Muziejus saugo praeitį, bet kalba su dabartimi

Didžiausią pasaulyje rinkinį, skirtą Panevėžio miestui ir kraštui, sukaupusio Panevėžio kraštotyros muziejaus galimybės šiandien leidžia lankytojui dalį eksponatų pažinti net neišėjus iš namų.

Visgi, kaip teigia direktorius dr. Arūnas Astramskas, technologijos negali pakeisti patirties apsilankius muziejuje.

Panevėžio kraštotyros muziejus 2025 metais minėjo 100 metų sukaktį. Gerbiamas direktoriau, toks skaičius krašto muziejui – daug ar mažai?

Ir daug, ir mažai. Vertinant europinės muziejinės kultūros kontekste, Lietuvos regioniniai muziejai yra gana vėlyvi – Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje jie pradėjo kurtis dar XIX amžiuje, o Lietuvoje dauguma atsirado tik XX amžiaus pradžioje. Todėl Europos mastu šimtas metų muziejui nėra daug. Tačiau Lietuvos kontekste Panevėžio kraštotyros muziejus yra vienas seniausių lokalių regioninių muziejų.

Seniausias yra Kėdainių muziejus, antras pagal amžių – Šiaulių, o trečias – Panevėžio.

Kaip per 100 metų keitėsi muziejaus misija ir funkcijos?

Bendriausia prasme muziejaus misija nepasikeitė. Ji iš esmės išliko tokia pati nuo modernių muziejų atsiradimo XVIII amžiaus pabaigoje – formuoti bendruomenių, vietos ar nacionalinių, tapatumą per bendrą kolektyvinę atmintį. Skiriasi tik tos atminties turinys: pavyzdžiui, Italijoje jis grindžiamas antikos paveldu, o pas mus – paprastesne, kasdiene istorine patirtimi.

Pagrindinis muziejaus veiklos metodas išliko muziejinių vertybių kaupimas ir jų eksponavimas. Tai ir mūsų stiprybė, ir kartu didelių pastangų reikalaujantis darbas.

Keičiantis technologijoms, komunikacijos formoms ir visuomenei, kinta ir muziejaus kalbėjimo būdai: mažiau raštinga auditorija labiau priima vizualinius vaizdus, labiau raštinga – tekstus. Šie pateikimo būdai nuolat kinta.

Šiandien muziejuje saugoma apie 125 tūkst. eksponatų, atspindinčių miesto ir regiono savastį. Ar šį turtą galima įvertinti pinigais? Ką muziejui reiškia toks eksponatų skaičius – tai gausūs fondai ar dar gana kuklūs? Kokiu skaičiumi eksponatų fondai papildomi per metus?

Patikslinsiu – muziejuje sukaupta daugiau nei 126 tūkstančiai eksponatų. Pagal buhalterinį vertinimą jų vertė siekia apie 1,5 mln. eurų. Pastaraisiais metais fondus kasmet papildome maždaug tūkstančiu naujų muziejinių vertybių.

Lyginant su didžiaisiais Lietuvos nacionaliniais muziejais, kurių fonduose saugomi milijonai eksponatų, mūsų rinkiniai, žinoma, yra mažesni. Kita vertus, jaunesni muziejai turi dar kuklesnius fondus. Tačiau Panevėžio kraštotyros muziejus išsiskiria tuo, kad turi didžiausią pasaulyje rinkinį, skirtą Panevėžio miestui ir kraštui – nei įvairesnio, nei gausesnio tokio pobūdžio rinkinio neturi jokia kita institucija.

Kuo 2025 metai muziejui buvo ypatingi, be paties šimtmečio sukakties?

Be šimtmečio minėjimo, muziejui svarbūs buvo keli reikšmingi darbai ir įvykiai.

Praėjusiais metais miesto Dailės galerijoje surengėme parodą „Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė?“ Ji tapo muziejaus brandos įrodymu – parodė, kad gebame rengti nacionalinio lygmens projektus.

Kitas svarbus, nors mažiau viešas darbas vyko pastaruosius penkerius–šešerius metus – tai muziejinių vertybių pervertinimas.

Pagal Kultūros ministerijos metodiką visi eksponatai buvo įvertinti finansine išraiška.

Tokį išsamų vertinimą atlikome pirmą kartą. Tikimės, kad antrasis pervertinimas bus reikalingas po dešimties metų ir bus gerokai paprastesnis, nes visus duomenis suvedėme į skaitmenines sistemas, suskaitmeninome eksponatų sąrašus.

Šis darbas atveria ir naujas galimybes. Nuo šių metų planuojame gerokai aktyviau skaitmeninti muziejaus rinkinius – internete bus skelbiami muziejinių vertybių aprašai ir vaizdai. Iki šiol jų buvo paskelbta palyginti nedaug, o mūsų tikslas – kad visas muziejaus turtas būtų prieinamas ir skaitmeninėje erdvėje.

Be to, išleidome keletą leidinių – konferencijos pranešimų medžiagą bei parodos „Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė?“ katalogą.

Planuojate suskaitmeninti eksponatus. Kitaip tariant, apžiūrėti jūsų sukauptas muziejines vertybes bus galima ir neišėjus iš namų?

