Daugiau kaip 40 tūkstančių eksponatų turintį Kupiškio etnografijos muziejų netrukus papildys 2011-ųjų vasarą Kupiškio rajone rasti beveik 4000 metų senumo ragai. Jų patekimo į muziejų istorija tokia pat intriguojama kaip ir prieš ketvirtį amžiaus Oniūnų kaime rasto lobio.
Kaip ant delno
Kupiškio etnografijos muziejuje pastaruoju metu pluša jungtinės istorikų, etnografų, paveldo specialistų ir plaktukais bei pjūklais ginkluotų darbininkų pajėgos. Jau kovo pabaigoje muziejus lankytojus planuoja pakviesti apžiūrėti didelės ir įdomios ekspozicijos, išsamiai supažindinančios su Kupiškio krašto praeitimi ir dabartimi.
Ekspozicija bus išdėstyta keliose salėse ir apims tris temas: kupiškėnų lauko, vidaus darbų ir šio krašto papročių. Lankytojai turės galimybę pamatyti prieš daug metų kupiškėnų ūkyje naudotus padargus, pasisvečiuoti klasikinėje kaimiškoje troboje, apžiūrėti senovinius namų apyvokos daiktus, sužinoti, kaip tuo metu žmonės virė valgyti, kuo vilkėjo ir avėjo, kaip leido laisvalaikį ir kt.
Unikalūs, iš įvairių Kupiškio krašto kampelių į muziejų patekę eksponatai supažindins su apylinkių gyventojų kultūriniu palikimu, papročiais, pasaulėjauta.
Kaip žinoma, Kupiškio kraštas turi labai įdomias vestuvių tradicijas. Pavyzdžiui, čia nuotakos ilgiausiai Lietuvoje nešiojo nuometą. Kupiškėnai mokėjo gaminti skanų alų.
Etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė sako, kad muziejus lankytojams rengia siurprizą. Viename iš stendų bus 2011-ųjų vasarą Noriūnų kaime rasti tauro ragai, kuriems, kaip nustatė mokslininkai, yra 3860 metų.
Beveik prieš keturis tūkstančius metų Lietuvos žeme vaikščiojusio gyvūno ragai bus seniausias muziejaus eksponatas. Pasak direktorės, su jais galėtų lygintis nebent akmens amžiaus kirvukai.
Ekskavatorininkui pažadėjo atlygį
Istorinio gyvūno ragai, skirtingai nei daugelis eksponatų, nebuvo dovanoti. Jie į muziejų pateko su policijos pagalba.
Ragus radęs Kupiškio rajono gyventojas iš pradžių nesuprato, kokią vertybę laiko rankose, ir ketino iš jų pasigaminti žvakidę. Žmogus tauro ragus atkasė darbuodamasis ekskavatoriumi prie Skapiškio tvenkinio.
Ekskavatoriaus kaušas užkabino daiktą, panašų į medžio šaką. Išlipęs vyras apžiūrėjo radinį, tačiau nesumojo, kokio gyvūno ragai tai galėtų būti. Ekskavatorininkas parsinešė radinį namo. Apie ragus jis, matyt, papasakojo pažįstamiems, nes netrukus sulaukė potencialių pirkėjų. Vienas iš jų siūlė 1000 litų, bet radėjas nesutiko parduoti.
Gandai apie nežinomo gyvūno įspūdingus ragus pasklido po apylinkę. Jie pasiekė ir Kupiškio rajono policijos pareigūnus. Policininkai iš ekskavatorininko paėmė ragus ir perdavė mokslininkams ištirti.
Tyrimai užtruko beveik pusantrų metų, jų rezultatai pribloškė. Paaiškėjo, kad tauras, kuriam priklausė ragai, Kupiškio krašto žeme vaikščiojo beveik prieš 4 tūkstančius metų.
Ragai buvo perduoti restauratoriams, jie jau baigia darbus.
