuryje, kai vis dar tvyrojo sovietinio režimo šešėliai, bet jau skleidėsi tautos atgimimo balsas.
- – Nomeda, esate viena tų aktyvių panevėžiečių, stovėjusių prie Sąjūdžio Panevėžyje pačių ištakų. Augote okupuotoje Lietuvoje, mokėtės, kai švietimo sistema buvo persunkta sovietų ideologija. Taigi kas buvo tie autoritetai, formavę suvokimą, kas yra tikroji laisvė? Kas jums pasakojo, kad Lietuvos vėliava – ne ta, kokia viešai matoma, kad mūsų istorija – ne tokia, kokia buvo surašyta vadovėliuose?
- – Kokią laisvėjimo pradžią prisimenate? Ir apskritai, kas, jūsų nuomone, buvo ta pradžia, suteikusi pagreitį Sąjūdžiui?
- – Nuo pat pradžios buvote Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje, vėliau išrinkta į Panevėžio rajono Sąjūdžio tarybą. Kokius jūs, mūsų krašto sąjūdininkai, kėlėte tikslus? Ir apskritai, kaip vykdavo jūsų darbas, kai turėjote labai ribotas ryšio priemones?
- – Kokią atmosferą prisimenate iš pirmųjų Sąjūdžio susirinkimų? Ar tvyrojo daugiau entuziazmo, ar buvo ir baimės?
- – Ar jautėte grėsmes iš sovietinės valdžios ar KGB? Kaip su tuo tvarkėtės? Esate susidūrusi su bandymais jus atkalbėti nuo dalyvavimo Sąjūdžio veikloje?
- – Dirbote Sąjūdžio laikraščio „Sąjūdžio žodis“, vėliau „Laisvas žodis“ redakcinėse kolegijose. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, kaip jūsų darbas skyrėsi nuo to, kaip šiandien dirba žurnalistai ir redaktoriai. Kokia buvo tokios redakcijos kasdienybė? Ar papasakotumėte plačiau apie laikraščio leidybos užkulisius?
- – Ką jums reiškė Sąjūdis? Ką tuo metu išgyvenote, ką jautėte? Ir kokių turėjote vilčių?
- Ačiū už pokalbį.
– Nomeda, esate viena tų aktyvių panevėžiečių, stovėjusių prie Sąjūdžio Panevėžyje pačių ištakų. Augote okupuotoje Lietuvoje, mokėtės, kai švietimo sistema buvo persunkta sovietų ideologija. Taigi kas buvo tie autoritetai, formavę suvokimą, kas yra tikroji laisvė? Kas jums pasakojo, kad Lietuvos vėliava – ne ta, kokia viešai matoma, kad mūsų istorija – ne tokia, kokia buvo surašyta vadovėliuose?
– Nuklydimai, sugrįžimai atgalios yra ir mieli, o kartu ir keliantys nostalgiją.
Kuo labiau tolstu nuo jaunų dienų, tuo labiau lieka tik stipriausi įspūdžiai.
Būna, netikėtai išnyra epizodai, gal juos sukelia kokia nors kasdienybės detalė.
Buvau sunkokai pritampanti prie ano meto drausmingųjų, pavyzdingųjų. Labiau traukė išsiskiriančios iš minios asmenybės, ėjusios savu keliu, ne primestuoju.
Dabar netgi sunku labai konkrečiai atsekti, kaip mes, šešiolikmečiai, visgi prisigaudydavom tos informacijos, kad Lietuva turėjo garbingą praeitį. O kad gyvenam apsupti melo ir grubios propagandos, tiesiog jautėm, supratome, jog kažkas čia ne taip.
Pirmąją „gyvą“ trispalvę išvydau Paberžėje pas tėvą Stanislovą apie 1973 metus.
Ten buvo oazė, tarsi pabėgimo vieta, kur jauteisi savimi, sutikdavai bendraminčių, jauteisi savas, niekas nelįsdavo tau į „dūšią“, galėjai pabūti pats su savimi.
– Kokią laisvėjimo pradžią prisimenate? Ir apskritai, kas, jūsų nuomone, buvo ta pradžia, suteikusi pagreitį Sąjūdžiui?
– Greičiausiai tai buvo tie gorbačioviniai, vadinamosios „perestroikos“ metai, kai blykstelėjo nuojautos, viltingos ir atsargios, kad kreivų veidrodžių karalystė visgi prieis galą.
