Už motinišką šilumą ir atsidavimą šiemet prezidento Motinos dienos proga apdovanota panevėžietė Audronė Emilija Dagienė tikina, kad mamos meilė turi unikalų gebėjimą daugintis – tos meilės užtenka ne tik penkiems vaikams, bet ir tiems, kuriems gyvenimas paruošė kiek sunkesnį kelią.
Daugiau kaip tris dešimtmečius A. E. Dagienė dirba ir Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriuje, kuris rūpinasi stokojančiose šeimose augančiais vaikais bei mamomis ir jų atžalomis, bėgančiais nuo smurto artimoje aplinkoje.
Širdies pašaukimas
Motinystės kelias, anot penkių vaikų mamos A. E. Dagienės, nėra vien šviesiomis spalvomis spalvintas. Jame būta ir nuovargio, nemiegotų naktų, nerimo, tačiau iš to ir susideda tikroji motinystė. O dabar moteriai tereikia džiaugtis jos vaisiais – šešiais anūkais.
Anot pašnekovės, tokios gausios šeimos – dviejų dukrų ir trijų sūnų – ji neplanavusi. Tikriausiai tai atėję iš širdies troškimo: juk ir pati, ir sutuoktinis kilę iš po keturias atžalas užauginusių šeimų.
„Tikriausiai tiek buvo lemta turėti vaikų, kuo labai džiaugiuosi“, – sako A. E. Dagienė.
Ji gimė Raguvėlėje, tačiau kol baigė mokyklą, teko pagyventi Anykščių, Kupiškio, Panevėžio rajonuose.
Audronės Emilijos tėtis – buvęs geležinkelio stoties viršininkas, tad visa šeima kartu taip ir važinėdavo iš vienos gyvenvietės į kitą.
Tik po mokyklos baigimo atvykusi į tuometę medicinos mokyklą mokytis visam laikui įleido šaknis Aukštaitijos sostinėje. Čia susipažino ir su būsimu sutuoktiniu.
Po mokslų baigimo A. E. Dagienė pradėjo dirbti felčere, tačiau jau netrukus profesinius siekius teko atidėti – kas dvejus metus šeimą papildydavo naujas jos narys.
Per devynerius metus šeima susilaukė net penkių vaikų.
Jų mama neslepia: kol vaikai buvo maži, lengva tikrai nebuvo – ir ne vien finansiškai.
„Išlaikyti tokią gausią šeimą nebuvo paprasta. Bet tais laikais buvo galimybė papildomai užsidirbti kolūkiuose imant burokų ar morkų derlių, tad į talką keliaudavome visi kartu. Būdavo, vaikai tose vagose ir numigdavo poguliuko“, – šypsosi A. E. Dagienė.
Darnios šeimos receptas
Daugiavaikės mamos teigimu, nors atžalų auginimo rūpesčiai daugiau krito ant jos pečių, be vyro palaikymo ir pagalbos vargu ar būtų buvę įmanoma išauginti tokį būrį. Ir ne tik užauginti, bet ir duoti jiems tai, kas geriausio: pasitikėjimą ir tikėjimą savimi, tinkamą šeimos modelį, meilę ir šilumą.
Moteris svarsto per visą gyvenimą su vyru gal tik kartą buvo rimčiau susipykusi.
O praėjusiais metais paminėjo ir auksines vestuves.
„Mano vyras kiek lėtesnis, ramesnis, man nusileidžia – ir visiems mano sprendimams dažniausiai pritardavo, tad taip problemas greitai ir išspręsdavome, – šypsosi pašnekovė. – Gal įtakos turėjo ir tai, kad mes esame tikintys, tikėjimas įkvepia gerumo, vilties.“
Vis dėlto Audronė Emilija nemano, kad yra vienas universalus sėkmingos santuokos receptas – kiekviena pora jį turinti atrasti savo.
„Kiekvienai šeimai – skirtingas darnios šeimos receptas. Mano patarimas būtų tik vienas: ką turi širdyje, dalinkis su kitais“, – įsitikinusi A. E. Dagienė.
Visur kartu
Nors sutuoktinis daugiau rūpinosi šeimos materialine gerove, vaikus stengėsi ugdyti ir mokyti savo pavyzdžiu.
Visą gyvenimą statybose dirbęs, į darbą dažnai imdavo ir vaikus, ypač berniukus. Tad niekuo nuostabaus, kad tik vyresnysis Dagių sūnus pasirinko technologijas – abu jaunesnieji žengė tėčio pėdomis ir taip pat darbuojasi statybų srityje.
„Kol vyras pas kokią močiutę namuose darydavo remontą, sūnūs, ypač mažėlis, su močiutėmis šnekučiuodavosi. Būdavo ir pavalgydintas, ir dar saldainių lauktuvių parsiveždavo“, – prisimena A. E. Dagienė.
Vaikams paūgėjus, ir pati pašnekovė nusprendė sugrįžti į darbo rinką.
Jaunėliui sūnui pradėjus lankyti mokyklą, čia ji susipažino su šviesios atminties gydytoja Maryte Zabulioniene, agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus įkūrėja – sūnaus klasėje mokėsi ir gydytojos dukra Irma, kuri po mamos mirties toliau tęsia jos pradėtus darbus.
