Nors nieko jau nebestebina nuogas moters kūnas, žvelgiantis iš laikraščių ir žurnalų viršelių, tačiau aktų fotografijos albumai vis dar vartomi paslapčia. Fotomenininkas Romualdas Požerskis, vienas pirmųjų aktų pradininkų Lietuvoje, teigia, kad žmonės vis dar konservatyviai žiūri į šį fotografijos žanrą, nes vis dar sunku nubrėžti ribą tarp meno ir buitiškumo, tarp aistros ir pornografijos.
Išlaukia lemiamo kadro
Garsus fotomenininkas ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas, studentus mokantis šiuolaikinės fotografijos subtilybių, Romualdas Požerskis į Panevėžį atvežė aktų fotografijos parodą. Juos kūrė norėdamas atskleisti tikrąjį moters grožį ir kartu protestuodamas prieš draudimus ir įsigalėjusius stereotipus, kad nuogas kūnas negali būti tobulas meno kūrinys.
Menininkas pripažįsta, kad aktai kaip meno objektas mūsų visuomenėje vertinami labai skirtingai, tačiau parodos išskirtinumas, anot jo, yra ne fotografijos objektas, o tai, kad visos nuotraukos darytos ne skaitmeniniu, o analoginiu juostiniu fotoaparatu, turinčiu daugiau energijos ir brandumo.
„Šiais skaitmeninės epochos laikais analoginė juosta turi savo vertę ir visai kitokių specifinių pojūčių: kita plastika, pustoniai, šviesa, faktūra ir daug kitų dalykų. Su skaitmena fotografuojama daug, bet to galutinio objekto, taško neužfiksuojama, o su fotografijos juosta ieškai to vienintelio kadro, lauki, žiūri, kol nuspaudi mygtuką. Joje daugiau energijos, to rezultato matymo, kuo brandesnis fotografavimas, tuo nuotrauka tampa didesne vertybe“, – kalbėjo R.Požerskis.
Pasak menininko, šimtą metų skaičiuojančios fotografijos yra vertingos ne tik dėl užfiksuotų istorinių vaizdų, bet ir todėl, kad atskleidžia ieškojimus, bendravimą su žmogumi. Fotografija tais laikais buvo brangi, tad ieškota tinkamiausio kadro.
„Fotografas – kaip ir medžiotojas: žino kur ir kada paleisti tą lemtingą šūvį. Nuotraukos, darytos juostiniu fotoaparatu, visada bus vertingesnės už skaitmenines. Didžioji dalis pasaulio fotomenininkų aktus fotografuoja tik juostiniu fotoaparatu. Muziejai ir kolekcininkai perka tik ant popieriaus spausdintas fotografijas“, – pasakoja R.Požerskis.
Protestavo prieš draudimus
Aktus fotografuoti menininkas pradėjo jau sukaupęs nemažą patirtį: buvo sukūręs dideles atlaidų ir Lietuvos senamiesčių, Vaikų ligoninės nuotraukų serijas, todėl norėjosi išbandyti save kitoje srityje, kiek neįprastoje ir pačiam netikėtoje.
„Tuo metu man buvo 27-eri, buvau jau pribrendęs fotografas ir norėjosi išbandyti ką nors naujo, netikėto, neįprasto. O aktų fotografija tuo metu nebuvo populiari, galima sakyti, buvau vienas iš pradininkų“, – atskleidė R.Požerskis.
Pasak fotografo, ir 1978 m., ir dabar aktų fotografija nėra populiari. Ir tai galima paaiškinti: esame maža tauta, auklėjama krikščioniškai. O kaimynai latviai gali pasigirti tuo, kad jie turi daug tokių menininkų, gilesnes aktų fotografijos tradicijas, nes jie buvo liuteronai.
Dar ir dabar daugelis menininką klausia, kodėl pasirinko būtent aktų fotografiją, juk neartų dirvonų fotografijoje buvo ir daugiau.
„Tai buvo savotiška protesto forma prieš oficialią ideologiją, draudimus ir cenzūrą. Tie, kurie fotografavo aktus, jų negalėjo niekur rodyti. Jaučiausi taip, tarsi daryčiau tai, kas draudžiama ir netoleruojama. Lygiai taip pat, kaip dvidešimt metų fotografavau atlaidus, bet niekur jų viešinti negalėjau. Tai buvo mano pilietinė nuostata, kad reikia užfiksuoti tuos dalykus, kurie keičiasi.