Juos suradęs vyras pateko į dviprasmišką situaciją. Vienu metu netgi buvo svarstyta, ar nereikėtų jo nubausti už tai, kad nepranešė apie radinį, o galiausiai susizgribta, kad žmogui reikia skirti premiją.
Šių metų pradžioje jis dar nebuvo apdovanotas.
Saugyklose – ir du lobiai
Kupiškio etnografijos muziejuje saugomi ir du monetų lobiai. Vienas iš jų buvo atrastas Oniūnų kaime 1986 metais, kitas – Adomynės dvare 2004-aisiais.
Pirmasis lobis – 23 sidabrinės monetos – į muziejų pateko tik apie jį išgirdus tuomečiams paveldo apsaugos specialistams. Šie lobį radusius statybininkus privertė jį atiduoti valstybei.
Kaip rašė buvęs paveldosaugos specialistas Povilas Tebeliškis, Kupiškio rajone melioracijos darbus vykdę darbininkai rado dvi molines puodynes su sidabrinėmis monetomis. Vyrai jas pasidalijo ir parsinešė namo, tačiau paslaptyje to nelaikė ir kalbos apie lobį pasklido tarp vietos žmonių.
Jas nugirdo ir tuo metu Kupiškio apylinkėje archeologinius kasinėjimus vykdęs P. Tebeliškis. Jis skubiai nuvyko į Oniūnų kaimą ir pareikalavo grąžinti monetas. Anot jo, melioratoriai labai nenoriai prisipažino aptikę lobį, tik puse lūpų pasakojo jo radimo aplinkybes.
Vis dėlto 23 monetas jie atidavė.
Numizmatai nustatė, kad monetos gana vertingos, dauguma jų kaldintos Vakarų Europoje.
Tai – Ispanijos, Nyderlandų – Brabanto, Flandrijos, Burgundijos, Turno miestų sidabriniai taleriai, pustareliai ir kiti pinigai.
Manoma, kad monetos po žeme išgulėjo daugiau kaip 250 metų. Istorikų teigimu, labiausiai tikėtina, kad lobis buvo paslėptas XVIII amžiaus pradžioje, kai Lietuva buvo Šiaurės karo tarp Švedijos, Lenkijos ir Rusijos pagrindine arena.
Kupiškio etnografijos muziejus turi tik dalį Oniūnuose melioratorių surasto lobio. Kitos jų atkastos monetos pateko į privačių kolekcininkų rankas.
Adomynės dvaro lobis – per 280 sidabrinių tarpukario Lietuvos monetų – muziejui buvo perduotos be skandalų. Lobis rastas remontuojant dvarą. Manoma, kad jos kartu su spaliais vykdant dvaro rekonstrukcijos darbus buvo nukastos iš antro aukšto prie pamatų.
Tai 1, 2, 5, 10 litų ir 20 kapeikų gerai išsilaikiusios 287 monetos stikliniame inde. Jos nukaldintos 1925–1936 metais.
Muziejus įkurtas per karą
Kiekvienas iš daugiau kaip 40 tūkstančių Kupiškio etnografijos muziejaus eksponatų turi savo istoriją. Įdomi ir pačio muziejaus istorija.
Kupiškio etnografijos muziejus – vienintelis Lietuvoje, įkurtas Antrojo pasaulinio karo metais, t. y. 1943-iaisiais.
Kupiškio krašto žmonės už tai, kad šiandien turi tokį muziejų, dėkingi trims savo kraštietėms seserims – Stefanijai, Mikalinai ir Elvyrai Glemžaitėms. Jos apylinkėse ilgai rinko pačius įvairiausius etnografinius eksponatus. Padedamos kitų to meto šviesuolių jos gūdžiais karo metais įkūrė etnografijos muziejų.
Jo direktorė V. Aleknienė pasakojo, kad dabartinės muziejaus patalpos Gedimino gatvėje – jau trečiosios. Iš pradžių jam buvo skirtos patalpos Turgaus aikštėje. Čia muziejus veikė tik trejus metus – iki 1946-ųjų.