Tuomet dirbau Dembavos kultūros namuose, buvau įsteigusi vaikų dramos studijėlę, prijungdavau ir suaugusius prie kokio nors scenarijaus.
Buvome pastatę spektakliuką „Grybų karas“ pagal J. Marcinkevičių, kuriame gausu alegorijų, atspindinčių visuomenės ydas.
Taip pat drauge su bendraminčiais buvome sukūrę ekologine tema (anuomet tai buvo draudžiama, nepriimtina tema) dokumentine medžiaga paremtą spektaklį „Gyvybė nori gyventi“. Dokumentinius kadrus įmontavo šviesaus atminimo kino dokumentalistas Jonas Čergelis, plakatą sukūrė taip pat jau šviesaus atminimo dailininkas Vygis Kosmauskas.
Šį spektakliuką vėliau, dar pačioje Sąjūdžio pradžioje, vežiojom į rajonus, kai vyko sąjūdininkų susitikimai su žmonėmis.
Čia tokia mano pačios labai asmeninė patirtis. Apie tai, kaip budo Lietuva, apie pirmuosius mitingus jau ir taip daug pripasakota.
– Nuo pat pradžios buvote Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje, vėliau išrinkta į Panevėžio rajono Sąjūdžio tarybą. Kokius jūs, mūsų krašto sąjūdininkai, kėlėte tikslus? Ir apskritai, kaip vykdavo jūsų darbas, kai turėjote labai ribotas ryšio priemones?
– Kadangi tuo metu su šeima gyvenome Panevėžio rajone, Dembavoje, buvau išrinkta į rajono Sąjūdžio tarybą.
Tikslai buvo kaip ir visoje Lietuvoje: budinti, žadinti žmonių sąmonę, drąsinti ir kviesti naujam gyvenimo etapui.
Išlaisvinti reikėjo ne tik valstybę, išlaisvinti reikėjo ir savo pačių protą, mąstymą, gyvenimo būdą. Iš naujo atrasti ir garsiai įvardyti tikrąsias vertybes, pakoreguoti jų skalę.
Pirmiausias rūpestis buvo Sąjūdžio grupių kūrimas tuomet dar kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose, įvairiose rajono įstaigose.
Tai buvo išties nelengvas darbas, kai kur vietinės valdžios pasipriešinimas buvo nemenkas. Važiuodavom į vietas, kai kada pasitelkdavom, jei situacija būdavo rimtesnė, ir ką nors iš didesnių, labiau žinomų Sąjūdžio autoritetų. Suformuodavom aktualiausius klausimus, spręstinas problemas ir eidavom į rajono CK biurą pas Petrą Zablockį. Tie susitikimai buvo gan reguliarūs. Pasiginčydavom, visko būdavo. Dažniausiai, aišku, išsiskirdavom likę su savo nuomonėm: mes – savo, komunistų partijos sekretorius – su savo.
Tuose posėdžiuose pas pirmąjį LKP sekretorių P. Zablockį šalia sėdėdavom su taip pat rajono Sąjūdžio tarybos nariu Vygiu Vyšniausku. Jis negalėdavo susivaldyti. Išgirdęs kokį nors sekretoriaus teiginį, vis komentuodavo pusbalsiu, dar įterpdamas ir po keiksmažodį. Tad vis mindavau jam ant kojos, kad pritildytų balsą, nors pati vos sulaikydavau juoką.
Mūsų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkė buvo ekonomistė, deja jau a. a. Aldona Mockienė. Ji buvo aštraus proto, gera strategė, turėjo mūsų pasitikėjimą ir vežė didelį krūvį taryboje. Buvau jos pavaduotoja.
„Jiedu patarė kuo skubiau su vaikais išvykti į kokią saugią vietą, kol neaišku, kuo viskas baigsis, nes turi žinių, kad esame represiniuose sąrašuose.“
N. Simėnienė
Taryboje buvo įvairių profesijų žmonių – gamtosaugininkas Algis Kavaliauskas, pedagogai Zigmas Namavičius, Jonas Grucė, Albinas Graževičius, inžinierius Stasys Janauskas, kunigas Virginijus Veilentas, mokslininkas Eugenijus Žvybas ir kiti.
Vienas pagrindinių uždavinių buvo rinkimai. Dar rinkom ir delegatus į Maskvą, TSRS Aukščiausiąją tarybą, ar kaip ji ten vadinosi, o vėliau jau ir į mūsų Aukščiausiąją Tarybą.