Antra, pati aktų fotografija duoda galimybę studijuoti šviesą, formą, tai yra tam tikra mokykla, kurios mes, mėgėjai fotografai, negalėjome lankyti. Tau pačiam viską reikia išbandyti: turi objektą kaip kūną ir pats modeliuoji šviesą. Išmoktos pamokos praverčia fotografuojant reportažine tema, nes esi įvaldęs šviesos galimybes“, – motyvus, kodėl pasirinko būtent aktų fotografiją, atskleidė R.Požerskis.
Gajūs stereotipai
Po parodos ir aktų fotografijų albumo pasirodymo fotomenininkas sulaukė įvairių komentarų ir nuomonių, jos dažnai prieštaraudavo viena kitai. Tačiau jis niekada per daug nesureikšmina tokių pasisakymų, kurių autoriai negali argumentuotai pagrįsti savo nuomonės.
„Vieni sako, kad neetiška fotografuoti prie sentikių cerkvės, kurios visi lankytojai jau išmirę, kitiems atrodo, kad cerkvė kliūti neturėtų, labiausiai į akis kliūna fotografavimas iš apačios. Tretiems nepatinka per didelės krūtinės, o ketvirtiems – per mažai ar per daug aštrios fotografijos. Kiekviena nuomonė vis kitokia ir prieštarauja viena kitai. Nėra žmogaus, kuris šiuo klausimu neturėtų nuomonės. Bet kai paprašai parodyti geresnę fotografiją ar albumą, pasirodo, tokio nėra“, – kaip nutildyti nepagrįstus kritikos žodžius, žino R.Požerskis.
Būtent apie šį žanrą žmogus turi savo nuomonę, o apie kitus tegali pasakyti, patiko jam ar ne. Ir čia slypi daugiausia dvylipumo.
„Dažnai žmogus pasako visai ne tą, ką galvoja. Viešumoje paėmęs į rankas mano albumą jį greitai numeta, bet kai niekas nemato, su pasimėgavimu varto. Jis tarsi viešai parodo, kad į nuogą kūną žiūrėti jam yra nepriimtina, tačiau iš tiesų visai kitaip. Tai yra tiesiog susiformavę stereotipai“, – mano R.Požerskis.
Labiausiai jo aktų knyga domisi užsieniečiai, leidinį noriai perka, nors pasaulyje yra daug aktų menininkų. Pats aktų fotografijų albumo autorius mano, kad Lietuvoje jį daugiau pažįsta kaip socialinės fotografijos atstovą, tad daugeliui galbūt keista matyti jį kitokį.
„Užsieniečiai labai vertina mano darbus, galbūt todėl, kad mano pavardė jiems nežinoma, kita vertus, mano fotografijos daugiau klasikinės: čia nėra kažkokio pasityčiojimo, vulgarumo, nepagarbos moterims ir pažeminimo“, – mano fotomenininkas.
Tiki fotografija
Anot R.Požerskio, gana sunku nustatyti, kur yra riba tarp meno ir buitiškumo, o kur baigiasi erotika ir prasideda pornografija. Atsakyti į šį klausimą negali niekas, nes tai labai subjektyvus dalykas: priklauso nuo laikotarpio, žmogaus išsilavinimo, skonio ir jo pažiūrų.
„Pagrindinė akto fotografijos problema ta, kad visi mato konkretų žmogų. Nutapytas nuogas kūnas abstraktus, nėra jokio konkretumo, o fotografijose esančio žmogaus buvimas labai veikia. Čia yra ir fotografijos pliusas, ir minusas. Pliusas, nes veikia fotografijos realybė, o minusas, nes yra konkretus žmogus: o kam jis pozavo, kam jam to reikia, o kodėl nuogas“, – kalbėjo R.Požerskis.
Menininkas dabar aktų jau nebefotografuoja, daugiausia laiko praleidžia kūrybinėse stovyklose Čekijoje ir Latvijoje, į jas kviečiamas skaityti paskaitų. Taip pat ruošia nuotraukų albumą apie mažiausią Lietuvoje ūkininką. Jis įsitikinęs, kad visi menininkai yra ne šio pasaulio gyventojai.
„Manęs dažnai klausia, kas man yra fotografija – tai mano religija, kuria tikiu. Kitaip paaiškinti negaliu, nes nežinau.
Vienas didžiausių neatsakytų klausimų – kodėl žmogus kuria meną: kas jam liepia, kam to reikia.
Žmogus, kuris dirba ir gauna už tai atlygį, siekia geresnio gyvenimo, o menininko niekas neskatina vykti į kitą miestą ar gamtą ir fotografuoti, juk nuotraukos reikalingos tik jam ir atlygio už jas negaus. Menas iškrenta iš logikos ribų, tai yra vienas iš gyvenimo nukrypimų“, – mano R.Požerskis.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