Muziejaus veikla nutrūko, nes sovietų valdžia atėmė patalpas ir pavertė jas grūdų saugykla. Muziejaus eksponatai buvo išmesti į gatvę, daug jų išgrobstyta.
Tai, kas liko, sukrauta į sandėlį, dalį daiktų pasiėmė saugoti S. Glemžaitė. Pasak direktorės, keli šimtai eksponatų buvo perduoti Panevėžio kraštotyros muziejui.
Šviesuoliai išsirūpino gauti tris kambarėlius buvusioje Kupiškio sinagogoje (dabar čia biblioteka). Juose sukrautus eksponatus saugojo tuometės valdžios skirtas darbuotojas.
Akstiną atkurti muziejų davė seserų Glemžaičių 1961 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje surengta etnografijos paroda. Ji sulaukė didelio susidomėjimo, Kultūros ministerija po parodos nupirko nemažai eksponatų.
Buvusioje sinagogoje veikiančiuose kultūros namuose 1962-aisiais buvo įkurtas Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus filialas.
1984-aisiais jis buvo perkeltas į 1823-iaisiais statytą Kupiškio parapinės mokyklos pastatą ir muziejaus reikmėms pristatytą priestatą Gedimino gatvėje, kur veikia iki šiol. Kaip savarankiška įstaiga Kupiškio etnografijos muziejus savo veiklą skaičiuoja nuo 1996 metų.
Iki šiol dovanoja eksponatų
Muziejus renka, saugo, tiria ir eksponuoja Kupiškio krašto archeologijos, numizmatikos, buities, etnografijos, meno, raštijos, fotografijos medžiagą.
Kitaip sakant, jame sukaupti ir materialūs, ir dvasiniai Kupiškio krašto istorijos lobynai, pradedant senoviniais baldais, namų apyvokos daiktais, baigiant sakraliniu menu, knygomis.
V. Aleknienė pasakojo, kad muziejaus saugyklos nuolat papildomos naujais eksponatais. Kupiškėnai muziejui dovanoja įvairių senovinių daiktų, priklausiusių artimiesiems.
„Dažniausiai gyventojai juos dovanoja mirus tėvams, seneliams. Ypač dažnai atneša austinio paveldo: rankšluosčių, lovatiesių“, – kalbėjo vadovė.
Pagrindinį ir vertingiausią muziejaus fondą sudaro seserų Glemžaičių surinkti eksponatai. Per daugelį metų seserys sukaupė ir daug etnografinės bei tautosakinės medžiagos, surinko istorinės medžiagos apie Kupiškio gydymo įstaigų steigimą ir veiklą.
Jos muziejui perdavė gausią kraštotyros medžiagą – albumus su tekstilės pavyzdžiais, senosios liaudies architektūros fotografijomis, atvirukų su miestų vaizdais ir kt. Gausiausia ir turtingiausia muziejuje yra buities-etnografijos kolekcija, supažindinanti su Kupiškio krašte gyvenusių žmonių apdarais, rakandais.
Tautodailės ekspoziciją sudaro senoji ir šiuolaikinė medžio skulptūra, tapyba, audiniai, pynimo ir šiaudų, vytelių gaminiai, metalo plastika.
Muziejus taip pat vykdo edukacinę veiklą, rengia dailės, tautodailės, fotografijos ir kitas parodas.
Į edukacinę veiklą muziejaus darbuotojai stengiasi įtraukti kuo daugiau moksleivių, kad jaunimas pažintų savo krašto istoriją. Mokiniai per ekspedicijas renka tautosaką, piešia kaimo pastatus.
Etnografijos muziejus išplėtojęs ir leidybinę veiklą. Įstaiga leidžia įvairius leidinius apie žymius Kupiškio krašto žmones, kultūros paveldą, parodas ir kt.
Muziejaus direktorė už tai dėkinga čia dirbančiai istorikei Aušrai Jonušytei, leidybai atiduodančiai daug energijos ir širdies.
Inga SMALSKIENĖ
