“Mūsų lepūnėliui Algiukui – jau treji metukai tuoj sukaks”, – pokalbį su “Sekunde” pradėjo visos Lietuvos gyventojams žinoma Aušra Stančikienė.
Nevaikštančiam, tik vežimėlyje sėdinčiam sūneliui, sveriančiam vos tiek, kiek beveik metų mažylis, birželį Novosibirske buvo atlikta kamieninių ląstelių persodinimo operacija. Kad būtų surinkta operacijai reikalinga pinigų suma, Aušra prieš pusantrų metų vienoje televizijos laidoje ryžosi kreiptis į geros valios žmones ir jie padėjo. Už drąsą ir ryžtą Lietuvos žmonės A.Stančikienę nominacijoje “Aš negaliu – mes galim” išrinko 2004 metų žmogumi. Šią nominaciją pasiūlė TV laida “Prašau žodžio”.
Pakirto plaučių uždegimas
Šiandien Aušra Stančikienė savo atžalą iš Panevėžio ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus parsiveš į namus. Prieš tris savaites meiliai šeimoje Guku vadinamas berniukas, nustačius plaučių uždegimą, pateko į gydytojų globą.
Medikams teko kovoti dėl Algiuko gyvybės – reta genetine liga sergantis berniukas yra neatsparus. “Mama – tai techninis darbuotojas, aptarnaujantis Algiuką. Tačiau kiek mes būsime drauge, priklauso nuo jo paties. Jo labai stiprūs tiek dvasia, tiek jausmai. Jis – mano laimė”, – apie savo nelengvą, bet prasmingą dalią kalba Aušra. Šiuo metu A.Stančikienė, panevėžiečiams labiau žinoma kaip Palionienė, vėl Panevėžyje. Ne vienerius metus ji gyveno sostinėje.
Vyko į pirmąją kelionę
Vos prieš kelias dienas A.Stančikienę, jos sūnelį ir tėvą Česlovą Lietuvos žiūrovai galėjo išvysti LNK laidoje “Nuo…iki… Pakeleiviai”. Kelis kartus laidos vedėjų kviesta, ilgai svarsčiusi Aušra sutiko vykti į pirmąją su Algiuku kelionę – į Turkijos kurortinį Kemero miestą.
“Kai pažįstami sužinojo, kad ryžausi kelionei, sakė: “Nieko sau, na ir drąsuolė”. Tačiau į pirmąją kelionę vykti ryžausi, nors, tiesą sakant, nė nenutuokiau, kas mūsų joje laukia, kaip ją ištvers Algiukas. Tolima kelionė, o ypač su probleminiu vaiku – tikras išbandymas”, – atvira buvo 44-erių A.Stančikienė.
Išbandymai prasidėjo jau nuo pirmos kelionės dienos. Paaiškėjo, kad vykti į svečią šalį pasą turinčiam Algiukui be tėvo sutikimo negalima. Aušra su savo vyru ir Algiuko tėvu Liutauru negyvena dėl jo priklausomybės nuo narkotikų. Tačiau likus vos kelioms minutėms iki skrydžio pradžios, Aušra nudžiugo: “Skrendam”. Kur skrenda, pasak mamos, žinojo ir Algiukas.
Kitas išbandymas pakeleivių laukė Turkijoje. Pirmąją viešnagės karščiu alsuojančioje Turkijoje dieną Aušros tėtis susiruošė su Algiuku pasivažinėti. Tačiau netrukus moterį pasiekė kraupi žinia – sūnus ligoninėje.
Ašarodama Aušra kaip vėjas nulėkė į ligoninę. Vietiniai gydytojai, išvydę gležną vaikutį, buvo sutrikę.
Šalia išsigandusio Algiuko vos kelias valandas miegojusi Aušra beveik po paros, praleistos ligoninėje, jau galėjo vaiką parsivežti į viešbutį. “Čia – tavo portretas. Namuose galėsi pasikabinti. Nieko baisaus, Algiuk, tu tik guzą kaktoje turi”, – rodydama rentgeno nuotrauką sūnui kalbėjo.