Sąjūdžio dvasia buvo taip persmelkusi, kad neskaičiavome nei laiko, o tuo labiau pinigų. Dirbom su tom priemonėm, kurios tuo metu buvo prieinamos. Patys apie jokią karjerą nei postus negalvojom. Valstybės atkūrimui delegavome pačius, kaip mums atrodė, tinkamiausius.
Išrinkę savuosius gaudėme kiekvieną mūsų išrinktųjų žodį, mintinai žinojom Aukščiausiosios Tarybos deputatų vardus ir pavardes, pažindavome pagal balso tembrą ar intonacijas.
Nors ir anapus ekranų, kartu su jais ginčijomės, sielvartavome, džiaugėmės…
– Kokią atmosferą prisimenate iš pirmųjų Sąjūdžio susirinkimų? Ar tvyrojo daugiau entuziazmo, ar buvo ir baimės?
– Pats pirmasis viešas, kuriame dalyvavau, buvo tuometės Panevėžio 5-osios vidurinės aktų salėje. Man paskambino Vygis Kosmauskas, sako, kad kažkas turi būti – einam.
Kartu ir nuėjom.
Pamenu, pakeliui dairėmės aplinkui, stebėjom, ar kokios mašinos neseka, ar nestovi.
Ten turėjo būti įsteigta iniciatyvinė Panevėžio Sąjūdžio grupė, bet nieko esminio neįvyko.
Tvyrojo keista atmosfera. Jau vėliau paaiškėjo, kad buvo saugumiečių bandymas perimti Sąjūdžio kūrimosi iniciatyvą į savo rankas.
Neilgai trukus oficialiai įsteigėm Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinę grupę. Susirinkimas vyko Beržų gatvėje, rajono kultūros namų aktų salėje. Jau vėliau susirinkimai vykdavo įvairiose vietose, dažniausiai centre, viešbučio „Upytė“ patalpose, kur dirbo Diana Varnienė, jos rūpesčiu tomis patalpomis leisdavo pasinaudoti.
Susirinkimuose tikrai nebuvo baimės. Entuziazmas liejosi per kraštus, nereikėjo prašyti padaryti vieną ar kitą darbą, kiekvienas surasdavo veiklą pagal savo kompetenciją. Buvo nuostabus metas. Tokio azarto ir atsidavimo, su kokiu tuomet dirbome, daugiau nebepatyriau.
– Ar jautėte grėsmes iš sovietinės valdžios ar KGB? Kaip su tuo tvarkėtės? Esate susidūrusi su bandymais jus atkalbėti nuo dalyvavimo Sąjūdžio veikloje?
– Neturėjau tokių situacijų, kad būčiau jautusi kokius grasinimus, išskyrus tai, kad gaudavom į „Sąjūdžio žodžio“ redakciją (iš pradžių redakcijos adresas buvo mūsų šeimos butas), grasinamus laiškus, pakeverzotus baisia rašysena, su daugybe gramatinių klaidų. Iš jų tik pasijuokdavom.
Pamenu tokį atvejį, kai Maskvoje įvykus pučui, pas mane į namus atvažiavo tuometis Panevėžio rajono meras (o gal dar vadinosi Vykdomojo komiteto pirmininku) Kęstutis Vaičiūnas su rajono Sąjūdžio pirmininke Aldona Mockiene. Jiedu patarė kuo skubiau su vaikais išvykti į kokią saugią vietą, kol neaišku, kuo viskas baigsis, nes turi žinių, kad esame represiniuose sąrašuose.
Tada nedirbau, sūnui Daumantui tebuvo metukai, dukrai Dominikai – trylika. Sudvejojau, kaip pasielgti. Ačiū Dievui, pučas palyginti greit baigėsi.
Niekas manęs neatkalbinėjo nuo aktyvaus dalyvavimo Sąjūdyje, tėveliai pagal savo galimybes taip pat buvo pasinėrę tose pačiose veiklose.
– Dirbote Sąjūdžio laikraščio „Sąjūdžio žodis“, vėliau „Laisvas žodis“ redakcinėse kolegijose. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, kaip jūsų darbas skyrėsi nuo to, kaip šiandien dirba žurnalistai ir redaktoriai. Kokia buvo tokios redakcijos kasdienybė? Ar papasakotumėte plačiau apie laikraščio leidybos užkulisius?