„Čia dirbu jau daugiau kaip tris dešimtmečius, – dabar sako daugiavaikė mama. – Galėčiau išeiti į užtarnautą poilsį, man jau 76-eri, bet tikriausiai mano toks būdas, kad be veiklos negaliu. Kai turiu laisvesnių dienų, tuomet pasiimu anūkus, kad turėčiau ką veikti.“
Pasak A. E. Dagienės, į „SOS vaikai“ Šeimos namų veiklą įsitraukė ne tik ji pati, bet ir vaikai – jeigu tik reikėdavo ką panešti, padėti, visuomet pirmi.
„Visi vaikai mielai ateidavo padėti ir į Šeimos namus. Jie žinojo, kad jeigu kažkas paprašė pagalbos, vadinasi, reikia padėti. Todėl ir užaugę niekuomet neatsisako ištiesti kitiems pagalbos rankos“, – kodėl svarbu vaikus auklėti ne žodžiais, o savo pavyzdžiu, pasakoja panevėžietė.
Kraujo ryšys amžinas
A. E. Dagienė įsitikinusi, kad gausioje šeimoje vaikai užauga labiau atjaučiantys, padedantys kitiems, supratingesni. O ryšys tarp brolių ir sesių būna stipresnis.
„Žinoma, kaip ir visi vaikai pasipešdavo, bet ir labai vienas kitu rūpindavosi, kol mes, tėvai, dirbdavome, – prisimena. – Ir dabar mūsų vaikai turi labai artimą ryšį. Jie žino: kad ir kas atsitiktų, bus vienas kitam gyvenimo atrama.“
„Mano anūkas, kuris auga vienas, be galo džiaugiasi, kai atvyksta pusbroliai ir pusseserės – visiems daug linksmiau. Žinoma, vieną vaiką auginti lengviau, visa tėvų meilė tenka tik jam, su niekuo nereikia dalytis. Bet tėvai nėra amžini, kažkada jų neliks, tad žmogus liks vienas kaip pirštas. Taip, gali turėti giminių, draugų, bet tai ne tas pats, kas artimas kraujo ryšys“, – įsitikinusi A. E. Dagienė.
Penkių vaikų mama džiaugiasi, kad nors visi vaikai jau suaugę ir kuria savarankiškus gyvenimus, nepamiršta ir tėvų. Visos šeimos šventės vyksta Piniavoje esančiuose Dagių namuose. Jeigu pavyksta susirinkti visiems, prie šventinio stalo susėda net septyniolika žmonių.
„Kol būsime gyvi, tol šventės bus tik pas mus. Tiesa, tik ši Mamos diena bus kiek kitokia. Kadangi sekmadienį mažosios anūkės Pirmoji Komunija Vilniuje, tai būtinai važiuosiu pasveikinti, o grįžtant atgal aplankysiu kapeliuose jau gulinčius tėvelius. Mamos visuomet laukia sugrįžtančių savo vaikų“, – kiek graudinosi A. E. Dagienė, prisimindama savo pačios mamą.
Meilės aritmetika
Nors pati A. E. Dagienė prisipažįsta buvusi gana griežta mama, su anūkais, sako, kitaip – jiems leidžiama beveik viskas. Būti net šešių močiute esą tikras džiaugsmas, tad norisi ir palepinti.
„Ar vaikui treji metai, ar trisdešimt, mamai jis vis tiek bus vaikas, kuriam reikia meilės, rūpesčio, dėmesio. Mamos meilė unikali tuo, kad ji turi gebėjimą dalytis į tiek dalių, kiek yra vaikų. O anūkai – tikras džiaugsmas“, – teigia A. E. Dagienė.
Be abejo, nors Šeimos namuose pašnekovei tenka daugiau organizacinis, popierinis darbas, tačiau ji kaip močiutė apkabina ir glaudžia ir tuos vaikus, kuriems be galo trūksta tikros namų šilumos. Geba ir be žodžių parodyti, kad kiekvienas vaikas yra vertas tikros meilės.
„Manau, mūsų laikų mamos mokėjo labiau atsiduoti motinystei. Dabar dažniau renkamasi lengvesnį kelią. Bet gal ta skubi gyvenimo tėkmė koreguoja ir šeimos modelį, – svarsto A. E. Dagienė. – Nepasikeitė tik viena – vaikams visuomet reikia mamos meilės.“
Pagerbė mamas
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda gegužės 2-ąją, penktadienį, artėjančios Motinos dienos proga, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 52 mamas ir globėjas iš visos Lietuvos – už atsakingumą, pasiaukojimą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei.
Tarp apdovanotųjų – ir dvi mamos iš Panevėžio: 5 vaikus užauginusi Audronė Emilija Dagienė iš Piniavos ir taip pat 5 vaikus užauginusi panevėžietė Romualda Deveikienė.
P. Romualda buvo ilgametė Vytauto Žemkalnio gimnazijos matematikos mokytoja metodininkė.
Prezidentas padėkojo mamoms už atsakingai, rūpestingai ir su didele kantrybe į gyvenimo kelią palydėtus vaikus. Už išmintingą jų auklėjimą bei su didžiuliu dėkingumu ir besąlygiška meile priimtą motinystės dovaną.