Skaitmeninėje erdvėje bus galima pamatyti atskirus eksponatus, tačiau tai nepakeis apsilankymo muziejuje. Viena yra ekrane matyti, pavyzdžiui, tūkstančius suskaitmenintų banknotų ar kitų objektų, o visai kas kita – aplankyti muziejaus ekspoziciją, kurioje kuriamas nuoseklus pasakojimas ir pateikiamas platesnis kontekstas.

Ekspozicijoje kalbama ne tik apie patį daiktą, bet ir apie tai, ką jis reiškia, kokią vietą užima istorijoje.

Todėl skaitmeninimas yra papildoma galimybė pažinti rinkinius, bet ne muziejaus patirties pakaitalas.

Ekspozicijos „Epochų dialogai“ ir „Pasilikti, emigruoti, grįžti?“, taip pat Dailės galerijoje surengta paroda „Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė?“ sulaukė didelio įvertinimo. Kaip manote, kodėl? Ar jaučiate augantį visuomenės susidomėjimą krašto praeitimi?

Kuriant ekspoziciją labai svarbu pasirinkti temą, kuri būtų aktuali, netikėta ar atvertų visuomenei dar nepažintus dalykus, paliestų platesnį žmonių ratą. Muziejus nepasieks sėkmės, jei bandys ekspozicijoje kalbėti apie temą, svarbią tik siaurai grupei. Esminis dalykas – rasti raktą, leidžiantį sudominti lankytoją.

O visuomenės susidomėjimą krašto praeitimi tikrai jaučiame. Praėjusiais metais muziejus sulaukė apie 31 tūkst. lankytojų. Tiesa, pastaruoju metu matome ir modernaus meno muziejaus „Stasys Museum“ įtaką – jo sukurta trauka didina bendrą lankytojų srautą mieste.

Nors lankytojų neklausiame, iš kur atvyko, akivaizdu, kad nemažą jų dalį sudaro Panevėžiu besidomintys turistai.

Papildomą impulsą lankomumui suteikia ir nemokami sekmadieniai – muziejus dirba visus sekmadienius be bilietų. Ypač didelio susidomėjimo sulaukiame paskutinį mėnesio sekmadienį. Vien praėjusių metų gruodžio paskutinį sekmadienį muziejaus ekspozicijas apžiūrėjo daugiau nei 200 lankytojų.

Kaip apibūdintumėte muziejaus santykį su Panevėžio bendruomene šiandien?

Manyčiau, kad muziejaus ryšys su miesto bendruomene yra geras. Tai patvirtina ir visai nesenas pavyzdys. Prieš kelias dienas nemokamą sekmadienį sulaukėme ypač vertingos dovanos – žmonės muziejui padovanojo 1939 metų Lietuvos pašto siuntų maišą. Tai didelis drobinis maišas su puikiai išlikusiu užrašu „Lietuvos paštas“ ir per visą maišo aukštį einančia trispalve.

Tokie buitiniai daiktai išlieka gana retai. Šiuo atveju ypač pasisekė, kad maišas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis – nesuplyšo, nesudilo, nebuvo naudojamas ūkiškai, pavyzdžiui, bulvėms laikyti.

Didžioji dalis muziejaus eksponatų yra gauti dovanų, nors tam tikrais atvejais vertybes ir įsigyjame. Pernai aukcione nupirkome kelias dešimtis retų Panevėžio karaimų bendruomenės nuotraukų, vaizduojančių žmones ir pastatus. Tačiau apskritai per metus eksponatams įsigyti galime skirti tik kelis šimtus eurų, todėl bendruomenės indėlis mums ypač svarbus.

Leiskime sau šiek tiek pafantazuoti. Kaip norėtumėte, kad Panevėžio kraštotyros muziejus atrodytų dar po 25 ar 50 metų?

Būti pranašu visada rizikinga.

Norėčiau tikėti, kad muziejus ir ateityje išliks profesionalus – jame dirbs savo srities specialistai profesionalai, bus išlaikyta aiški misija ir nenukryps į vienadienius, skambius, vaizdingus, bet išliekamosios vertės neturinčius projektus.

Taip pat tikiuosi, kad muziejus turės daugiau erdvės parodoms rengti, o tai leistų dar plačiau ir gilesniu turiniu pristatyti Panevėžio bei krašto istoriją.

Kokie iššūkiai muziejaus laukia artimiausioje ateityje – šiais metais?

Šįmet muziejaus laukia trys svarbūs iššūkiai.

Pirmasis – paroda, skirta Panevėžio vyskupijos šimtmečiui, kurią rugsėjo mėnesį atsidarysime Dailės galerijoje. Tai bus didelė paroda, kurioje bus eksponuojamas religinis menas iš visos vyskupijos.

Antras iššūkis – muziejinių vertybių skaitmeninimas. Tai reikalauja ne tik laiko, bet ir naujų įgūdžių, todėl tiek man, tiek kolegoms teks pasimokyti.

Trečiasis svarbus darbas – ekspozicijos „Epochų dialogai“ atnaujinimas. Nuo jos įkūrimo praėjo jau penkeri metai, todėl planuojame pakeisti kai kuriuos eksponatus, atnaujinti pasakojimą, kad ekspozicija išliktų gyva ir aktuali lankytojams.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