– Vien pažvelgus į to meto pirmuosius leidinukus matyti, kokiom primityviom priemonėm jie buvo padaryti. Bet užtai kokie tiražai!
Platindavo Sąjūdžio rėmimo grupės, išvežiodavo savanoriai. Spausdinimo mašinėle surinkti tekstai būdavo sukarpomi, tada klijuojami ant vatmano popieriaus lapo, dar kartais pritaikydavom kokį paveikslėlį pagal temą. Toks maketas buvo paslapčia vežamas padauginti, atšviesti su tuomet populiariu dauginimo aparatu „Era“. Kur veždavo, žinojo labai maža grupelė žmonių, visur dar reikėjo konspiracijos.
Tokio primityvaus maketavimo darbus atlikdavom pas Vygį Kosmauską, jis kruopščiai ir kantriai ruošdavo maketą. Spausdinimo mašinėle (nes kompiuterių dar nebuvo) tekstus spausdindavo dažniausiai Emilija Slivkienė. Ji tuomet dirbo gaisrinėje budėtoja (gaisrinė dar buvo sukarinta organizacija), o Kosmauskų butas kaip sykis – prieš gaisrinę. Būdavo labai patogu, tik per gatvę… Dažniausiai tai irgi vykdavo per Emilijos naktinius budėjimus, kai mažiau valdžios, nes jei būtų užfiksavę jos tokią veiklą, būtų gerai nesibaigę.
Ateidavom pro tarnybinį budėtoją nekaltai į ritinėlį susukę tekstą, lyg niekur nieko. Buvo patogu, ir laiko sutaupydavom.
„Sąjūdžio žodžio“ vadinamosios kepurės logotipą sukūrė dizaineris Lukoševičius. Prieš atiduodami šviesti mes ją vis užklijuodavom ant naujo laikraščio numerio. Sykį, jau baigiant laikraščio paruošimo darbus, su Vygiu pasigedome „Sąjūdžio žodžio“ „kepurės“. O jau netrukus turim baigti, nes atvyks kurjeris paimti maketo padauginti! Skambinu laidiniu telefonu Lukoševičiui. Sveikinamės, sakau, gal gali atvažiuot iki centro (nesakau, pas ką konkrečiai, nes buvom įsitikinę, kad telefonų klausomasi). Sako, galiu. Sakau, išlipk stotelėj netoli gaisrinės ir būtinai su „kepure“. Pauzė ragelyje. Tada nustebęs sako man: „…Bet kodėl su kepure?..“ Buvo sunku išaiškint, maskuojant pokalbį, kodėl su ta kepure.
Tokių nutikimų, be abejo, buvo visokių. Svarbiausia, niekada nevėlavom, padarydavom laiku, nes laukė visa grandinė kitų veiksmų, kol Sąjūdžio laikraštis pasiekdavo skaitytoją.
Kosmauskų butas virtęs tikra sąjūdininkų susitikimų vieta. Vygis tik draugiškai prašydavo: „Chebra, būkit geri, puodelius patys išsiplaukit!“
Vėliau jau buvo paprasčiau, miesto Sąjūdžio taryba išsireikalavo iš tuometės valdžios leisti naudotis Panevėžio spaustuvės paslaugomis.
– Ką jums reiškė Sąjūdis? Ką tuo metu išgyvenote, ką jautėte? Ir kokių turėjote vilčių?
– Kaip ir sakiau, gražesnio, šviesesnio, viltingesio laiko ir tokio entuziazmo, kokį tuomet išgyvenome, neturėjau.
Tai kaip didžiulė likimo dovana, kurią turėjau ir iki šiol tebesaugau širdyje.
Ir dar – buvo didelis tikėjimas, kad tai yra tikrasis kelias valstybei, žmonėms. Nekildavo jokių abejonių nei svarstymų, kad per greitai, kad nepavyks ar pan.
Buvo ir besąlygiškas pasitikėjimas didžiaisiais Sąjūdžio žmonėmis, vedliais – Vytautu Landsbergiu, Romualdu Ozolu, Arvydu Juozaičiu, kitais.
O tai, kad tokiam nelengvam valstybės atkūrimo kelyje padaryta ir klaidų, visiškai normalu. Daug blogiau būtų buvę, jei būtų abejojama baiminantis, kad ne viskas gal pavyks, ir trypčiojama vietoj.
Tiesiog reikėjo veikti. Ir tai buvo padaryta.