Lyg bėdų būtų dar negana, baigiantis kelionei, Aušrai sutino koja. Paaiškėjo, kad moteris jūroje netyčia kliudė jūros ežį. Tad, kaip juokavo A.Stančikienė, į Lietuvą teko grįžti basai. Algiukas Turkijoje pirmą kartą maudėsi jūroje. Pirmą kartą su mama ir seneliu dalyvavo žvejyboje – kalnų upėje sugavo penkis upėtakius. Tuo, pasak A.Stančikienės, vaikas labai džiaugėsi.
“Turkijoje Algiukui, mano manymu, buvo nepriimtinas tik vietos gyventojų rodomas perdėtas dėmesys. Vietiniams buvo keista matyti geltonplaukį, didelėmis mėlynomis akimis, plonomis kojytėmis vaiką. Turkai manė, kad mama berniuką badu marina”, – įspūdžiais dalijosi Aušra ir džiaugėsi, kad po kelionės patobulėjo jos sūnus emocinis suvokimas. Į svečią šalį Aušra, Algiukas ir Česlovas vyko su taip pat minėtoje laidoje dalyvavusia žinoma žurnaliste Gražina Sviderskyte ir jos sūneliu Dariuku.
Lyg likimo blaškomas paukštis
Nuo pat vaikystės Aušra akis į akį susidūrė su negailestingu likimu. Ji turėjo augti apsupta trijų brolių ir mylinčių tėvų. Tačiau lemtis nusprendė kitaip. Dviejų brolių ji net nematė. Pirmasis, Jonas, išgyvenęs vos 7 valandas, mirė nuo neaiškios genetinės ligos. Antrasis, Eimutis, dėl panašios priežasties artimuosius paliko būdamas metų. Paskui gimė Aušra, po kiek laiko pasaulį išvydusiam trečiam broliui, Gytučiui, buvo lemta gyventi tik dvejus metus. Praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus jau pati Aušra akis į akį susidūrė su lemtimi – neteko savo pirmagimio Stepuko…
Prieš beveik trejetą metų Aušra pagimdė sūnelį Algį, meiliai vadinamą Algučiu. Netruko paaiškėti – vaikas serga labai reta genetine liga, ją mokslininkai vadina Pelizaeus-Merzbacher sindromu (PMS).
Tikėtina, kad dėl to sindromo jos broliai, Aušros pirmagimis Stepukas ir paliko šį pasaulį. Mirus sūnui, moterį paliko vyras Arūnas – jis, sielvarto vedamas, ieškojo dvasinės pusiausvyros ir įsitraukė į krišnaistų judėjimą.
Aušra liko viena su savo skausmu, vienatve ir begaliniu troškimu eiti pirmyn. Ją, kad nepalūžtų, palaikė tik tėvai – Teodora ir Česlovas Stankevičiai, draugai.
Moteris kovojo – ėmėsi veiklos, pradėjo organizuoti įvairius renginius. Po kelerių metų išvyko į sostinę, įsidarbino konsultante Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijoje. Kultūros vadybininkės specialybę Klaipėdoje įgijusi Aušra Vilniaus universitete pradėjo rašyti disertaciją apie jaunimo neformalaus švietimo situaciją ir perspektyvas Lietuvoje.
Pasak Aušros, kai Algiukui sukaks treji, teks grįžti į darbą. Kaip pasielgti, padiktavo mamos širdis: moteris dirbs puse etato dvi dienas per savaitę. Kol bus išvykusi į Vilnių, vaiku rūpinsis seneliai.
Ryžosi skyryboms
“Gimus Algučiui, iškart pastebėjau, kad jis yra kitoks. Tačiau gydytojai turėjo savo nuomonę – vaiko būklę įvertino labai aukštais balais. Bet mano širdis jautė: Algiukui yra tas pats, dėl ko mirė mano Stepukas, sulaukęs vos metų ir dešimties mėnesių, – genetinė liga. Nors nėštumo metu mane gydytojai prižiūrėjo išskirtinai dėmesingai, jokių vaisiaus patologijų nematė”, – stebėtinai ramiai kalbėjo moteris.
Ji pasakojo, kad gimus sūnui širdį užliejo prieštaringi jausmai – motinystės džiaugsmo ir baimės. Pastarasis slėgė dėl paaiškinamos priežasties – vaiko tėvas yra narkomanas.
“Po pirmos reabilitacijos Liutauru patikėjau, priėmiau jo problemą kaip savą. Tačiau praėjus daugiau kaip šešeriems metams jis vėl paslydo. Nebegalėjau su tuo taikytis, pavargau kovoti. Bet jo nei smerkiu, nei teisinu. Yra kaip yra, o ryžtis skyryboms buvo labai sunku”, – apie dar vieną nesėkmingą santuoką atvirai kalbėjo A.Stančikienė.
Savo būsimą vyrą moteris sutiko prieš 12 metų Panevėžyje. Juos suvedė veikla: ir Aušra, ir Liutauras, gabus jaunas kompozitorius, vieno sėkmingai įvykusio muzikos festivalio idėjos autorius, organizavo renginius jaunimui.
Partnerystė peraugo į stipresnius jausmus. Ir tik tada, pasak Aušros, ji suprato, kad padarė klaidą: Liutauras – narkomanas.
Aušra nuoširdžiai teigia, kad Algiukas – jos didysis mokytojas: “Jis išmokė mane žiūrėti į viską kitaip. Tas vaikas suteikė man stiprybės. Tačiau jis negali gyventi mano gyvenimo, o aš – jo”, – šias mintis pavadinusi nušvitimu kalbėjo mylinti mama.
Reikėtų dar kelių operacijų
Algiukas pasaulį išvydo 2002-ųjų lapkričio 30-ąją. 51 centimetro ūgio berniukas gimė dviem savaitėmis anksčiau, tačiau svėrė šiek tiek daugiau nei 3 kilogramus.
Netrukus ėmė ryškėti netikėti požymiai: prasidėjo koordinacijos sutrikimai, ėmė blogėti intelektualinės funkcijos, mažėti svoris. Užpraėjusių metų rudenį A.Stančikienė su Algiuku nuvyko į Kauno klinikas. Gydytoja berniuką paguldė į stacionarą tyrimams. Šie buvo išsiųsti į Olandiją. Iš ten gautas atsakymas: vaikas serga labai reta genetine liga.
Po ilgų ieškojimų Aušra ir Liutauras sužinojo, kad Rusijoje, Novosibirske, yra Imunologijos instituto Embriotechnologijų centras. Jo mokslininkai Stančikų šeimai ir suteikė viltį.
Mokslininkai nežadėjo, kad Algiukas pasveiks. Tačiau rusai davė garantiją, kad vaiko psichomotorika pastebimai pagerės.
Reikalingus operacijai 52 tūkstančius litų Algiukui paaukojo žmonės: pinigus vedė į specialią sąskaitą banke, rengė labdaringus koncertus, lėšas rinko net Panevėžio pradinės mokyklos, kurioje bibliotekininke dirba Aušros mama Teodora, mokiniai, prisidėjo G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kolektyvas. Tai tik dalis išvardintųjų.
Beje, Aušros teigimu, kad Algiukas pajustų apčiuopiamą pagerėjimą, jam tą pačią operaciją reikia atlikti bent keturis kartus per dvejus metus.
“Deja, tai kainuoja nežemiškus pinigus”, – atsiduso A.Stančikienė.
Zita Dobrovolskienė
tel. (8-686) 37249
S.Kašino nuotr. “ Algiukas – mano didysis mokytojas”, – džiaugiasi Aušra.
